Žurnalistės iš Lvivo pradėtas projektas, fiksuojantis šiuos pasakojimus, šiandien jau prieinamas 13 pasaulio kalbų. Savo artimuosius, sveikatą, santaupas, namus praradę žmonės iš pirmų lūpų liudija patirtą siaubą.
Dalijamės Oleksandro istorija, kuri publikuota portale „Karas. Pasakojimai iš Ukrainos“.
„Vasario 24 d. rytą žmona nuvežė vaiką į mokyklą, o aš dar miegojau. Žmona grįžo apie aštuntą ryto, jai iškart skambina vaiko klasės auklėtoja ir sako: „Prasidėjo karas.“ O mes kažkaip… Na, sprogimai… Girdėdavom juos nuolat iš kairiojo kranto, nors pastaruosius kelerius metus rečiau. Žmona iškart paskambino Seniai (keturiolikmečiam sūnui) ir, liepusi laukti stotelėje, nuvažiavo jo paimti.
Aš dirbau akvariumų studijoje, pardavinėjau žuvytes, jų maistą, akvariumo augalus. Tą rytą parašiau vadovui ir paklausiau, ar man eiti į darbą. Jis atsakė: „Koks dar darbas, juk karas prasidėjo!“ Aš nelabai suvokiau, kas vyksta. Bet tą pačią dieną pasigirdo stipresni sprogimai.
Karas atėjo į visą Ukrainą. Aš dešimt metų nerūkiau, bet tądien užtraukiau dūmą.
Kovo 2 d. pas mus dingo elektra, šildymas, ryšys. Kovo 6 d. užsuko vyresnis bičiulis, su kuriuo penkerius metus nesikalbėjome. Sėdėjome trise su juo ir žmona virtuvėje, gurkšnojome, ji šildė vandenį. Iš čiaupo dar bėgo vanduo.
Po truputį užgeso dujos. Nakvojome bute ant grindų, po trimis ar keturiomis antklodėmis. Vandenį nešėmės iš šulinio, maistą virėm ant laužo.
Kol dar galėjome, nusipirkome kažkiek bulvių, svogūnų, morkų. Bičiulis atnešė lašinių, dešros. Prisipažinsiu – kaimynai išplėšė parduotuvę, šiek tiek produktų atnešė ir mums. Stačiatikių bažnyčioje gavome du stiklainius žirnelių ir du – kukurūzų. Jie dar ir sriubą virė – porcijos mažos, bet nors šiek tiek galėjai užvalgyti. Mes neėmėm sriubos iš bažnyčios, užsirašėm tik humanitarinei pagalbai. Bet rusų išgamos jos nepraleido. Prisidžiovinom duonos, kol jos dar buvo. Išsiverdam sriubos ant laužo, įsiberiam džiūvėsių – tokie pietūs. Turėjom miltų, iš jų žmona gamino paprastus blynus: miltai, druska ir vanduo.
Anksčiau daug nebendravau su kaimynais – dauguma jų buvo prorusiškų pažiūrų. O prasidėjus karui ėmėme bendrauti. Paaiškėjo, kad jie visai normalūs žmonės. Žinote, karas žmones keičia, padaro juos žmogiškesnius, jie ima padėti vieni kitiems, tampa artimesni. Nors žmonių, aišku, būna visokių – yra ir tokių, kurie pelnosi iš karo.
Daugiausia sėdėjome namie, nes mūsų slėptuvėje labai drėgna. Į ją leisdavomės tik, kai šaudydavo tiesiai iš „gradų“ (salvinės ugnies sistemų).
Pirmą rimtą apšaudymą savo kailiu patyriau, kai ėjome aplankyti draugo mamos. Lėktuvas numetė bombą prie molo, šalia apžvalgos aikštelės – už kokių 300 metrų nuo mūsų. Tada pirmą kartą iš tiesų išsigandom. Po to dar ėjom į miesto centrą aplankyti žmonos motinos. Visuose kiemuose virė aršūs mūšiai – pamenu, sakiau tuomet, kad tai tarsi mažas Groznas. Degė automobiliai, namai. Mes stūmėmės į priekį vis perbėgdami kiemais, tarp apšaudymų. Žiūrim – žmonės gaminasi valgį, o šalia kapai – suaugusiojo ir vaiko.
Lėktuvas numetė bombą prie molo, šalia apžvalgos aikštelės – už kokių 300 metrų nuo mūsų. Tada pirmą kartą iš tiesų išsigandom.
Kitą kartą eidami pas žmonos tėvus pamatėme didžiulę kraujo balą, o joje – smegenys, žinote... taip... plaukioja. Mieste apskritai daug lavonų – stotelėse, ant suoliukų. Juos suvynioja į paklodes ir išneša. Prie mano namo kokias penkias dienas išgulėjo moteris, suvyniota į antklodę, o šalia jos – kažkieno iš dviejų šakelių sumeistrautas kryžius. Paskui veikiausiai giminaičiai nusprendė palaidoti – iškasė duobę ir palaidojo tarp kaštonų.
Vieną dieną kieme gaminomės valgį. Mes gyvename priešais laivų statyklą. Sviedinys pataikė į gamyklą, kilo stipri sprogimo banga, įbėgome į laiptinę. Mažumėlę išsigandome, bet pamanėme: „Tiek to, jei pataikė, tai pataikė.“ Išėjome, baigėme gaminti. Parėję namo išgirdome itin garsų trenksmą. Sviedinys pataikė į devynaukščius, esančius už mūsų namo, jie sudegė, o gretimo namo stogą nunešė. Tada ir nusprendėme, kad reikia išvažiuoti.
Aš neturėjau automobilio. Klausinėjau kaimynų, bet kai kurie į mašinas krovėsi ne tik dokumentus, bet ir čiužinius ar kitą šlamštą, todėl mums vietos neliko. Daiktai jiems buvo svarbesni už žmonių gyvybes. Kaimynė su vaiku taip pat ieškojo mašinos ir niekaip negalėjo rasti.
Vargais negalais man pavyko rasti žmogų, kuris sutiko mus išvežti. Iš Mariupolio važiavome per Melekinę. Ten iš Zaporižės pusės – rusų blokpostas. Manhuše kabo „DNR“ ir Rusijos vėliavos, Ostapenkoje stovi rusų blokpostas, bet baisiausia buvo Berdiansko blokposte. Ten daugiausia buriatai.
Jie pareikalavo, kad parodyčiau tatuiruotes – tikrino, ar aš ne iš „Azovo“ būrio. Parodžiau tatuiruotes, tada nusiuntė registruotis. Registracija atrodė kaip iš „Šindlerio sąrašo“: trys plastikiniai staliukai, sėdi trys rusų kariai, padėtas sąsiuvinis ir rašiklis.
Sūnus visa tai ištveria lengviausiai, o sunkiausia – žmonai, nes jos tėvai liko tenai, nepanoro išvažiuoti.
Telefono numeris, vardas, pavardė, tėvo vardas, gimimo metai, gyvenamoji vieta. Tikrina, ar pastaruosius aštuonerius metus nekariavai, na, suprantate – visos tos propagandinės nesąmonės. Aš viską užpildžiau ir išvažiavau į Berdianską.
Mus įkurdino kultūros namuose, ir ten praleidome keturias paras. Ilgai ieškojom galimybės išvažiuoti į Zaporižę, ir galiausiai pavyko. Po to vėl blokpostai. Vienuose tikrino mesendžerį, nuotraukas, kitame – vėl tatuiruotes. Zaporižėje mums jau davė valgyti, gerti, nuvežė į darželį, ten galėjome pamiegoti. Pirmą kartą nuo vasario 24 d. nusiprausėme.
Sūnus visa tai ištveria lengviausiai, o sunkiausia – žmonai, nes jos tėvai liko tenai, nepanoro išvažiuoti. Sakė: „Čia visas mūsų gyvenimas, nenorime nieko palikti, viskas susitvarkys.“
Maniškiai irgi liko. Mama šiandien skambino. Sako, kad prie jų kol kas tylu. Ilgiuosi miesto, nors jis ir žuvęs, nors ten ir nebuvo kur nusiprausti.“
Užrašyta 2022 m. kovo 24 d.
Vertimas: Mila Monk
