– Kaip atrodo jūsų diena, Aivarai?
– Vieną parą dirbame ir kitos trys laisvos. Mūsų budėjimas prasideda 7.30 ryte ir tęsiasi iki kito ryto 7.30 val.
Po pamainos pasikeitimo patikriname įrangą, techniką, ar viskas vietoje, ar viskas veikia – pasiruošiame budėjimui. Tada – pusryčiai, o nuo 9 valandos ryto einame į klasę, kurioje dvi valandas trunka teorijos mokymasis. 11.30 val. pietūs, tada praktiniai užsiėmimai.
– Dar prieš dešimtį metų buvo girdėti, kad ugniagesiai skundžiasi savo atlyginimais. Prieš dvejus metus sakyta, kad situacija nesikeičia. Kaip yra dabar?
– Matote, aš nežinau, kaip buvo prieš dešimt metų, nes nedirbau tuo metu, bet negaliu sakyti, kad atlyginimai patys aukščiausi. Jei vertintume pagal Europos Sąjungos ugniagesių uždarbius, tai turbūt mes esame nuo galo treti ar ketvirti. Bet daug kas dirba iš pašaukimo – dėl to, kad tas darbas patinka ir kiekviena diena skirtinga. Tiesiog pliusas tas, kad turi tris laisvas dienas ir per jas dar gali kažką nuveikti.
Aš turiu mažą vaiką, todėl man labai naudinga, nes galiu su šeima pabūti. Būna, užsiimu ir kita papildoma veikla, kad papildyčiau šeimos biudžetą, nes tikrai nėra lengva su tokiu atlyginimu išgyventi.
– Ugniagesių gelbėtojų trūksta. Ar dėl mažo atlyginimo?
– Negaliu tvirtinti, kad tai tik dėl mažo atlyginimo. Galbūt per mažai informacijos, per mažai reklamos. Kažkur reikėtų įdėti pastangų, kad būtų pritraukta žmonių, nes visoje Lietuvoje trūksta ugniagesių. Vienus išleidžia, nes turi viršvalandžius perdirbtus, dar paskaičiuokime tuos žmones, kurie atostogauja, kurie serga, kurie komandiruotėse ar kursuose. Tai būna, kad, tarkime, vienu žmogumi komandoje dirba mažiau nei turėtų.
– Kodėl pasirinkote būtent šią specialybę?
– Netvirtinsiu, jog nuo mažens svajojau tapti ugniagesiu. Atsimenu, mažas būdamas matydavau ir galvodavau „vau“, galbūt norėčiau ir aš to. Tačiau nebuvau užsiciklinęs, kad būsiu būtent ugniagesiu.
Tiesiog vienas mano draugas tapo ugniagesiu ir pasiūlė man. Aš pagalvojau, kad gal ir nieko pasimokyti šiek tiek, baigti ugniagesių mokyklą... Patinka padėti žmonėms, tai kodėl gi ne. Geras darbas. O prieš tai dirbau statybose, nieko rimtesnio.
Nakties metas labai apsunkina padėtį, bet mes išmokome ieškoti tamsoje. Darbas panėrus vyksta apgraibomis.
– Kokios savybės reikalingos ugniagesiui gelbėtojui?
– Psichologinis ir fizinis pasirengimas – viskas reikalinga ugniagesiui. Jis turi ir prisibijoti, ir būti atsargus, o ne pametęs galvą. Turi turėti jėgos, kad tą žarną su vandeniu patemptų, kad ir žmogų paneštų, jei reikia. Patirtis taip pat svarbi. Jos kasmet vis daugiau įgaunu.
Tie gaisrai, tie visi panėrimai yra skirtingi, į skirtingus vandenis. Gali būti ir nedidelis gaisras, bet labai stipriai uždūminta, kur nieko nematysi. Bet ten gali būti daug žmonių, kurie neranda išėjimo, ir juos reikia gelbėti.
– Ar prisimenate savo pirmąjį iškvietimą į įvykio vietą?
– Prisimenu. Buvau iškviestas kaip naras. Buvo gili žiema, šalta, ledas jau storas. Iš pirties išėjęs žmogus nėrė į eketę, ir viskas... Tai buvo mano pirma paieška, pirmas panėrimas po ledu. Panėręs nesupratau, kas, kaip, orientacinio taško neturėjau, bet tada atsispyriau nuo žemės ir susigaudžiau.
Aišku, gerai, kad tai buvo ne didžiulis ežeras, o dirbtinis prūdelis. Tai buvo taip, kad nusileidau į vandenį, panėriau ir tiesiog sustojau. Nusiraminau, pasižiūrėjau, kad viskas veikia, pasitikrinau orą, susitelkiau ir tada pradėjau paiešką.
– Ar tą žmogų pavyko rasti?
– Pavyko, bet ne taip greitai, kaip tikėjomės. Matomumas buvo gal kokie 10–20 centimetrų. Čia vyko dienos metu, bet vanduo buvo labai drumzlinas, negalėjau nieko matyti.
– Jei jau dienos metu matomumas labai prastas, tai kaip vykdote paieškas naktį?
– Nakties metas labai apsunkina padėtį, bet mes išmokome ieškoti tamsoje. Darbas panėrus vyksta apgraibomis. Mes būname pririšti signaline virve ir dar, būna, pasako, plaukti į tą, į kitą pusę, truputį į priekį... Taip kas metrą grabalioji ir šukuoji visą dugną. Nors pagal visas taisykles mes negalime ieškoti naktį, nebent yra žinoma, kad ten žmogus tikrai yra.
– Jei nieko nematote, yra rizika užkliūti...
– Yra rizika, bet dėl to mes ir vykdom paiešką apgraibomis. Viską mes patys užčiuopiame. Žinoma, dugne gali būti kokios konstrukcijos, tai labai rizikinga. Galime net nutraukti paiešką dėl to, bet visada stengiamės ieškoti. Ir tikriausiai nebuvo tokių atvejų, kad nerastume nuskendusio žmogaus.
Būna tokių atvejų, kai upėje nuskęsta. Srovė ten tokia, kuri net akmenis nuneša. Tai, jei žmogus nuskendo, po pusvalandžio toje vietoje jo tikrai neberasime. Srovė jį gali būti nunešusi toli toli. O paskui būna, kad koks žvejys ar praeinantys žmonės pastebi.
– Kas sunkiausia darbe?
– Kaip narui – tamsa po vandeniu. O jeigu žiemos metu neri po ledu, tai tokia klaustrofobija truputį apima. Tu negali išnerti kada nori ir bet kur, gali išnerti tik ten, kur panėrei.
O kaip ugniagesiui sunkiausia pakęsti karštį, dūmus: nieko nematai, kaip ir naras drumzliname vandenyje. Ieškai, šukuoji, visus kampus išvaikštai, viską apžiūri. Abu darbai sudėtingi.
– Jūs nuolat gelbėjate kitų gyvybes. Tačiau ar kada susimąstote apie savąją? Juk jūsų darbas kupinas pavojų.
– Tu privalai būti protingas, kad sustotum tą akimirką ir pagalvotum, ką darai, o ne stačia galva lįstum į vandenį ar atvirą ugnį. Reikia apmąstyti. Mes matome, iš kur jau nebeišeisime, tai nelendame į tą ugnį. Jei yra ten žmogus, kuris tikrai bus negyvas, mes neiname, kad jį dūmais užtroškusį išneštume...
Tikrai nelįsim į ugnį, kur pertvaros gali užkristi ant galvos ir prispausti. Nesideginsim patys. Tai būtų katastrofa. Ar reikia to?
Mes visada laikomės visų saugos taisyklių, saugome ir save, ir kolegas. Kodėl mes einame dviese grandyje? Jei kažkas grandies draugui yra blogai, mes iškart abudu grįžtame, nepaliekame vieno. Niekas po vieną grįžti negali.
– O neriate po vieną ar dviese?
– Neriame po vieną. Jeigu geras matomumas arba vyksta treniruotė, tai galima nerti po du. Bet paieškų nevykdome dviese, nes narų nėra daug: tik vienas atsarginis naras, vienas dirbantysis naras ir nėrimo vadovas, kuris atsakingas už priežiūrą.
Atsarginis naras laukia: jei kas nors dirbančiam narui atsitiktų ar prireiktų pagalbos, tada atsarginis naras nertų ir jam padėtų.
– Kaip po vandeniu susikalbate?
– Turime pasikalbėjimo aparatus iš sausumos į vandenį. Turime ir vieną belaidę pasikalbėjimo įrangą, bet laidinė labai padeda psichologiškai. Jei nėrimo vadovas, kuris yra kitame laido gale, pagal signalinės virvės kryptį mato, kad tu ne ten plauki, tai iškart pasako.
– Ar kada jaučiate baimę?
– Baimė visą laiką yra. Aš nežinau, kuris žmogus gali nejausti baimės tiek eidamas į ugnį, tiek nerdamas giliai. Turbūt yra baimė net einant į atrakcionų parką, tiesa? Man bet kokiame atrakcione kyla adrenalinas ir baimė.
Taip pat šitam darbe – važiuoji į iškvietimą, ir jau adrenalinas sukyla. Nesvarbu, ar tik nedidelis lauželis, ar dega namas...
– Remiantis įvairiais tyrimais, jau daugelį metų lietuviai labiausiai pasitiki ugniagesiais gelbėtojais. Kaip manote, iš kur kyla tas pasitikėjimas?
– Mes visada stengiamės padėti žmonėms, galbūt dėl to. Atvažiuojame, su žmonėmis pabendraujame, pasakome, kad nestresuotų, kad viskas bus gerai.
Būna, tarkim, kažkas kažką kepė, puodai prisvilo, ir dūmų kvapas pasklido. Tai kviečia žmogus ugniagesius.
Arba iškviečia, nes mato – jo namuose liepsnos kyla, bet iki mums atvažiuojant viską susitvarko. Ir tada žmogus nebeįsileidžia į namus, o mes, nepatikrinę situacijos, juk negalime išvažiuoti.
Gerai, kad žmogus iškviečia mus, juk jis apsidraudžia, kad nesudegtų jo turtas ar kaimynai nenukentėtų. Po to klausia: kas man čia dabar bus, gal bauda? Ne, nebus jokios baudos – mes juk atvažiavome žmonėms pagelbėti.
– Nepaisant to, kad ugniagesiais gelbėtojais labiausiai pasitikima, visuomenėje vis prasiveržia pasipiktinimų, neva atvažiuojate į gaisro vietas be vandens arba atvykstate per vėlai ir nespėjate išgelbėti žmogaus gyvybės ar turto. Ką galite pasakyti apie tai?
– Tai yra senų laikų problema. Žmogus bando gesinti pats – neišeina, bet kol mes atvažiuojame, ugnis dar labiau išplinta. Vanduo labai greitai baigiasi, kažkur per keturias minutes. Bet žmonėms, kurių turtas dega, tai atrodo akimirksniu.
Be to, tu atvažiuoji gesinti ne su vienu švirkštu, o pasijungi du tris, jei visas namas dega. Tai dar padalinkite tas keturias minutes į dvi tris dalis, tas vanduo pasibaigia per pusantros minutės. Dėl to žmonės ir sako, kad atvažiuojame be vandens.
Tada iš hidranto imame vandenį arba tiesiame žarnų liniją. Tarkime, iki vandens telkinio yra koks šimtas metrų, tai mašina stovi prie vandens, nuo jos iki kitos mašinos yra nutiesiama žarnų linija, magistraline linija vadinama, ir užmaitinamos šalia ugnies židinio esančios cisternos. Tada jau be perstojo pilame.
– Tačiau tenka ne tik gaisrus gesinti. Turite ir kitokių iškvietimų?
– Taip, yra avarijos, yra paprasti iškvietimai tik atidaryti duris, kai policijai reikia padėti patekti į butą. O tame bute net nežinai, kas ten. Gal močiutė jau porą savaičių užsigulėjusi...
Kartais būna ir ligonis didelio svorio – kokie du šimtai kilogramų. Paprastai susirūpina artimieji, negavę jokių žinių iš to žmogaus. Tada atvažiuoji, atidarai duris ir matai – žmogus negali pajudėti. Greitajai tenka padėti išnešti tokį žmogų iš ketvirto aukšto.
Esu vieną kartą važiavęs gelbėti kačiuko, bet, žinokite, aš to kačiuko nemačiau. Tačiau buvo toks iškvietimas.
– Vasarą padaugėja skenduolių. Kokios didžiausios priežastys – neatsargumas?
– Ne tik. Karštas oras, alkoholis. Pavasarį žvejai neįvertina ledo storio.
Buvo įvykis pernai – žmogelis dėl dešimties centimetrų dydžio žuvyčių gyvybę prarado. Vilniaus rajone, karjeruose, kol buvo rytas, šalta, ant eketės sėdėjo, žvejojo. Išlindo saulė – viskas, panėrė į eketę ir nuskendo. Pastebėjo jį per vėlai. Ten tokia vieta, kur retai kas praeis.
Kažkoks žmogus pravažiuodamas matė, kad žmogelis sėdi, žvejoja, o grįždamas mato, kad jau nebesėdi, tik daiktai likę. Traukiau tą žmogelį, jis paviršiuje buvo. Gal jį širdies infarktas ištiko, gal sušalo, nežinau.
– Išgelbėti žmones ne visada pavyksta. Koks jausmas, kai susiduriate su mirtimi?
– Toks mūsų darbas. Mes neturime sustoti ir užsiciklinti, kad čia jau viskas, čia pasaulio pabaiga. Mes dirbam tokį darbą, kur turime susidurti su viskuo. Būna, pagalvoji apie kažką gražaus, ir užsimiršta.
– Tenka darbe susidurti su savižudžiais?
– Taip, būna dažnai tokių ir būtent pavasario laikotarpiu. Šoka į vandenį. Su jais aš nekalbu. Dažniausiai būnu pasirengęs juos traukti pusiau gyvus iš vandens arba, deja, jau negyvus.
– Koks jūsų įsimintiniausias iškvietimas?
– Degė trys angarai Lazdynuose. O ten tai buvo darbo... Tokia liepsna, tiek tirštų juodų dūmų, balionai sproginėja. Tikrai – kaip kare kokiam.
Buvo ir toks gaisras prie Kalvarijų turgaus, Rinktinės gatvėje. Vienas butas dega, ir visas bendrabučio tipo pastato koridorius uždūmintas. Žmonės bėgioja, nežino net kur išėjimas, masinė isterija... Tai vieni iš mūsų, ugniagesių, evakavo žmones, kiti – ieškojo likusių, dar kiti – gesino gaisrą. Pasirodo, buvo vaikas paliktas viename kambaryje. Mama nežinia kodėl, paliko vaiką kambaryje, o pati išbėgo į koridorių. Grįžti atgal, kur pilna tirštų dūmų, buvo tikrai sudėtinga.
Ačiū Dievui, viskas baigėsi sėkmingai – radome ir išnešėme tą vaiką. Pasisekė, kad niekas nenukentėjo, nes buvo katastrofa – vienas išėjimas, koridorius ilgas, uždūminta, žmonių daug.
Yra buvę ir kuriozinių situacijų. Žmogus dingo, nebuvo jo gal porą dienų. Kažkas prie vandens rado žmogaus drabužius, tai kilo įtarimų, kad nuskendo. Gauni iškvietimą, tai ir pradedi: vieną, antrą dieną išnardai, išieškai tą teritoriją, atsižymi, kita pamaina kitoje teritorijoje ieško.
O tas žmogelis, pasirodo, tris dienas kažkur baliavojo ir paskui grįžo namo. Būna, būna (šypsosi).
