JK gyvenantys lietuviai nuolat organizuoja įvairias paramos akcijas, jų tikslai ir priemonės – skirtingi, tačiau tokius žmones vienija ir vienas bendras bruožas: jie nori, kad kitiems būtų geriau.
Iniciatyvos dažniausiai yra neatlygintinos, žmonės vardan to aukoja savo laiką ir pinigus.
Ir tokie geri darbai daromi tyliai, be fanfarų.
Tačiau bent simbolinio įvertinimo tokie žmonės nusipelno – būtent toks ir yra „Tyliojo herojaus“ apdovanojimo tikslas.
Jam šiemet nominuoti Deimantas Adomėnas (už iniciatyvą rūpintis lietuviais, nuteistais Anglijoje), Živilė Kiežaitė (už suburtą Wisbecho lietuvių bendruomenę, siekį gerinti Anglijos lietuvių įvaizdį), Raimondas Kazlauskas ir Evaldas Karosas (už tai, kad Mančesterio kanalų švarinimo akcija garsino Lietuvą), Birutė Gelumbauskienė (už ilgametę neatlygintiną pagalbą JK lietuvių bendruomenės Londono I-ame skyriuje), Tautvydas Piragis (už žygį dviračiu per Angliją dėl sergančių vaikų), Snieguolė Maliavskaja (už daugybę iniciatyvų Peterboroughe ir savanorišką darbą padedant tautiečiams), Odeta Jackytė Kudopčenkienė (už Anglijos lietuvių akcijas – rinkti knygas Lietuvos kaimų bibliotekoms), Asta Kazlauskaitė (už iniciatyvas siekiant suburti Milton Keynes lietuvius bendriems tikslams), Peterborougho lietuviai (už kasmetę miesto švarinimo akciją, Lietuvos vardo garsinimą), Gintaras Šimanskis (už nuolatines labdaros iniciatyvas ir Anglijos lietuvių sutelkimą) ir Donatas Balčiūnas (už tai, kad Lietuvos vardą garsina Anglijos motociklų čempionatuose).
O kad ši ANGLIJA.today pasiūlyta galimybė JK lietuviams svarbi, įrodė pirmieji rezultatai – rinkimuose savo balsus už kandidatus atidavė daugiau nei 2000 žmonių, arba vienas iš šimto JK lietuvių.
Šiemet jie „Tyliojo herojaus“ įvertinimą skyrė Lutone gyvenančiam Tautvydui Piragiui, surinkusiam pusę visų balsų.
Šis vyras 2020 metais pasiryžo dviračiu parminti iš Anglijos į Lietuvą ir šio žygio „Aš galiu daugiau, nei tu manai“ metu surinkti kaip įmanoma daugiau lėšų Dauno sindromu sergančių vaikų gydymui.
Tiesa, koronaviruso pandemija pakoregavo planus, tačiau nesutrukdė sumanymo įgyvendinimui: rugpjūčioir rugsėjo mėnesiais T.Piragis Anglijoje dviračiu nuvažiavo daugiau kaip 2,3 tūkst. kilometrų, žygio metu aplankė įvairias JK lietuvių bendruomenes ir surinko 3765 eurus savo kilniam tikslui.
Anksčiau šiemet jis organizavo paramos akciją, kurios metu siekė išpildyti Lietuvoje gyvenančios fizinę negalią turinčios mergaitės svajonę turėti specialų dviratį. Ir savo tikslą pasiekė. Ne tik šioje, bet ir kitose paramos akcijose.
Į Tautvydo Piragio namus jau keliauja specialus ANGLIJA.today ir rinkimų globėjos, seimo narės Dalios Asanavičiūtės įsteigtas trofėjus, kuris primins jam tautiečių įvertinimą.
Kas tylųjį herojų verčia imtis tokių darbų, Tautvydas Piragis atskleidė pokalbyje.
– Kaip vertinate tautiečių sprendimą šį titulą skirti būtent jums?
– Tiesą pasakius, man buvo staigmena, kad esu nominuotas. Sužinojęs apie „Tyliojo herojaus“ rinkimus, pirmiausiai atidaviau balsą už Snieguolę Maliavskają, kuri, mano manymu verta šio titulo.
Tik tada nusprendžiau pažiūrėti, kad yra kiti kandidatai, kas pirmauja.
Kai sąrašo viršūnėje pamačiau savo vardą, vos telefonas iš rankų neiškrito!
O kad laimėjau – ištiko šokas. Gerąja prasme. Tikrai labai geras jausmas žinoti, jog žmonės vertina tai, ką darai. Toks įvertinimas – didžiausias atlygis už viską.
Dėl įdomumo peržiūrėjau, kas už mane balsavo – 80 procentų iš to tūkstančio žmonių visiškai nepažįstu. Tai man irgi labai svarbu.
– Kas yra Tautvydas – ne herojus? Kuo užsiimate kasdienybėje?
– Esu eilinis žmogus, su šeima gyvename Lutone, dirbame, džiaugiamės gyvenimu.
Didžiąją dalį laisvalaikio skiriu važinėjimui dviračiu – tai mano pomėgis, kuriam atiduodu beveik kiekvieną laisvą minutę.
Jau dvejas atostogas paaukojau labdaringiems žygiams iš Anglijos į Lietuvą, jie trunka apie 3 savaites, per kurias stengiamės pritraukti kuo daugiau aukų Dauno sindromu sergančių žmonių poreikiams.
Šiemet tokiam žygiui sutrukdė pandemija, teko apsiriboti Anglija.
– Kokia vidinė jėga varo jus tokiems darbams – padėti visiškai nepažįstamiems žmonėms?
– Esu įsitikinęs, kad kiekvienas gali rasti galimybių padėti, visi galime rasti atliekamą pinigą, kuris kažkam labai reikalingas. Galima kažko atsisakyti vardan kito.
Man atrodo, kad dėl tokio tikslo verta nenusipirkti vieno kavos puodelio ar alaus bokalo – be to kažkaip išsiversime, o kartu ir būsime prisidėję prie kilnaus tikslo.
Užtenka paieškoti pačiam, paraginti kelis aplinkinius ir, žiūrėk, svajonės jau ranka pasiekiamos. Vienas lauke – ne karys, o drauge tikrai galima didelius darbus nuveikti.
Esu įsitikinęs, kad kiekvienas gali rasti galimybių padėti, visi galime rasti atliekamą pinigą, kuris kažkam labai reikalingas.
– Ar lengva JK lietuvius įtraukti į tokias veiklas? Kokia jūsų patirtis?
– Nuo 2018 metų susitelkė mano draugų ir tokiai veiklai pritariančių žmonių ratas – jie ne tik prisideda prie paramos patys, bet ir plačiai dalijasi labdaros idėjomis, kviečia prisijungti kitus. Prašyti ir įkalbinėti jų nereikia.
Žinau tokių žmonių, kurie gerokai pasispaudžia vardan galimybės prisidėti prie labdaros. Net ir gaudami nedidelį atlyginimą, jie pasistengia prisidėti maksimaliai pagal savo galimybes. Jie neabejingi tam. Ir juos galima vadinti tyliaisiais herojais.
Taip pat turiu nuostabią komandą Lietuvoje – VšĮ „Po mažą žingsnį kartu“ – kuri prie manęs prisijungė po pirmojo žygio dviračiu ir bendradarbiauja iki šiol, padeda kaip gali.
– Kada nors galvojote, ką tenka paaukoti dėl savo labdaringų tikslų?
– Viena vertu, tam paskiriu savo atostogas, tačiau kartu tai ir didžiulė šventė mūsų šeimai – pernai, kai dviračiu važiavau į Lietuvą, mane visur automobiliu lydėjo mylima žmona Diana ir dukrelė Kamilė, jos buvo mano pagalbininkės, mano komanda.
Nesijaučiu kažką aukojantis. Aišku, tokios iniciatyvos gerokai kainuoja mūsų šeimos biudžetui, būtų gerai, jeigu atsirastų kompanijų ar kitų rėmėjų, kurios padėtų sumažinti šią naštą.
Bet kai žygio pabaigoje tave pasitinka žmonės, kai pamatai jų padėkas, reakciją, lieka tik šūktelti – vau! Tokiomis akimirkomis supranti, kad dėl savo tikslo verta aukoti daug ką, net ir savo pinigus.
Galimybių visada galima rasti, jeigu tik yra noro.
– Ką esate sumanęs ateičiai?
– Jau suplanuotas kitų metų žygis, jeigu niekas nesutrukdys, liepos 3 dieną startuosiu Lutone, o liepos 24-ąją turėčiau finišuoti savo gimtuosiuose Anykščiuose.
Tikriausiai ir iki to laiko pavyks ką nors suorganizuoti – kartais paramos akcijų idėjos kyla spontaniškai, išvydus pagalbos prašymą internete. Esame tam pasiruošę su draugais, neabejingais žmonėmis.
Jeigu tik leidžia galimybės, esame pasiruošę padėti. O galimybių visada galima rasti, jeigu tik yra noro.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kad jie tų galimybių surastų?
– Nelikite abejingi. Pabandykite skleisti šilumą, gėrį, meilę kitiems žmonėms. Supraskite, kad visa tai grįžta bumerangu.
