Tačiau ne tik. Visi jie – tėvai, kartu su vaikais gyvenimo tiesų besimokantys ir patys. M.Kalnietis – 11 metų Gretės, 8 metų Tauro ir 6 metų Martos, A. Pelegrimas – 9 metų Rusnės ir 7 metų Fausto, o M.Pinigis – 7 metų Emilio bei 3 metų Nojaus tėčiai.
Tėvo dienos proga – pokalbis su trimis tėčiais apie tai, kas yra atsakinga tėvystė, kaip vaikai pakeitė juos pačius ir kokias savo gyvenimo pamokas jie išmoko.
– Kaip jūsų šeimoje švenčiama Tėvo diena?
M.Pinigis: Dažniausiai šeimyniškai, stengiuosi, kad tą dieną nebūtų suplanuotų spektaklių, o visa šeima galėtume būti kartu. Tiesa, visada populiaresnė yra mamos diena, tačiau minime ir tėčio dieną. Visi kartu laiką mėgstame leisti gamtoje.
A.Pelegrimas: Visada pasveikinu savo tėtį. Tiesa, dabar dėl jo sveikatos negalime praleisti daug aktyvaus laiko. Dėmesio iš savo vaikų sulaukiu ir aš – paprastai jie sugalvoja kokį nors siurprizą.
M.Kalnietis: Mums su šeima nemažai laiko teko būti užsienyje, o birželio mėnesį paprastai žmona su vaikais jau grįždavo į Lietuvą. Tad šią dieną kartais tenka paminėti ir nuotoliniu būdu. Prisimenu ir savo vaikystę, kai darželyje, vėliau mokykloje ruošdavome dovanėles mamos ar tėčio dienai.
O tada mamą ar tėtį bandydavau vaikiškai nustebinti. Jie, žinoma, apsimesdavo, kad tikrai nustebo. Lygiai tą patį pastebiu ir savo šeimoje – kai vaikai, į namus dar penktadienį parsinešę kokį nors savo pagamintą darbelį, jį slepia iki sekmadienio, norėdami mane nustebinti. Aš, žinoma, nustembu (juokiasi).
– Kartais sakoma, kad motinystės jausmas atsiranda iš karto, vos tik kūdikis gimsta. O kaip su tėvystės jausmu?
A.Pelegrimas: Kai tapau tėtis, tarsi gimiau antrą kartą. Man iš karto pasidarė aišku, ką gyvenime aš turiu daryti ir kas iš tikrųjų yra svarbu. Iki gimstant Rusnei buvau maksimalistas, tikslų siekėjas, verslininkas ir kas tik nori. Lėkdavau, skubėdavau, vis atrodė, kad kažko mažai. Tai pasikeitė gimus dukrai, o jos gimimo dieną vadinu savo antruoju gimtadieniu. Nes tą dieną aš supratau, kokia mano paskirtis. Ji labai paprasta – būti geru tėčiu.
M.Kalnietis: Buvo sunku. Nors nuo pirmosios dukters gimimo praėjo jau daugiau nei 11 metų, tačiau tą emociją prisimenu. Pirmosios dienos, pirmosios savaitės – buvo nelengva susivokti, kad tapai tėvu. Kai gimė dukra, man netrukus reikėjo išskristi į rungtynes užsienyje. Atrodo, kad dar to žmogelio veido neprisimeni... Reikėjo laiko įsivažiuoti.
M.Pinigis: Savo pirmagimio labai laukėme. Man atrodo, kad mūsų šeimoje kūdikio laukimas buvo bendras, kartu su žmona Agne. Kai Emilis gimė, viską irgi darėme kartu: kartu kėlėmės naktį, keitėme sauskelnes. Man buvo svarbu palaikyti savo žmoną, būti kartu su ja.
Labai laukiau gimstant Emilio ir į tėvystę žvelgiau atsakingai. O emocinis ryšys? Įdomus jausmas. Tu tėvu tampi tą pačią akimirką, kai kūdikis gimsta. Natūraliai pirmosiomis savo gyvenimo dienomis jis yra labiau artimas su mama.
Man emocinis tėvystės jausmas atėjo su laiku. Labai stipriai jį pajutau, kai sūnus ėmė kalbėti, reikšti mintis, o dar vėliau – ir išsakyti savo nuomonę. Tada suvokiau ne tik tai, kokie vaikai imlūs, tačiau ir kaip jie savo elgesiu kopijuoja tave. Taip ne tik supranti, kad esi tėtis, bet ir kokia didžiulė atsakomybė yra tėvystė. Ir ne visada lengva.
– Kas jums yra tėvystė? Ir kas yra atsakinga tėvystė?
M.Pinigis: Man tėvystė tam tikra prasme yra prioritetų pokyčiai. Kai gimė sūnus, jie labai pasikeitė. Iki tol gyvenime itin svarbi atrodė karjera. Gimus vaikams tai ėmė atrodyti tarsi antras planas. Supratau, kad jei tai, ką veikiu, staiga dingtų, nebūtų tiek skausminga, nes gyvenime svarbiausia yra šeima.
Kai augau aš, mano tėtis dėl darbo reikalų dažnai nebūdavo namuose. Taip yra ir mūsų šeimoje – man neretai tenka vaidinti užsienyje. Kiekvieną kartą dėl to išgyvenu ir noriu būti kartu su šeima. Žinoma, bendravimą dabar palengvina technologijos.
Tėvystė yra ne tik žodis. Tolygiai su žmona bandome dalintis atsakomybe, kalbame apie emocinį, psichologinį ryšį.
Man tėvystė yra ir mokykla. Augant vaikams daug dalykų suprantu apie save. Viena yra norėti būti tėčiu ir kas kita – gebėti juo būti. Tad tas gebėjimas ir yra mokykla. Išmokti reikia daug, o visų pirma – kantrybės. Gimus vaikams aš mokausi būti geresniu žmogumi.
A.Pelegrimas: Atsakinga tėvystė yra gero pavyzdžio vaikams, paaugliams rodymas. Ir ne tik savo vaikams. Tinkamo pavyzdžio jiems labai reikia. Reikia tikro laiko, paprastų elementarių vertybių.
Į tėvystę žiūriu kaip į gerųjų principų sąrangą, o aš esu tų gerųjų principų nešėjas. Atsakinga tėvystė – ir tavo paties elgesys, kurį mato vaikai. Jie auga, mokosi, ima pažinti pasaulį ir iš suaugusiųjų mato, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose, kaip reikia elgtis su moterimis, kaip – su nepažįstamais žmonėmis, kaip reikia atsiprašyti, kaip pripažinti klaidas ir, kažkam nepavykus, pakilti ir bandyti dar kartą. Pagaliau – kaip reikia gerai leisti laiką, linksmintis, juoktis. Mano pareiga – parodyti mažiesiems žmonėms, kaip reikia gyventi.
M.Kalnietis: Gyvename natūraliai. Žinai, kad esi atsakingas už savo vaikus, tačiau tėvystės juk niekur nesimokai. Manau, kad visas ateina iš kartos į kartą. Tai, ką man perdavė mano tėvai – tą atiduodu savo vaikams.
Labai gerai pamenu, kad kai buvau vaikas, man tėtis sakydavo: suaugsi – pamatysi. Juk, kai esi vaikas, nenori priimti tam tikrų suaugusiųjų pasaulio taisyklių. Išgirdęs šiuos tėvo žodžius galvodavau: kokia nesąmonė. Dabar pats pagaunu save sakant tą patį savo vaikams. Suaugsi – pamatysi.
– Kas stiprina vaiko ir tėvo ryšį?
M.Pinigis: Bendras laikas ir ne trumpos jo akimirkos. Su vaikais svarbu būti, kartu kažką veikti. Mūsų vaikai dar maži, jiems visą laiką norisi veiklos. Svarbu nebandyti primesti savo norų, lūkesčių, o atsižvelgti į tai, kas svarbu, ko nori vaikai. Tai ir yra kokybiškas laikas.
Namuose neturime televizoriaus, o jei norime pažiūrėti kokį nors filmą – užtenka kompiuterio. Stengiamės, kad prie ekranų mažiau laiko leistų ir vaikai. Mėgstame visi nuvažiuoti į gamtą, pabūti miške. Turime ir tradicijų. Pavyzdžiui, Kalėdų rytą pirmas dalykas yra ne dovanos, bet nuvažiuoti į mišką ir nuvežti vaišių miško gyvūnams.
Su vaikais svarbu būti, kartu kažką veikti. Mūsų vaikai dar maži, jiems visą laiką norisi veiklos.
Mes esame dar tos kartos, kurie pažino buvimo kaime jausmą. Dabartiniai vaikai tą patiria ne visi, ir vietoje Lietuvos gamtos dažniau nuskrenda, pavyzdžiui, į Tenerifę. O mums atrodo svarbu, kad vaikai laiką leistų gamtoje.
A.Pelegrimas: Kasdienybė, normalūs santykiai, tinkamas požiūris. Aš mėgstu laiką leisti su vaikais, būti su jais, man tai – visiškai natūralu. Turime daug bendrų pomėgių. Su Rusne kartu mokomės slidinėti, turime trenerius. Su Faustu mėgstame žvejoti ir žaisti krepšinį. Mūsų pomėgiai – ne paviršiniai, nes esame išsikėlę gana aukštus tikslus.
Aš žiūriu į juos ne kaip į vaikus, kuriuos turiu mokyti, bet į savo laisvalaikio partnerius. Neskirstau laiko į „laisvalaikį“ ir „ne laisvalaikį“ – mes tiesiog gyvename ir gerai leidžiame laiką.
M.Kalnietis: Bendravimas ir buvimas kartu. Svarbu, kad vaikas jaustųsi laimingas.
– Kaip keičiatės jūs patys, kai auga vaikai? Kokias pamokas išmokote?
M.Pinigis: Su kiekviena diena. Bendrauji su vaikais, jie auga, bręsta. Tu turi galvoti, ką kalbi, kaip ir kokį pavyzdį rodai savo elgesiu. Kartais ne kalbėjimas, o elgesys svarbu. Juk mes dažnai vieną kalbame, bet mūsų elgesys, kūno kalba sako ką kitą. Aš labai pastebiu vaikų imlumą, o kasdien, būdamas su jais, matau naujų dalykų. Juk mes esame tarsi išmoktų dalykų rinkiniai. Tavo vaikai tau parodo patį tave. Jie kaip veidrodis. Todėl kasdien bandai tobulėti.
A.Pelegrimas: Kad laikas yra svarbu ir tai pats svarbiausias turtas, nes jo atgal neatsuksi. Man 12 metų teko dirbti Amerikoje, daug keliaudavau pirmyn ir atgal. Jei nebūdavau namuose 3 ar 4 mėnesius, buvo sunku grįžus pamatyti, kiek daug praleidai. Tai yra mano pamoka – nešvaistyti laiko. Laikas, praleistas su savo vaikais, yra be galo prasmingas.
Tu turi galvoti, ką kalbi, kaip ir kokį pavyzdį rodai savo elgesiu. Kartais ne kalbėjimas, o elgesys svarbu.
Skirtingu amžiaus etapu mokaisi irgi skirtingų dalykų. Kai jie dar maži – mokaisi pats išlikti ramus, mokaisi kantrybės. Vaikai, jų emocijos yra tavo paties reakcijų atspindys: kaip tu reaguoji į tam tikrus dalykus? Tavo elgesį vaikai kopijuoja, jie taip pat reaguoja.
Vėliau – kitos pamokos. Pamenu, kai mano vaikai kiek paaugo, kaip ir visi jie mėgdavo laipioti ir karstytis. Žinoma, ir krisdavo. Mokydavau juos, kad jei nukrenti ir neskauda – nereikia verkti, o lipti toliau.
Dabar atsirado kiti dalykai – telefonai, socialinės medijos, draugai. Tad mokau juos, kaip bendrauti su kitais, atsirinkti tai, kas svarbu, pažinti vertybes ir tą, kas yra teisinga. Aš ne tik mokau vaikus – kartu su jais mokausi ir pats.
