Rokiškio rajone gyvenanti Birutė Dapkienė – beje, ir garsiojo kengūriuko Ajezulio šeimininkė, kuris, kaip spėjama, neišgyveno dėl to, kad kažkas gyvūną sumušė. Vasaros pradžioje kengūriuko istorija nuskambėjo ir žiniasklaidoje, ir socialiniuose tinkluose.
15min GYVENIMO pokalbis su B.Dapkiene – apie jos kelią. Kartais – nelygiais paviršiais.
– Birute, visų pirma noriu paklausti, kaip baigėsi istorija su kengūriuku? Kai kalbėjomės netrukus po įvykio, minėjote, kad jis greičiausiai žuvo nuo piktų žmonių rankos.
– Su Ajezuliu istorija taip ir baigėsi. Yra noras apskųsti, kreiptis į aukštesnes instancijas, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai net ir nepradėjo. Jie tiesiog paklausė įtariamųjų, ar jie tai padarė. Šie pasakė, kad ne.
– Buvo žinomi įtariamieji?
– Buvo. Nežinau, ar tai nenoras daryti, ar iš tiesų nėra prie ko prikibti. Viskas labai keista, nes čia visur filmuojama.
Bet kur įvyko incidentas, būtent tas kampas kaip tik nebuvo filmuojamas. Tai reikia žinoti. Po Ajezulio netekties dar papildomai keturias kameras pastatėme.
O tada norėjau visa ūkį panaikinti. Bijok, kad ir alpakas nunuodys. Nes istorija su Ajezuliu buvo dar ne viskas. Po to kažkas supjaustė 40 šieno ritinių. Ne tiesiog įpjovė – supjaustė. Pirmame ritinyje įpjautas kryžius, visų kitų nupjauti viršūs. Visiškai sugadinta.
Atrodo, kiek gali, padedi žmonėms, važiuoji į renginius, su vaikais užsiimi... O lyg eitum ir visiems kliūtum.
– Pati savęs neklausiate, kodėl taip yra?
– Yra tam tikra kategorija žmonių, kuriems geriau būtų, kad tu gertum, valkatautum, pašalpas gautum. Tada būtum įdomus, lygus su visais. Greičiausiai yra nesveikas pavydas.
– Gyvenat atokiau nuo kitų, aplinkui arti net ir nematėme kitų sodybų.
– Kiek toliau yra kelios sodybos. O ritinius ne kieme supjaustė, kiek toliau, laukuose. Dėl jų pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Istorija su Ajezuliu buvo dar ne viskas. Po to kažkas supjaustė 40 šieno ritinių.
– Kas visgi tada įvyko, kas nutiko kengūriukui?
– Aptvaras yra užtvertas tinklu, kuriuo teka elektros srovė. Kaip ir kituose ūkiuose. Ajezulis buvo čia apsipratęs, bet jis pabėgo. Turėjo būti didelė baimė, kad jis lėktų.
Paskui radom greta akmenis, senos plytos gabalą. Tvoroje – skylė. Į jį matyt buvo mesta, jis išgąsdintas. Bet iš karto mes akmenų nematėm.
Žmonės iš ryto paskambino ir pasakė, kad kengūriukas netoli Kamajų. Kaip taip gali būti? Įbėgau į aptvarą ir pamačiau, kad tikrai jo nėra.
Ruošėmės važiuoti link Kamajų, bet jis atšokavo pats. Mes palenkėm tvorą, jis įšoko į vidų, ir tuo viskas baigėsi.
Kitą rytą vėl jo neradome. Tada mes ir pamatėme dvi skyles, akmenis. Pagalvojom, kad jis kažkur netoli ir vėl atšokuos. Gal pagąsdino kas, gal norėjo pažiūrėti, kaip jis šokuoja, gal krūmuose tupėjo ir metė tuos akmenis pagąsdinimui? Tokios mintys buvo.
Bet jis nesugrįžo, todėl paviešinom, paskelbėm žinią. Gavom daugybę pranešimų, kad vos ne Marijampolėje matė. Galiausiai paskambino vietiniai medžiotojai ir pasakė, kad matė jį netoliese.
Kartu pasiėmėme veterinarą, nes jei mestume tinklą – jam būtų stresas. Todėl nutarėme, kad reiktų jį primigdyti. Nuvažiavome, atsiliepė jis į mūsų kalbą, arti buvo. Parsivežėm miegantį į namus.
Tada veterinaras pamatė, kad gyvūnas nebegyvas. Darė širdies masažą, bet nieko. Kad dėl to nebūtų apkaltintas veterinaras, kengūriukui buvo atliktas skrodimas. Paaiškėjo, kad buvo didelis vidinis kraujavimas, organizmo išsekimas, ir jis būtų nugaišęs anksčiau ar vėliau. Dar šlaunikaulio lūžis.
Tai negali atsirasti šiaip sau, skrodimas parodė, kad jam suduota kietu daiktu, tarsi beisbolo lazda. Šalia mūsų ežeras, tad galvojame, kad jam galėjo būti trenkta irklu. Gal norėjo pagauti, pavogti, apsvaiginti? Įvairiausių versijų galime prisigalvoti. Kaip iš tikrųjų buvo – niekas nežino.
– Birute, vietos žmonės pasakojo, kad po šio skaudaus įvykio jūsų namuose apsigyveno kitas Ajezulis...
– Čia kažkokia mistika, pas mus katinai negyvena. Kiek esame iš prieglaudų pasiėmę – išeina iš namų. Gal 15 katinų buvo. Arba kiaunės papjauna. Sakom, gal užkerėta?
O dabar... Ateinam prie Ajezulio gardo – baltas katinukas miega kengūriuko namelyje. Ir pas mus jis apsigyveno. Tą katinuką vadiname Ajezuliu.
Dabar dar yra ir kitų kačiukų. Radau juos skandintus. Parsinešiau į namus.
– O kiek laiko jau gyvuoja jūsų ūkis?
– Čia gyvename jau ketveri metai. Atsikrausčiau iš netoliese esančio kaimo.
Pati esu kilusi iš Rokiškio rajono, tačiau po mokyklos išvykau studijuoti į Vilnių, ten likau gyventi ir dirbti. Sukūriau šeimą. Turėjome savo verslą, tačiau buvome neapsidraudę. Vagystė, ekonominė krizė, todėl viską reikėjo pradėti ne nuo nulio, o nuo minuso.
Vilniuje turėjome saloną, kuriame žiemą prekiaudavome kailiniais, o vasarą – lietuvišku linu. Prasidėjus sunkumams visų pirma atleidau penkias darbuotojas, ir metus dar bandžiau dirbti viena pati.
Bet viskas buvo nebe taip, nes nenuoširdžiai dirbi. Kai į saloną ateina žmogus, į jį žiūri kaip į pinigus. Matai, kad ateina eurai, kuriuos turi paimti. Įtampa, krizė. Teko parduoti ir butą, kurį labai sunkiai užsidirbau. 14 metų slaugiau paralyžiuotą moterį.
Kai į saloną ateina žmogus, į jį žiūri kaip į pinigus. Matai, kad ateina eurai, kuriuos turi paimti.
– Savo giminaitę ar svetimą?
– Svetimą. Esu kilusi iš daugiavaikės šeimos, tėvai sunkiai vertėsi, o padėti mums, penkiems vaikams, jiems buvo sunku. Kai atvažiavau mokytis į Vilnių, mokykloje dieną eidavau į valgyklą plauti indų. Už tai gaudavau nemokamą maitinimą. Vakarais bendrabutyje dirbau bufete, padėdavau tvarkytis. Už tai man prie stipendijos pridėdavo pinigų.
Netrukus laikraštyje pamačiau skelbimą, kad reikia prižiūrėti sergančią moterį. Nuėjau, patiko. Ir likau. Taip – 14 metų. Ji man tapo kaip mama, su jos giminėmis tebebendraujame, o palaidota ji Utenos rajone. Man jos išėjimas buvo labai skaudus.
Todėl buvo labai sunku, kai teko parduoti butą. Tai vienas skaudžiausių dalykų. Ten tiek išgyventa, ko tik nebūta. Ir ašarų. Pareini, būdavo, verki, kai kas nepasisekė. Tada ji sako: paversk mane ant šono. Aš paverčiu, o ji man: atsigulk šalia. Atsiguldavau, jos ranką uždėdavau ant savęs, kaip ji prašydavo. Taip mane guosdavo. Labai jautru.
– Kaip sugrįžote į Rokiškį?
– Po krizės. Atvažiavom į tokią seną sodybą, kuri tada kainavo 14 tūkst. litų. Greta buvo trys hektarai žemės. Sodyba 1933 metais buvusi mokykla, o pastatyta 1890 metais. Labai sena.
Galėjome likti gyventi mieste, eiti į darbus, bet kaip ten bebūtų, kaime išgyventi gali kiekvienas. Vištą, karvę turėti. Dalį žmonių sugadino pašalpos. Nenori dirbti, nes geriau gauti pašalpą.
Paskui buvau išvažiavusi į Vokietiją slaugyti senelių. Patekau į nuostabią šeimą, čia pradėjau tapyti. Po to, kai sugrįžau, sekė skyrybos, ūkis, antrosios vedybos.
– Kaip suprantu, mes dabar esame vietoje, į kurią jūs atitekėjote?
– Taip, tada čia buvo mano vyro vasarnamis. Jis Vilniuje turi savo verslą. Tad pusę savaitės sostinėje, kitą pusę – ūkyje.
– Dabar ūkininkaujate kartu?
– Jis Vilniuje, bet atvažiuoja ir pagelbėja.
– Birute, o kas kasdien rūpinasi ūkiu?
– Aš. Išsilaikiau visas traktoriaus kategorijas. Sugebu su visa šienavimo technika dirbti.
– Kada išsilaikėt?
– Iš karto, kai atvažiavau į kaimą. Neturėjau net vairuotojo pažymėjimo. Todėl pirma išsilaikiau automobilio teises, paskui visas traktoriaus kategorijas.
– Patinka vairuoti traktorių?
– Įdomu, bet jei reiktų nuo ryto iki vakaro taip arti, tai nežinau... Turėtum savo mintis tada sukoncentruoti ties kiekvienu darbu. Juk ir gyvūnų kakučius valyti reikia. Nėra taip, kad nuo to svaigsti. Todėl paprasčiausiai perdėlioji savo mintis, kad kitaip negali būti, ir darai viską su polėkiu.
Man patinka padraguoti su traktoriumi. Ir gerai, kai nereikia nieko pagalbos prašyt, nes galiu pati. Nors kartais tenka kreiptis pagalbos į vieną ar kitą ūkininką.
– Koks jūsų ūkis, ką auginate? Nes tai, ką matome prie namų – alpakas, vištas, stručius, – matyt, nėra viskas?
– Turime 100 mėsinių galvijų. Su vyru galvojame mažinti galvijų skaičių.
– Kokia jų kasdienė priežiūra ir kokios ūkininkės Birutės dienos?
– Yra 25 hektarų aptvarai, išdėstyti maždaug 30 kilometrų spinduliu. Važiuoji kiekvieną dieną pas galvijus, skambini varpeliu arba signalini, pratini juos prie savęs, duodi po duonos riekę, kad jie tavęs nebijotų. Apžiūri, ar yra veršiavimaisi kokie, nes jau matosi, kuri karvytė apsiveršiavus, kuri ne.
Tada tuose 25 hektaruose vaikštinėdamas ieškai veršelio. Jos slepia vaikus, miške, pavyzdžiui. Aptvarai yra mišri teritorija – miškas, pelkės, krūmynai. Žiūri, į kurią pusę mama pasuka galvą, kur jos žvilgsnis – vadinasi, ten kažkur yra vaikas.
Bet kitos, kurios veršiuojasi tau trečius metus, yra apgavikės. Jos žiūri į vieną pusę, o kai tu nuleki į tą pusę, jos nuskuba pas savo vaikus. Rytojaus dieną to vaiko praktiškai nepagausi, o man svarbu jį pasverti ir suženklinti.
Visko būna. Būna, kad gindamos savo vaiką, karvės puola. Turi laviruoti. Va, ranka su randu. Karvė puolė ant manęs, ir per ją paleidau veršelį. Karvė savo vaiką gina „ragais ir nagais“. Sunkiausias ir yra galvijų rūšiavimas, svėrimas. Veislinė banda reikalauja daugiau dėmesio, stebėjimo.
Nesėkmingi metai šiemet, daug traumų turėjau su gyvuliais, ir galva nežinau kiek kartų jau sutrankyta. O kad būčiau be mėlynės, tai...
– Be mėlynės – kaip be makiažo?
– Taip, panašiai. Gal pats gyvenimas man sako: užtrauk rankinį? Šiemet dar pradėjau mokytis J.Vienožinskio dailės mokykloje, nors tapybos pamokos ir taip vyksta.
– Kur?
– Čia atvažiuoja žmonės, o šiaip name jau nebetelpame, tai renkamės tautodailės galerijoje Rokiškyje. Bet esu savamokslė, todėl norisi daugiau žinių. Mokysiuosi trejus metus, du kartus per savaitę užsiėmimai, vakarais.
– Greta jūsų namų ganosi ir žirgai.
– Turime vienuolika. Tai malonumas. Susirenka grupė merginų, kurios prižiūri žirgus, kiekviena pasiskyrusi po žirgą ir juo rūpinasi. Pašarai tik mūsų. Mergaitės ir konkūro varžybose dalyvauja. Gražu, kai mergaitė neina į pasimatymą, o skuba pas žirgus. Jaučiasi atsidavimas, meilė.
Viena iš mergaičių, kuri ir pradėjo čia rūpintis žirgais, o vėliau vadovavo visam paradui, išvažiavo į Kauną studijuoti, ji ketina būti raitosios policijos pareigūnė. Labai džiaugiuosi.
– Birute, tačiau į namus kelią randa ir daugiau vaikų?
– Čia vyksta įvairios edukacinės veiklos, atvažiuoja vaikų grupės, vyksta ekskursijos. Vaikai gali prisiliesti prie gyvūnų.
Naktį važiuodavome pas galvijus, per termovizorių žiūrėdavome, nes vaikams įdomu, kai tu netoliese pamatai, pavyzdžiui, elnių bandą.
Tai susipažinimas su gamta. Vienas vaikinas, gyvenantis ne Lietuvoje, pernai stebėjo, kaip veršiavosi karvė, kaip reikia suženklinti veršelį, pasverti.
Kai viščiukus perindavome inkubatoriuje, labai smagu būdavo 21-ąją dieną. Kai atidarai, dar nėra viščiukų, bet kiaušiniuose jau cypsi. Vaikai pamato, koks yra gimimas. Man pačiai tada gera ir smagu.
Arba pasisodini vaiką ir leidi važiuoti su traktoriumi. Taigi išprotėt galima, koks džiaugsmas. O koks džiaugsmas jiems miegoti šieno kūgyje!
– Jūsų pasakojimas tarsi sugrąžina prie paprastų dalykų.
– Taip, prie paprastų. Ir kad jie suprastų: nėra taip paprasta. Būdavo, atvažiuoja, o mes jų klausiam: ar norit būti ūkininkais? Visi vaikai sako „taip“, o vienas vaikas – ne. Kodėl? Nenoriu, sako, nes daug darbo.
Pasisodini vaiką ir leidi važiuoti su traktoriumi. Taigi išprotėt galima, koks džiaugsmas.
– Darbo daug išties.
– Daug. Bet mes, dar vaikai būdami, nuo pat mažumės buvome išmokyti dirbti, gerbti duoną.
– Esate laiminga ten, kur esate?
– Kitaip, atrodo, net būti negali. Kai slaugiau moterį, juk irgi buvo sunku. Tačiau su laiku tu tai pamilsti. Ir, atrodo, kad kitaip negali būti. Kartais sakau, kad imu suprasti su jas mušančiais vyrais gyvenančias moteris. Joms juk irgi atrodo, kad kitaip negali būti. Čia irgi: kaip be makiažo.
Su vyru nutarėm šiek tiek apmažinti ūkinių gyvūnų skaičių. Truputį pašlijo sveikata, tad teks gydytis. Daugiau laiko skirsiu mokslams, kūrybai. Suvaldyti ūkį vienam nėra lengva.
