Gera diena, kai raketos nieko nesuniokoja
Jaunas vyras pasakoja, kad Rusijai okupavus Krymą, gyvenimas ten nesustojo: Rusija investuoja pinigus į ekonomikos auginimą, kuriami rusiški verslai, tačiau, nors Krymas yra labai gražus – atrodo liūdnai, nes ten gyvenantys žmonės nebeturi svarbiausio – laisvės.
„Prieš Krymo okupaciją 2014 m. aš dirbau savo tėčio įmonėje, užsiimančia statybomis. Kai rusai okupavo mano kraštą, beje, tai taip pat buvo vasaris, į mūsų teritoriją tiesiog buvo įvesta rusų armija. Vėliau įvyko referendumas, kuriame iš anksto buvo aišku, kad „žmonės nubalsuos“ už tai, jog Krymas būtų prijungtas prie Rusijos.
Buvo teigta, kad didžioji dalis Krymo gyventojų balsavo už prisijungimą. Tai buvo melas, kaip ir daugelis kitų dalykų, kuriuos sako Rusijos prezidentas. Juk jis taip pat žadėjo nepulti Ukrainos, tiesa? Iš tiesų ir patys ukrainiečiai netikėjo, kad Rusija užpuls Ukrainą. Tačiau tai įvyko, baisiausias košmaras išsipildė ir tada priėmiau sunkų sprendimą – susikroviau daiktus ir išvykau į Estiją, o iš Estijos – atvykau čia, į Lietuvą“, – pasakoja Maksimas.
Iki atvykstant į Lietuvą, Maksimas dirbo rusų banke, įsikūrusiame Kryme. Dabar jaunas vyras sako, kad nesitiki gauti kvalifikuoto darbo, bet su tuo jau yra susitaikęs ir nebijo žingsnis po žingsnio, po truputį kurti savo gyvenimą svetimoje šalyje.
„Mano mamos giminės dar Sovietų Sąjungos laikais gyveno Baltarusijoje, šalia Astravo. Tame krašte daug kas kalbėjo lietuviškai. Mano ukrainietis tėtis studijavo universitete Minske, susipažino su mama ir susituokę išsikraustė gyventi į Ukrainą. O dalis mano mamos giminių persikėlė iš Baltarusijos gyventi į Vilnių. Taigi dalis mano giminės iki šiol gyvena Lietuvoje, Vilniuje.
Lietuvoje esu lankęsis būdamas vos 2 ar 3 metų ir prieš rusų okupaciją Kryme esu keletą kartų buvęs sekmadieninėje lietuvių bendruomenės mokykloje, todėl jūsų šalis ir kultūra nėra man visai svetima“, – kodėl nusprendė atvykti būtent į Lietuvą, pasakoja Maksimas.
Baisiausias košmaras išsipildė ir tada priėmiau sunkų sprendimą – susikroviau daiktus ir išvykau.
Maksimo tėvai liko gyventi Kryme. Maksimas pasakoja, kad tėvams išvykti būtų gerokai sudėtingiau, jie jau pensininkai ir yra labai prisirišę prie savo namų. „Daugelis mano draugų, gyvenančių Ukrainoje, taip pat liko ten, savo gimtuosiuose kraštuose. Palaikau su jais ryšį, draugai pasakoja, kad dienos, kai girdisi mažai sprogimų, jau yra geros dienos. Kai raketos nieko nesuniokoja – tai jau savotiška pergalė“, – sako ukrainietis Maksimas.
Lietuvos istorija – įkvėpimas ukrainiečiams
Atvykęs į Lietuvą Maksimas pirmą kartą išbandė savanorystę. Jaunas vyras pasakoja, kad jautė pareigą padėti savo žmonėms bėdoje, todėl prisijungdamas prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių komandos – ilgai nedvejojo:
„Savanoriaudamas išgirdau daugybę istorijų, susipažinau daug naujų žmonių ir savomis akimis mačiau nuosavu transportu atvykusius žmones, kurių automobiliai išvagoti kulkų žymių. Yra žmonių, kurie iš tiesų atvykę tiesiai iš karštųjų taškų Ukrainoje. Bet kai savanorystės metu kažkas pradeda dėkoti man, visada sakau: „Nedėkokit man, dėkokit Lietuvai ir jos žmonėms.“
Kol veikė ukrainiečių registracijos centras Vilniuje, Maksimas beveik visą laiką ir praleisdavo ten savanoriaudamas: konsultuodamas žmones, padėdamas jiems rasti būstą Lietuvoje, suteikdamas kitą reikalingą ir aktualią informaciją. Ukrainietis dėkingas, kad Lietuva padėjo ir jam pačiam:
„Vos atvykus gavome maisto, reikalingų daiktų. Taip pat esu dėkingas Lietuvos Raudonajam Kryžiui, nes atradau būdą, kaip galiu padėti savo tautiečiams, ukrainiečiams, ne ginklu kovojant prieš rusų armiją. Todėl pradėjęs savanoriauti Lietuvos Raudonajame Kryžiuje, aš padedu ir kitiems, ir sau – man pavyko atleisti sau, nebesigraužti, nes žinau, kad tai yra mano būdas pagelbėti Ukrainai, mano būdas įprasminti savo laiką padedant Ukrainos žmonėms ir prisidedant prie jų gerovės.“
Pradėjęs savanoriauti, aš padedu ir kitiems, ir sau – man pavyko atleisti sau, nebesigraužti, nes žinau, kad tai yra mano būdas pagelbėti Ukrainai.
Maksimas, atvykęs į Lietuvą kartu su savo mergina, ruošiasi išvykti į Jungtinę Karalystę.
„Kol laukėme ar tikrai gausime vizas, svarstėme, kad jų negavus – mūsų antrasis pasirinkimas tikrai būtų Lietuva. Jūsų šalis – nuostabi. Visiems ukrainiečiams visada pasakoju apie jūsų šalį kaip apie pavyzdį, į kurį reikėtų lygiuotis. Jūs taip pat buvote okupuoti Rusijos ir kai išsikovojote nepriklausomybę, jūs mažai ką turėjote, didelė dalis inteligentijos buvo ištremti, progresas ir bet koks ekonominis augimas sustojęs, bet pažiūrėkite į savo šalį šiandien, pažvelkite į savo miestus, žmones dabar – jūs esate tokie vakarietiški ir taip sparčiai progresuojate, kad visada sakau – tai gali įkvėpti ir mus, ukrainiečius“, – sako Maksimas.
Ukrainietis pasakoja, kad ateičiai jis neturi didelių planų. Nori neskubėti, po truputį iš naujo kurti savo gyvenimą ir neatmeta galimybės vieną dieną grįžti į Ukrainą, kai ten pagaliau įsivyraus taip visų laukiama ramybė ir taika.
