Ant rankų sūpuodama beveik pusės metų sūnelį, U.Juodytė renginyje „Profesijų transformacijos“ pristatė pranešimą apie tai, kokiais principais reikėtų vadovautis norint atrasti savąjį kelią.
Pradžia buvo sunki
Pati U.Juodytė pasakojo nuo dvyliktos klasės žinojusi, kad bus psichologė. Tačiau per praktiką, kurią teko atlikti studijų metu, ji suvokė, kad testai ar asmenybių teorijos jai visiškai nepadeda.
„Supratau, kad pirmiausia žmogų turiu pažinti per save, kad jis turi pereiti per mane. Ir tai sukėlė visišką pasimetimą – galvojau, ką turiu daryti toliau?“ – teigė ji.
Moteris pradėjo dirbti vienos parduotuvės vadove, tačiau darbe, U.Juodytės teigimu, trūko kryptingumo, tad ji nutarė išsiųsti CV į visas didžiausias Lietuvos įmones, kad atliktų psichologės praktiką.
„Ir ką jūs galvojate? Negavau nė vieno teigiamo atsakymo. Rankos nusviro, pradėjau galvoti, kam aš čia reikalinga“, – dalijosi moteris.
Darbą derino su praktika
Po ilgų ieškojimų U.Juodytė pradėjo administratorės praktiką tuo metu didžiausiame Lietuvos banke:
„Pamenu, paklausė manęs, kodėl noriu dirbti administratore be jokio atlygio, jei dirbu parduotuvės vadove. Atsakiau jiems, jog ir toliau dirbsiu parduotuvės vadove, o po darbo valandų skirsiu laiką praktikai. Jiems patiko, kaip aš dirbu, todėl netrukus įsidarbinau ten“.
Atrado naują interesų sritį
Pasak U.Juodytės, dirbdama administratore, ji pajuto, jog ją traukia mokymų sritis.
„Pasisiūliau vesti mokymus apie motyvaciją – vadovė sutiko. Pamenu, stoviu aš, tokia mergaitė, prieš moterų ir vyrų, kuriems per 50 metų, auditoriją ir pasakoju, kaip motyvuoti save darbe. Jie gana kreivai į mane žiūrėjo – supratau, kad esu jiems ne autoritetas. Bet po šių mokymų regiono vadovas, išgirdęs apie mano iniciatyvą, paklausė, ar nenorėčiau to daryti regiono mastu“, – pasakojo ji.
Anot moters, išgirdusi šį pasiūlymą, ji labai nustebo: „Šis atvejis yra pavyzdys to, kad per kitus atradau save – regiono vadovas tuomet man suteikė erdvės, kurioje galėjau tobulintis norimoje srityje ir mokytis dar lengviau rasti santykį su žmonėmis, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų“.
Netikėtas klausimas sukėlė vidinius pokyčius
Tačiau tik praėjus maždaug 5–6 metams U.Juodytės gyvenime prasidėjo didieji pokyčiai.
„Pamenu, tas pats vadovas manęs paklausė: „Ugne, kas tu?“ Net iki dabar kūnu šiurpas nubėga tai prisiminus – tuomet pagalvojau, jog nors studijavau psichologiją ir šitiek metų dirbau, negaliu lengvai atsakyti, kas aš esu. Čia ir prasidėjo tikroji transformacija“, – pamena moteris.
Pirmiausia U.Juodytė nusprendė pradėti mokytis koučingo. Tuo metu ji teigė galvojusi, kad nori išmokti „skaityti žmones“, tačiau jos koučingo mokytojas pasakė, kad reikėtų mokytis ne skaityti kitus, o tiesiog būti su jais.
„Tie jo žodžiai man buvo dar vienas atradimas – supratau, kad turiu mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Ėmiausi geštalto, mindfulness studijų, dailės terapijos, lankiausi įvairiuose seminaruose, mokymuose. Žinojau, kas man patinka ir kas mane veža, tad nuolatos dirbdavau ir miegodavau gal po 4 valandas per parą“, – dalijosi moteris.
Sutiko išvykti kelionei
Natūralu, kad toks įtemptas gyvenimo ritmas ir milžiniškas krūvis baigėsi visišku „perdegimu“, už kurį dabar ji sakosi esanti išties dėkinga.
„Vyras vieną dieną man pasakė: „Ugne, važiuojam į kitą šalį“. Galvojau, na, nežinau – viskas man čia gerai sekasi, mokausi, pajamos geros, kaip ir planuojam susilaukti vaikų (nors niekaip nesigauna). Bet galiausiai sutikau“, – pasakojo ji.
Ramybėje atsivėrė suvokimas, ką daryti toliau
„Nuvažiavusi į Edinburgą prasirgau turbūt visomis ligomis, kokiomis tik galėjau. Miegodavau tiek laiko, kiek dirbdavau būdama Lietuvoje. Likusį laiką vaikščiodavau po lauką arba tiesiog ilsėdavausi. Prireikė maždaug pusės metų nieko neveikimo, kad atsigaučiau“, – dalijosi U.Juodytė.
Dabar, kai dėliojuosi savo dienotvarkę, užduodu sau klausimą – ar tai, ką dabar darysiu, padės mano ilgalaikiams tikslams?
Ramybėje moteris susivokė gyvenimo vertybėse. Jos teigimu, perdegimas transformavosi į supratimą, ką iš tikrųjų ji nori daryti.
„Pradėjau dėliotis, ko gi aš visgi noriu. Suvokiau, kad turiu tris prioritetus, kuriais vadovaudamasi noriu veikti. Pirma – mano vyras (tada dar neturėjome sūnaus), antra – kiti mano artimieji; trečia – bendruomenė. Ant to ir pradėjau „statyti“ savo veiklas – dabar turiu tai, ką turiu, ir džiaugiuosi tuo, ką turiu“, – kalbėjo moteris, šiuo metu užsiimanti psichologės praktika, vadovaujanti iniciatyvai „Karjeros stovykla“ bei kartu su kolege įkūrusi projektą „Galimybių akademija“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tris klinikines depresijas išgyvenusi Laura: „Vidinis kritikas sukelia psichologinių problemų“
Visos patirtys yra geros
Pasak U.Juodytės, norint atrasti savąjį kelią, svarbiausia žinoti kryptį: „Jei aiškiai žinai kryptį, ko nori, viskas susidėlioja palankia linkme. Atsiranda žmonės, kurie nori padėti, ir viskas pasidaro daug paprasčiau“.
Taip pat, U.Juodytės manymu, naudinga žinoti ir savo vertybes bei prioritetus.
„Kai gimė mano sūnus, jis tapo labai geru prioritetų dėliotoju. Juk tų pasiūlymų yra labai daug, bet kas kuria didžiausią vertę? Dabar, kai dėliojuosi savo dienotvarkę, užduodu sau klausimą – ar tai, ką dabar darysiu, padės mano ilgalaikiams tikslams? Nes galimų veiksmų – gausu. Bet ar jie visi yra vedantys prie to, ko jūs norite?“ – dalijosi savo požiūriu moteris.
U.Juodytė nurodė, jog visgi nepakanka žinoti savo krypties ir tikslų – svarbu veikti.
„Ir nors norėjau patarti nelipti „ant grėblio“ dešimtą kartą, dabar sakau – lipkite. Nes ir aš pati tai dariau, ir tai mane padarė tokią, kokia esu. Juk tai yra patirtis – ir tai yra gerai“, – pridūrė ji.
