„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Tylos savaitgalio patirtys vienuolyne: kitokia krikščionybė, kurios mes visai nepažįstame

Turbūt daugelis girdėjo apie vienuolynuose vykstančias rekolekcijas – savotiškus tylos ir susitikimo su savimi savaitgalius, per kuriuos žmonėms suteikiama galimybė pasinerti į save ir pažvelgti į visą supančią aplinką kitu žvilgsniu. Kas vyksta šių savaitgalių metu, kokie žmonės susirenka ir kokias tiesas jie atranda, kalbamės su ketverius metus į jas važinėjančią psichologę psichoterapeutę Genovaitę Petronienę.
Duonos laužymas ir dalinimasis
Duonos laužymas ir dalinimasis / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Kaip pati atradote rekolekcijų kultūrą ir ką tikėjotės ten rasti?

– Ne kartą girdėjau, kad yra tokios rekolekcijos, kurių metu religija nėra taip supaprastinama kaip bažnyčioje, tačiau į tai nuvykti susiruošiau tik maždaug prieš ketverius metus.

Išsiaiškinau, kad pačios intelektualiausios yra Ignaco Lajolos, arba jėzuitų, dvasinės pratybos. Jos mažiausiai remiasi emocijomis, ir man tai tiko, nes santykis su tikėjimu nebuvo paprastas, neturėjau jokių nušvitimų, kaip kai kurie žmonės – kažkokie ženklai jiems pasirodo, ir jie įtiki.

Todėl nebūčiau galėjusi pilti stačia galva ir staiga patikėti. Man nebūtų taip išėję, jausčiausi kaip ne savo lėkštėje. Man reikėjo suprasti.

Ir kaip jautėtės pirmą kartą?

– Iš tiesų pirmą kartą ir jaučiausi kaip ne savo lėkštėje. Jie turi savo kalbą, savo terminus. Pavyzdžiui, Dievas veda. Ką reiškia moksline kalba, kad Dievas veda? Arba nuolatinis kalbėjimasis su Dievu, malda, per kurią bandai susisiekti su Dievu. Kas tai? Tačiau kai pradedi skaityti religines knygas, gilintis į religijos filosofiją, tuo viskas aiškiau darosi.

Asmeninio archyvo nuotr./Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė
Asmeninio archyvo nuotr./Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė

Kaip vyksta rekolekcijos?

– Dažnai rekolekcijos būna labai susijusios su tyla. Visur aiškiai pasakoma, kad mobiliuoju telefonu ir kompiuteriu nesinaudoti, išjungti, nebent namiškiams mirtinai kažko reikia. Tu bendrauji tik su tau priskirta vienuole.

Iš bendrų renginių būna dvi paskaitos per dieną ir mišios. Tačiau tu ne visada privalai jose dalyvauti. Tiesiog atvykęs tu gauni trumpą teksto gabaliuką iš Biblijos, kurį, būdamas su savimi, per visą dieną turi įvairiais kampais apmąstyti ir vėliau aptarti ją su savo dvasine palydėtoja – paprastai tai vienuolės, bet gali būti ir kiti giliai tikintys ir sielovadą išmanantys žmonės.

Tai nereiškia, kad turi tikėti tuo, kas sakoma, ar melstis, gali apmąstyti teksto prasmę taip, kaip nori. Tiesiog ieškai, kas tavo viduje atliepia šiems žodžiams, kokias panašias patirtis turi.

Jėzus tarė Petrui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Pamenu, visą dieną galvojau, kas mano gyvenime gilu, tikra, o kas – paviršutiniška.

Pavyzdžiui, Jėzus tarė Petrui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui.“ Pamenu, visą dieną galvojau, kas mano gyvenime gilu, tikra, o kas – paviršutiniška. Kitą kartą aptarinėjome, kaip žmonės pamatė Jėzaus padarytą stebuklą ir „tuojau, palikę tinklus, nusekė paskui jį“.

Mąsčiau, kaip retai turime ryžto ir drąsos atsiduoti dvasiniams reikalams. Paskutinėse rekolekcijose mane labiausiai palietė frazė: „Melskimės, kad nepakliūtume į pagundą.“ Tai labai filosofinė frazė, padedanti užmegzti ryšį su dvasiniu pasauliu. Juk iš tiesų, kartais ir pats nepastebi, kaip pradedi kažko godžiai norėti ar neigiamai mąstyti.

Taigi dažniausiai duodamas neilgas tekstas iš Biblijos, atspindintis įvairias filosofines tiesas. Tu pasineri į tylą ir būni joje su šiuo tekstu. Randi vieną mintį, kitą, vėl su jomis būni, pavaikštai po gamtą.

Mūsų galva nuolat ūžia nuo daugybės minčių, ypač kai liekame su savimi. Kokios mintys atsiranda ten?

– Aišku, rekolekcijose sukasi mintys ir apie savo kasdienį gyvenimą: kaip vieną dalyką išspręsti, kaip kitą dalyką išspręsti, neduoda ramybės įvairūs reikalai. Net kai gauni dozę religinių minčių, gali netrukus grįžti prie savo įprastinių. Tačiau kitą dieną pradedi pastebėti, kad mintys tapo ramesnės.

Vaikštai po miškus, juk vienuolynai ir rekolekcijų namai paprastai įsikūrę labai gražios gamtos apsuptyje, ir iš tiesų jauti, kaip šv. Augustinas sakė, kad gamta sukurta ne žmogaus, todėl ten ypač aiškiai gali jausti Dievą.

Regis, banalybė, bet viską jauti kaip stebuklą, ir tai labai geras jausmas.

Taigi tave panardina į tokią realybę, kurioje imi jausti ne psichologinį, ne žmonių pasaulio matmenį, o visai kitokį. Toje realybėje net atsiranda specifinė nuotaika. Man asmeniškai aplinkui jaučiasi daugiau grožio ir paslapties. Neatrodo taip viskas savaime suprantama, kaip anksčiau. Regis, banalybė, bet viską jauti kaip stebuklą, ir tai labai geras jausmas. Gal truputį bauginantis, bet viskas aplinkui darosi daug įdomiau.

Pradedi stebėti savo mintis – ne tas, kurias pats gromuliuoji, bet kurios netyčia ateina. Kai esi nusiteikęs susisiekti su dvasine realybe, į tokias netikėtai ateinančias mintis visada pasižiūri atidžiau. Nežinia, ar jos iš pasąmonės atėjo, ar iš kur kitur, bet kuriuo atveju, ne pats tu jas savo protu sukūrei.

Kai nebeturi proto „kramtalo“, nes vidinis dialogas sustoja, ir protas negauna jį maitinančios informacijos, ateina tikrai gražių, gilių, kūrybiškų minčių. Man šis aspektas tuose savaitgaliuose labai stiprus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vienuolynas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vienuolynas

Su kokiomis dar patirtimis galėtumėte pasidalinti?

– Esu buvusi ir budistų atsiskyrime, taigi galiu palyginti, kad katalikai yra daug minkštesni. Budistai turi labai griežtas taisykles – kaip teisingai kvėpuoti, sėdėti. Tuo tarpu katalikai siūlo, kad po mišką pasivaikščioti, tik ne vienam, bet su Dievu. Tai neatsiejama nuo meilės patyrimo, kurį esi turėjęs. Todėl šie savaitgaliai man labai šilti. Nuolatinis priminimas, kad Dievas tave myli, padeda ir pačiam save labiau pamilti.

Kokie žmonės susirenka į rekolekcijas?

– Visada būna šiek tiek kunigų, kadangi jiems privaloma praeiti tam tikrą rekolekcijų skaičių, vienuolių ir įvairių interesantų. Dauguma susirinkusių žmonių tikintys, tačiau yra ir tokių, kurie tiesiog ieško savęs. Dalyvavimui rekolekcijose nekeliamas reikalavimas tikėti, nes sakoma: jeigu žmogus kokiu nors būdu čia atsirado, vadinasi, Dievas jį pakvietė.

Tai šilta kultūra, jautiesi labai priimamas toje aplinkoje. Turbūt natūralu. Kai vienuolės vien tik tuo visą dieną gyvena, jų būsena labai graži. Labai gera su jomis kalbėti, ypač kai visą dieną tyli ir staiga gauni galimybę aptarti, kas su tavimi vyko. Tuomet ir pats esi gyvesnis tame pašnekesyje.

Rekolekcijose nebūna dogmatizmo, kokio mes galime sulaukti bažnyčioje. Tau leidžiama mąstyti taip, kaip tu nori, gali viskam prieštarauti, bet su tavimi vis tiek diskutuoja, bando paaiškinti.

Ar kiekvienas rekolekcijos skirtos konkrečiai temai?

– Kai pradėjau domėtis rekolekcijomis, buvau nustebusi, kiek daug jų vyksta. Vilniaus arkivyskupijos tinklapyje galima pamatyti, kad vien apie Vilnių rekolekcijos vyksta vos ne kiekvieną savaitgalį. Teko būti ir vienos paros, ir penkių parų atsiskyrimuose.

Papratai kiekviena rekolekcija turi savo temą. Kai kurios rekolekcijos tokios populiarios, kad į jas susidaro labai ilga eilė. Dar vasario mėnesį užsirašiau į Atleidimo rekolekcijas, bet pakliūsiu į jas tik liepą. Mat į jas priima tik penkis šešis žmones ir labai rimtai dirbama. Neseniai grįžau iš rekolekcijų, kuriose prieš Velykas viskas sukosi apie mirtį ir atgimimą, kad turi kažkas sena numirti, kad atgimtų iš naujo, todėl reikia paleisti, kas mums nereikalinga, drąsiai žengti į naujas patirtis.

Rekolekcijose nebūna dogmatizmo, kokio mes galime sulaukti bažnyčioje. Tau leidžiama mąstyti taip, kaip tu nori, gali viskam prieštarauti, bet su tavimi vis tiek diskutuoja, bando paaiškinti. Man patinka, kad rekolekcijų kultūra labai intelektuali, nedogmatiška, nes susirenka žmonės, kurie nori giliau žvelgti į krikščionybę, jiems neužtenka automatiškai kartoti poterius.

Kadangi dauguma žmonių, susidūrę su bažnyčia ir gavę neigiamas patirtis joje, net nenori pasigilinti, kas vyksta rekolekcijose.

Deja, ši krikščionybės pusė mažai pažįstama. Aš pati ją atradau tik prieš ketverius metus. Yra daug žmonių, kurie jau daug metų važinėja į rekolekcijas, vieni kitus pažįsta. Susidariusi tarsi uždara visuomenė, tačiau kiti į ją sunkiai pakliūna, kadangi dauguma žmonių, susidūrę su bažnyčia ir gavę neigiamas patirtis joje, net nenori pasigilinti, kas vyksta rekolekcijose, kad gali būti kitaip nei bažnyčioje. Kita vertus, bažnyčia stengiasi prisitaikyti prie žmonių, kurie ateina, poreikių.

Todėl kai užsuka norintis giliau suprasti tikėjimo tiesas žmogus, jam nėra ko ten klausyti, o žmogui, kuris dar neturi tikėjimo jausmo, abejoja, intelektualinė religijos dalis kaip tik labai svarbi.

123RF.com nuotr./Mergina meldžiasi
123RF.com nuotr./Mergina meldžiasi

Kaip sekasi integruoti šias patirtis į kasdienybę? Ar ilgai jos išsilaiko?

– Dvi–tris dienas patirtys vis dar jaučiamos labai stipriai, po to, žinoma, užsisuki kasdienybėje. Tačiau kai imi domėtis dvasiniu gyvenimu, skaitai religinius tekstus, susikaupi ir pamedituoji, būsena sugrįžta labai greitai.

Užtenka atsiversti krikščionišką knygą, paskaityti penkias minutes ir jau prisilietei prie dvasinės tikrovės. Atsiranda paslapties ir grožio jausmas, meilė sau, atlaidumas ir šiluma kitam, bandai kalbėtis su Dievu. Aišku, ne visada pavyksta.

Kuo toliau, tuo dažniau stengiuosi tai daryti, nes tai suteikia labai šviesią būseną. Pasąmonė pradeda daug geriau dirbti, greitai surandi sau netikėtus sprendimus, atsiranda viduje daugiau atlaidumo, gerumo, tuomet ir aplinka tau tampa geresnė.

Taigi malda turi labai praktinį poveikį. Atsisėdi, dešimčiai minučių susikaupi ir jau turi daug geresnę būseną. Netgi sunku būtų pasakyti, kas labiau praktiška – psichologija ar religija. Ko gera, jos lygiavertės.

Jei turėčiau galimybę, į rekolekcijas taip pat važinėčiau kiekvieną mėnesį, nes po jų atsiranda kitoks gyvenimo pojūtis, kitokia gyvenimo kokybė. Tu tarsi nusikeli į vaikystę, kurioje pasaulis atrodė tikresnis, įdomesnis, emocingesnis ir gražesnis. Atsiranda daugiau nuostabos jausmo, kuriam, bėgdami per kasdienybę, mes neturime laiko. Psichologijoje šio jausmo nėra – tu narplioji įvairius santykių niuansus, tai įdomu, bet nėra dvasinio matmens, šalia esančios didybės pojūčio.

Asmeninio albumo nuotr./Seserų malda
Asmeninio albumo nuotr./Seserų malda

Ar naujausia jūsų knyga „Laimės svarstyklės“ – taip pat apie tai? Kokia gi yra takoskyra tarp psichologijos ir religijos?

– Knygoje atsakymui į šį klausimą paskirtas visas skyrius. Žmonės dažnai nuvertina religiją, nes mato, kaip ji kai kurių žmonių naudojama ne spręsti savo problemas, o dar labiau jas pagilinti. Pavyzdžiui, davatkų variantas. Žmogus jaučiasi visada teisus ir kituose ieško tik nuodėmių. Bažnyčios kultūroje iš tiesų yra labai daug karikatūriškų variantų, atgrasančių žmones nuo religijos. Aš kalbu apie religiją apskritai, ne tik krikščionišką.

Pradėjus domėtis religija, verta savęs paklausti - mano gyvenimas prasiplėtė ar kaip tik susiaurėjo? Aš pasidariau laimingesnis, geresnis ar, atvirkščiai, labiau įsitempęs, išsigandęs?

Asmeninio archyvo nuotr./G.Petronienės knyga „Laimės svarstyklės“
Asmeninio archyvo nuotr./G.Petronienės knyga „Laimės svarstyklės“

Jeigu žmogus turi rimtų psichologinių problemų, visgi siūlyčiau pradėti ne nuo religijos, o nuo psichologijos, arba bent jau abi šios sritys turėtų eiti koja kojon. Kunigai nėra psichologai, neturi psichologinių žinių ir tiek variantų problemoms spręsti, kiek gali pasiūlyti psichologai.

Kita vertus, psichologija negali duoti dvasinio matmens. Kai tu nepatenkintas nei savo santykiais, nei savo situacija, pamatai, kad viskas yra blogai, iš kur pasisemti šviesos, jeigu nei tėvai jį mylėjo, nei draugai? O dvasiniai mokymai gali padėti, nes jie kaip tik dirba su viltimi.

Šiuo metu vyrauja nuostata, kad psichologija gali išspręsti visas žmogaus problemas. Iš tiesų taip nėra. Meilės sau niekaip dirbtinai nesusikursi, jeigu gyvenimas susiklostė taip, kad tavęs nemylėjo. Žmogus gali kartoti meilės sau frazes, bet vis tiek jų nejaučia.

Meilę sau jis gali pajausti tik susitikęs su aukštesne realybe. Aišku, tai tikėjimo klausimas – įmanoma tai ar ne. Tačiau yra daug tai patvirtinančių liudijimų. Na, o kai jautiesi mylimas, ir kitam atleisti arba mylėti daug lengviau.

Dar religijoje man labai patinka, kad kiek tu pats išmintingas besijaustum, joje visada gali rasti didesnį išminties šaltinį. Ir smagu, kad yra kažkas aukščiau, kad yra autoritetai, kad yra kur judėti ir kad ten yra begalybė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs