Žurnalistės iš Lvivo pradėtas projektas, fiksuojantis šiuos pasakojimus, šiandien jau prieinamas 13 pasaulio kalbų. Savo artimuosius, sveikatą, santaupas, namus praradę žmonės iš pirmų lūpų liudija patirtą siaubą.
Dalijamės Halynos istorija, kuri publikuota portale „Karas. Pasakojimai iš Ukrainos“, užrašyta kovo mėnesio pradžioje.
Halynai iš Proliskų gyvenvietės Kyjivo srityje netrukus sueis trisdešimt. Gali būti, kad gimtadienį, kaip ir septynias pastarąsias naktis, jai teks praleisti nepažįstamoje požeminėje stovėjimo aikštelėje. Ten Halia su trimečiu sūnumi Bohdanu slepiasi nuo sprogimų. Berniukas dreba. Galbūt nuo temperatūros, kurią nuolat tenka mažinti. Bet veikiausiai iš baimės. Haliai irgi baisu, bet dėl mažylio ji neišsiduoda.
Kai prasidėjo karas, Halyna iš pradžių nesuprato, kas vyksta. Per miegus išgirdusi galingus sprogimus, ji nubėgo pas vyrą į virtuvę: visą naktį dirbęs ten su nešiojamuoju kompiuteriu, jis užsnūdo. Pamanę, kad kažkas nutiko namui, jiedu išbėgo į bendrą balkoną pas kaimynus. Šie irgi nenutuokė, kas atsitiko.
„Tada vėl ėmė sproginėti, – prisimena Halyna. – Vaiko nežadinome. Tylomis surinkau virtuvėje dokumentus. Paskambino anyta ir pranešė, kad Odesos plento pusėje pastebėtas raketos ar dar kažko pėdsakas. Vis dar buvome Proliskuose, nes neturėjome automobilio, be to, nebuvo kaip pajudėti. Tačiau matėme, kaip žmonės su krepšiais lipa į automobilius ir išvažiuoja. Iki pietų girdėjosi keletas sprogimų. Vidudienį ar šiek tiek vėliau išgirdę sprogimą Brovaruose, nutarėme, kad jau reikia išvykti.“
Sunku buvo susirasti transportą. Taksi vairuotojai už jokius pinigus nesutiko pavežti net iki artimiausios metro stoties. Po valandos vis dėlto pavyko surasti vairuotoją, kuris nuvežė iki metro.
Dabar Halia su sūnumi, vyru ir anyta gyvena požeminėje stovėjimo aikštelėje, svetimame kaime, vis dar Kyjivo srityje. Slėptuvėje, pasak mano pašnekovės, saugiau. Dieną jie eina nusiprausti ir pasišildyti į pažįstamų butą, kol šie išėję. Bet likti ten pavojinga, nes name nėra rūsio. Pirmas šaltoje ir drėgnoje patalpoje praleistas dienas Bohdanas prašėsi namo. Nenorėjo nei valgyti, nei miegoti. O po kelių dienų ėmė vadinti tą vietą naujaisiais namais.
„Sūnus išmoko du naujus žodžius – „bum“ ir „bijau“. Ypač baisu buvo vakar vakare (kovo 1-ąją – red. past.). Stovėjimo aikštelėje drebėjo durys. Labai sunku su vaiku, nors jis nelabai supranta, kas vyksta. Nenumanau, už ką mums visa tai“, – atsidūsta į telefoną Halia.
Nuo šalčio Bodia apsirgo ir ėmė karščiuoti. Jis skundžiasi, kad skauda gerklę. Vyras nuėjo į vaistinę, išstovėjo tris valandas eilėje ir nupirko tų vaistų, kurių buvo likę. Nepažįstamos merginos pasiūlė pagalbą ir šiltų drabužių berniukui.
Labiausiai Halia baiminasi dėl sūnaus. Ramina jį, pasakodama, kaip jie važiuos atostogauti prie jūros. Kad prasiblaškytų, dienomis jie vaikštinėja ir šeria kaimynų šunis. Vakarais piešia ir daug glebėsčiuojasi.
Po kiekvienos stovėjimo aikštelėje praleistos dienos Halią vis aplanko tokios pat mintys: „Kaip gerai, kad pabudau. Tai – svarbiausia. Kai pasižiūri į slėptuvės kaimynus – niekam nesvarbu, kaip tu atrodai, kiek turi pinigų. Nepažinojome vieni kitų, o dabar visi tapome savi. Visus sutelkė karas.“
