Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė, biochemijos mokslų daktarė Urtė Neniškytė – viena aktyviai savo srities naujienas komunikuojančių mokslininkių.
Ar mokslas tampa madinga tema?
Pasak jos, viešumoje daugiau girdime apie mokslinius tyrimus dėl to, jog šios temos pasidarė įdomios medijoms (žiniasklaidai).
„Mokslininkai kalba, nes medijos jais domisi, kviečia į laidas. Kita vertus, mokslininkams atsirado daugiau tiesioginio komunikavimo kanalų nei buvo prieš 20 metų. Turime daug socialinių tinklų, kuriuose mokslininkai yra labai aktyvūs. Pvz., „Twitter“, kuris Lietuvoje galbūt nėra toks populiarus, bet užsienyje daug mokslinių grupių ir tyrėjų turi aktyvias „Twitter“ paskyras, kuriuose tiesiogiai dalinasi savo atradimais. [Skleidžiant žinias socialinėse medijose] Tada ta sklaida pasidaro žymiai aktyvesnė ir pasiekiamumas žinios didesnis. Taigi, viena vertus, tai lemia didesnės techninės galimybės“, – kalbėjo mokslininkė.
Tam tikra prasme viešinti savo idėjas, temas ir gautus tyrimų rezultatus mokslininkai yra įpareigoti. „Tą daryti mokslininkus įpareigoja įvairūs finansuotojai, reikalaujantys nurodyti, kokiu būdu bus vykdoma projekto sklaida. Tuomet mokslininkai neišvengiamai turi pradėti apie tai galvoti, taip pat mokslo institucijos. Mano vertinimu, jau maždaug penkerius metus žmonėms mokslas tapo įdomus ir mes turime nemažai sėkmingų mokslo komunikavimo pavyzdžių“, – pasakojo U.Neniškytė, pridūrusi, kad didesnės mokslo institucijos (kurios gali sau tai leisti) dažnai turi mokslo komunikavimo specialistus, kurie užsiima ir bendruoju mokslo švietimu visuomenėje, tiek ir mokslininkų atliktų tyrimų viešinimu: „Jie padeda mokslininkams pristatyti savo gautus rezultatus pristatyti visuomenei suprantama kalba.“
Jaučia atsakomybę, nes tyrimai finansuojami viešais pinigais
Susitikimai mokyklose, radijo, televizijos laidos, konferencijos – pristatydama savo atliekamų ir kuruojamus tyrimus mokslininkė lankosi įvairiuose renginiuose. Tai, pasak jos pačios, ji daro iš dalies jausdama pareigą viešai „atsiskaityti“.
„Tyrimai finansuojami viešais pinigais, t.y. už mūsų tyrimus yra sumokėję žmonės. Ieškoma skirtingų kelių, kaip mokslinis rezultatas gali grįžti žmonėms, ir vienas iš tų kelių – informuoti žmones jiems suprantama kalba, kokie gi rezultatai gauti, kad jie galėtų tai pritaikyti kiekvieną dieną. Mano mokslinė sritis tam itin tinka. Nepaisant to, kad visi moksliniai tyrimai yra vykdomi labai siauroje srityje, kartu gaunama ir bendrųjų žinių, kurios įdomios ir naudingoms visiems. Visi mes turime smegenis ir visi jas naudojame, be to, norime žinoti, kaip tai galėtume padaryti efektyviau, kaip mes smegenis galėtume apsaugoti nuo neigiamo poveikio – panaši informacija yra tikrai aktuali žmonėms. <...> Aš manau, kad mokslinė informacija turi grįžti visuomenei“, – savo požiūrį į mokslo komunikacijos svarbą išsakė mokslininkė.
Tiesa, kaip pastebėjo U.Neniškytė, nuo to, ar mokslininkas aktyviai skleis informaciją apie savo vykdomus tyrimus, ar tai darys „tik tiek, kiek reikia“, tolimesnių jo tyrimų finansavimas nepriklausys.
Norint, kad tave suprastų, turi šnekėti suprantama kalba
Neuromokslininkė – viena iš antrus metus organizuojamo mokslo renginio – jaunųjų mokslininkų konkurso „Tyrėjų Grand Prix“ – komisijos narių. Vienas iš svarbiausių šio renginio tikslų – parodyti visuomenei Lietuvos mokslininkų atliekamus tyrimus, o jų autoriams – suteikti platformą tai daryti.
„Tokių konkursų didžiausia nauda yra jaunajam mokslininkui. Jam suteikiama unikali galimybė gerinti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius, profesionalai jam padeda sukurti pranešimą, atrasti būdų jį patraukliai pristatyti. Kad moksle viešasis kalbėjimas yra labai svarbus, turbūt neabejoja jau niekas. Iš tiesų išmokus apie savo tyrimą kalbėti su visuomenei, mokslininkui bus dar lengviau kalbėti apie jį su kolegomis. <...>“, – sakė U.Neniškytė.
Tuo metu visuomenė tokiuose renginiuose turi progą iš pirmų lūpų išgirsti, kas gi tiriama Lietuvos mokslo institucijose, kokie žmonės – jaunieji mokslininkai – juos atlieka, ką atranda ir kodėl tai aktualu mums visiems kiekvieną dieną.
Ruošiant pranešimą ne specialistams, anot U.Neniškytės, svarbiausia – aiški žinutė. „Labai svarbu išgryninti idėją ir perteikti ją ne specialistų kalba. Verta žinoti, kad daug finansavimo organizacijų, pateikiant projekto (tyrimo) finansavimo paraišką, prašo parašyti paraiškos santrauką paprasta ne akademine kalba. Recenzuojant tokias paraiškas iš karto matyti, kuriems mokslininkams komunikavimas su visuomene yra įprastas, o kuriems dar kelia sunkumų“, – pasakojo mokslininkė.
Gebėjimas paprastai „žmonių kalba“ paaiškinti esmę apie atliekamą tyrimą – išmokstamas dalykas. Vis dėlto, anot U.Neniškytės, tam tikrai reikia skirti laiko.
„Paprastai tyrimus nėra labai paprasta paaiškinti, nepateikiant viso konteksto, o visuomenei jo paaiškinti dažnai neįmanoma (tiesiog, per daug sudėtinga). Kitas svarbus dalykas, kurio reikia išmokti, – parinkti tinkamą kalbą. Kai kalbame su kolegomis, rašome paraiškas, publikuojame mokslo publikacijas ar dalyvaujame, pavyzdžiui, mokslinėse konferencijose vartojame daug mokslinių terminų. Tačiau, kai pradedame kalbėti su visuomene, turime keisti žodyną – turime sugalvoti, kaip savo idėjas išreikšti taip pat tiksliai, bet tokiais terminais, kuriuos suprastų paprasti žmonės, ne tik mokslo daktarai, į šią sritį besigilinantis jau gal dešimtus metus“, – sakė U.Neniškytė.
Klausant pačios mokslininkės pranešimų, atrodo, kad ji neuromokslo atradimus galėtų suprantamai paaiškinti net darželinukams. Kaip to išmokti?
„Bet ko mes išmokstame tai darydami. Reikia bandyti, žiūrėti, kas pavyksta, o kas ne. Kuo daugiau galvoji apie mokslinius tyrimus ir kaip juo pristatyti plačiajai visuomenei, tuo daugiau idėjų ateina – ir kalbėti pasidaro lengviau. Galima apie tyrimus pasakoti draugams, kurie dirba visai kitoje srityje, ir taip treniruotis.
Didžiuosiuose pasaulio universitetuose būsimieji ir jau esami mokslininkai tiesiogiai lavina tokius įgūdžius. Žinoma, ir dalyvaujant tokiuose renginiuose kaip „Tyrėjų Grand Prix“, – kalbėjo pašnekovė.
Mokslininkas – tarpininkas
Pasak jos, svarbu paminėti, kad mokytis reikia ne tik skelbti, bet ir suprasti mokslinių tyrimų metu gautą informaciją. Tai daryti, deja, šiuo metu geba tikrai ne visi, sako U.Neniškytė.
„Kartais man atrodo, kad sklaida, supaprastinanti mokslinių tyrimų rezultatus, gali turėti priešingą poveikį – kai mokslinius straipnsius pradeda skaityti žmonės, kurie negali teisingai interpretuoti gautų rezultatų. Tai nėra kažkokia mokslininko arogancija – to tikrai reikia mokytis, tai yra išugdomas įgūdis. Aš pati turiu kursą VU, kuriame pusmetį studentai mokosi perskaityti kiekvieną straipsnyje minimą eksperimentą ir suprasti, kam jis buvo atliekamas, koks buvo gautas rezultatas ir ką tai reiškia“, – kalbėjo mokslininkė.
Šiuo metu mokslinės publikacijos tampa vis labiau prieinamos visuomenei, tad gebėjimas jose esančią informaciją suprasti ir interpretuoti tampa vis aktualesniu.
„Ir prieš 40 metų moksliniuose leidiniuose buvo publikuojami tyrimai, tik tiek, kad tuomet jie buvo pasiekiami tik specializuotose bibliotekose. Kuo toliau, tuo labiau mes kalbame apie atvirąją mokslinių duomenų prieigą, vadinasi, kiekvienas norintis galės ja naudotis ir viską perskaityti. Tik reikia kritiškai įvertinti savo gebėjimus, kiek aš gebu suprasti, kas ten parašyta. Jeigu aš gebu suprasti, kas parašyta biochemijos, neurobiologijos moksliniuose straipsniuose, tai nereiškia, kad aš suprasiu, kas parašyta apie puslaidininkius. Labai svarbu suprasti savo žinių ribas“, – sakė U.Neniškytė, pridūrusi, jog iš esmės tokiu atveju ir atsiranda būtinybė įsikišti tarpininkui – mokslo komunikatoriui ar pačiam mokslininkui, kuris ir paaiškina gautus rezultatus visuomenei.
Šis straipsnis – projekto „Tyrėjų Grand Prix“ 2023 dalis. Į konkursą kviečiame registruotis iki birželio 18 d. Finalinis renginys Vilniuje vyks 2023 m. spalio 18 d.
