Su Natalija kalbamės apie tai, kaip ją užklupo karas, kas liko iš jos verslo, kaip jai sekasi gyventi Lietuvoje ir apie ką svajoja ji pati ir jos šeima. Moteris Ukrainoje turėjo mėgiamą veiklą – užsiėmė drabužių siuvimo verslu, kurį stengiasi išsaugoti iki šiol. Vaikai lankė prestižines mokyklas. Šeima kūrė sėkmingo gyvenimo planus, kuriuos sužlugdė karas.
– Gyvenote labai arti Rusijos sienos. Kaip jus užklupo karas?
– Mano vyras jau trejus metus dirba Lietuvoje tolimųjų reisų vairuotoju. Sausio pradžioje mano gimtadienio proga jis grįžo namo atostogoms ir mes 5 dienoms išvykome pailsėti. Po kelionės vyras grįžo į darbą, o aš likau namuose su 17 metų dukra ir 9 metų sūnumi. Tuo metu net nebuvo nuojautos apie galimą nelaimę.
Pirmą kartą nerimą pajaučiau, kai vieną dieną vaikai parėjo iš mokyklos ir pasakė, kad gavo užduotį susidėti kuprinę pavojaus atvejui. Esą vyks kažkokie mokymai ir reikia būti pasiruošus – susirinkti pagal sąrašą visus būtiniausius daiktus. Buvo likusios kelios dienos iki karo. Tuo metu dukra dar pajuokavo, kad ne veltui po atostogų neišsikrovė lagamino, nereikės iš naujo krauti.
Be to, pasklido gandas, kad Charkive užsienio ambasados evakuoja savo šalių studentus. Mūsų mieste yra daug prestižinių universitetų, kuriuose studijuoja nemažai studentų iš užsienio. Pasiskambinau bičiuliams, kurie turi ryšių milicijoje, tikėdamasi, kad jie žino ką nors daugiau. Jie mane ramino – koks dar karas, mes gyvename 21-ame amžiuje.
Vasario 22 d. vakarą vaikai, kaip paprastai, atsigulė miegoti, o man reikėjo išvažiuoti darbo reikalais. Turėjau nedidelį siuvimo cechą. Skubėjome pabaigti projektą – kitą dieną užsakovai iš Kyjivo planavo atvykti ir pasiimti mūsų pasiūtus gaminius. Namo grįžau tik apie pirmą nakties, tačiau pamiegoti teko vos kelias valandas. Naktį mane prižadino keisti garsai – tarsi būtų fejerverkai. Iš pradžių taip ir pagalvojau, bet garsai vis nesiliovė.
Paryčiais paskambinau seseriai – ne dėl to, kad buvau išsigandusi, tiesiog norėjau ją pasveikinti su gimtadieniu. Girdžiu, kad pas ją tie patys garsai. Ji sako – Nataša, prasidėjo karas. Tuomet jau aš pradėjau ją raminti, kad negali to būti. O ji sako – atidaryk langą. Atidariusi jį supratau, kad šie garsai ateina iš visų pusių. Tai ne fejerverkai. Tai sprogimai.
– Ką tuomet darėte?
– Pirma mintis buvo – bėgti. Prižadinau vaikus, mes greitai susirinkome visus reikalingus daiktus, šiek tiek drabužių, vadovėlius, katiną su jo daiktais, namuose radau butelį vandens ir maisto likučius po vakarienės. Tuo metu žmonės iš viršutinių aukštų jau mėtė krepšius su daiktais, sėdo į mašinas ir išvažinėjo. Pasiskambinau tėvams – mano dukra jiems rėkė, kad pas mus šaudo, prasidėjo karas, o pas juos buvo ramu, jie netikėjo ir prašė mūsų nurimti. Tačiau kalbėdamas telefonu tėtis išėjo į lauką ir pamatė lekiančias raketas. Bet kuriuo atveju nusprendėme visi susirinkti pas juos, nuosavame name. Atrodė, kad taip bus saugiau.
Dar spėjau paskambinti vyro tėčiui, tačiau su juo nebuvo ryšio. Jis gyveno už 5 km nuo miesto ir tą naktį 100 m atstumu nuo jo namo įsikūrė rusų karinė bazė. Ryšys su juo atsigavo tik po savaitės – atsimenu, kaip jis rėkė atsiprašinėdamas, kad nespėjo mūsų perspėti. Balandžio 22 d. jį užmušė. Užmušė namuose, pavogė jo mašiną, nusiaubė namą. Kaimynai jį palaidojo darže, nes rusai neleido žmonių laidoti kapinėse, neleido niekur nei pravažiuoti, nei praeiti. Po pusmečio, maždaug prieš mėnesį, po Charkivo prokuratūros tyrimo buvo iškeltas kūnas ir atiduotas mums. Mano tėvai su vyro teta jį perlaidojo.
– Grįžkime prie jūsų istorijos. Kiek laiko prabuvote pas tėvus?
– Buvome ten maždaug iki balandžio 15 dienos. Laukėme, kol vyras gaus reisą į Varšuvą, kad galėtume ten su juo susitikti. Privalėjau išvežti vaikus, nes pas tėvus taip pat jau tapo nesaugu – raketos atskrisdavo ir iki mūsų, buvo susprogdintas čia esantis muziejus. Išvykti skatino ir tėvai. Tai buvo sunkus sprendimas – savaitę laiko bandžiau susitaikyti su mintimi, kad turiu palikti visus artimuosius.
Tačiau kito varianto nemačiau – buvau atskirta nuo vyro. Jeigu jis būtų grįžęs, nebegalėtų išvykti iš šalies. Tai reiškia, kad neturėtų darbo. Mano verslas taip pat sustojo. Taigi, liktume be jokio pragyvenimo šaltinio. Gyventi taip pat nebūtų kur, nes po 3–4 dienų, kai išvykau iš Charkivo, į mano namą pataikė dvi raketos.
Pas tėvus tuo metu spaudėmės 18 žmonių, 5 iš jų – vaikai. Tėvai nusprendė likti. Tėtis dar turi gyvus savo tėvus, mano seneliui – 91-eri, senelei – 85-eri. Kiekvieną rytą man baisu į rankas paimti telefoną. Aš pirmiausia skaitau naujienas, tuomet skambinu tėvams. Iki šiol atsimenu, kaip naktį nuo sprogimų drebėdavo langai. Pavojaus atvejais vaikus slėpdavome rūsyje – tai buvo saugiausia namo vieta, tačiau dabar suprantu, kad jeigu pataikytų į namą raketa, niekur nebūtų saugu.
– Kaip pasiekėte sieną?
– Man buvo labai baisu išvažiuoti, nes bombardavo ne tik Charkive, bet visoje Ukrainoje. Bijojau kelyje sutikti tankus – žinojau, kad jie apšaudo mašinas. Man jau iššūkis buvo kirsti Charkivo apskrities ribas – iki šiol nebuvau taip toli vairavusi, o čia reikėjo pervažiuoti visą Ukrainą, neturint jokio supratimo, kur aš važiuoju, kaip aš kirsiu sieną ir pan. Važiavome 3 dienas, apsistodavome nakčiai žmonių pasiūlytose vietose pabėgėliams. Tai buvo didžiulis stresas.
Jaučiausi netekusi visko – artimųjų, namų, darbo, ateities planų, svajonių. Taip pat labai jaudinausi dėl vaikų. Mano dukra mokosi 11-oje klasėje. Ji pasirinkusi rimtą fizikos–matematikos profilį, svajojo studijuoti ir gyventi Paryžiuje. Mes visapusiškai ją palaikėme, samdėme prancūzų kalbos korepetitorių. Anglų kalbą ji moka tobulai, nes mokosi gimnazijoje, kurioje viskas vyksta anglų kalba. Bet kai mes kirtome Ukrainos ir Lenkijos sieną, ji apsiverkė: „Mama, aš niekur nenoriu važiuoti, aš noriu atgal!“ Sūnus taip pat pradėjo verkti.
– Kaip vaikai jaučiasi dabar?
– Iš pradžių atvykome į Kauną, bet nuolatinį būstą suradome Širvintose, kur šiuo metu ir gyvename. Sūnus iki pietų lanko lietuvišką mokyklą, o po pietų mokosi nuotoliniu būdu ukrainietiškoje – nenorime prarasti vietą joje. Dukra taip pat toliau mokosi savo gimnazijoje nuotoliniu būdu. Jai psichologiškai labai sunku – tapo užsisklendusi savyje. Su vyru ją buvome nuvežę į Paryžių, ten, kur ji svajojo gyventi, kad pajustų Prancūzijos atmosferą, prasiblaškytų ir grįžtų į gyvenimą, tačiau po keturių kelionės dienų ji vis tiek pasakė: „Nenoriu aš jokio Paryžiaus, noriu namo“. Bent tiek, kad ji ir toliau mokosi prancūzų kalbos. Tikimės, kad atsigaus.
Sūnus prieš tris mėnesius susilaužė ranką, ilgai turėjo gipsą, reikėjo dažnai važiuoti į ligoninę, po to buvo ilga reabilitacija. Jis prisitaiko lengviau – greičiau mokosi lietuvių kalbos, jau turi draugų, bet vis tiek vakare, prieš guldamas, dažnai užduoda klausimą, kada vėl galės miegoti savo lovoje. Žinoma, šie klausimai labai paliečia mano širdį, bet stengiuosi to neparodyti. Atsakau – po žiemos. Suprantu, kad greičiausiai savo vaikams meluoju. Mes nė vienas nežinome, kas bus po žiemos.
Suprantu, kad greičiausiai savo vaikams meluoju. Mes nė vienas nežinome, kas bus po žiemos.
Suprantu, kad beprasmiški klausimai, bet jie vis sukasi galvoje: kodėl mes, kodėl būtent taip, o ne kitaip... Tačiau mes visi gyvename viltimi, kad kažkada grįšime namo.
– Kas atsitiko su jūsų verslu Ukrainoje?
– Mano siuvimo cechas ir dabar šiek tiek veikia – liko trys darbuotojai. Stengiuosi jiems parūpinti bent kokį nors darbą, pati patiriu nuostolius, bet noriu suteikti galimybę savo žmonėms užsidirbti duonos kąsniui. Šiuo metu Charkivas atgyja, žmonės ima grįžti ir užsakymų atsiranda. Žinoma, jų nėra daug ir jie nėra finansiškai labai pelningi, bet stengiuosi išsilaikyti, kad nepavesčiau žmonių, kurie manimi pasitiki.
Turėjau moteriškų drabužių parduotuvėlę Charkivo turguje. Tai buvo didžiausias turgus Rytų Europoje. Vos tik atvykus į Lietuvą, mane pasiekė žinia, kad jis dega. Žiūrėdama vaizdo įrašus ir nuotraukas, mačiau, kad dega visai netoli mano parduotuvės. Laimė, Dievas man buvo gailestingas, ji išliko. Tėtis su mano draugais perrinko ten likusius daiktus, nes kai kurie drabužiai buvo persismelkę dūmais, ir persiuntė man.
Lietuvoje sutikau Eglę ir Aistę, kurios pasisiūlė padėti man juos realizuoti, kad susigrąžinčiau bent dalį į darbą įdėtų pastangų ir finansų. Mus suvedė gražus atsitiktinumas. Užsiregistravę savivaldybėje, gavome 10 nemokamų apsilankymų baseine. Jame susipažinau su moterimi, kuri ir suvedė mus. Jos taip pat užsiima drabužių verslu, turi elektroninę parduotuvę, todėl nufotografavo mano drabužius ir juos dabar galima pamatyti ir įsigyti.
– Kas jus morališkai palaiko šioje situacijoje? Ir kaip jaučiatės Lietuvoje?
– Kai vyras grįždavo namo, jis vis burbėdavo ant lietuvių, sakydavo: „Aš jų nesuprantu, jie visi kažkokie pikti, nemalonūs, nuolat skuba, su jais neįmanoma susitarti, sako viena, o daro ką kita“. Aš prieštaraudavau – gal jo kelyje tokie žmonės pasitaikė, negali būti tokia visa tauta, kaip jis apibūdina. Kai atvykome į Lietuvą ir laikinai prisiglaudėme Kaune, pirmi mano sutikti lietuviai buvo buto savininkai, užėję palikti dokumentų. Jie net neįėjo į vidų sakydami, kad dabar tai mūsų erdvė, mūsų komforto zona ir jie nenori mūsų trikdyti, buvo labai malonūs ir geri mums. Taigi mano pirmasis įspūdis buvo visai priešingas, nei buvau girdėjusi iš vyro.
Tai ir palaiko – viltis, kad savo kelyje sutinku pačius geriausius žmones, kurie tiesia pagalbos ranką.
Vėliau tik dar tvirčiau įsitikinau, kad čia gyvena nuoširdūs, geri, mokantys atjausti žmonės. Aš nuolat girdžiu klausimus, kuo jie galėtų man padėti. Ir esu už juos be galo dėkinga – žmonės neleido man išprotėti nuo įtampos. Man buvo labai baisu atsidurti svečioje šalyje. Gelbėjo tik tai, kad daugelis čia kalba rusiškai – bent jau galiu susikalbėti.
Tai ir palaiko – viltis, kad savo kelyje sutinku pačius geriausius žmones, kurie tiesia pagalbos ranką. Ir viltis, kad aš grįšiu namo, kad dar apkabinsiu savo tėvus ir artimuosius.
Norintieji susisiekti su Natalija, gali tai padaryti rašydami tiesiogiai į jos elektroninės parduotuvės puslapį arba į elektroninės drabužių parduotuvės, padedančios jai realizuoti atgautus gaminius, puslapį.