– Dirbote vokiečių kalbos mokytoja Vokietijoje. Kokios profesinės permainos atvedė jus į Vilnių?
– Tai buvo spontaniškas sprendimas. Gyvenau netoli Frankfurto ir jau dešimt metų dirbau vokiečių kalbos mokytoja. Vieną penktadienio vakarą paskambino pažįstamas, dirbantis Lietuvoje, ir pranešė apie galimybę dėstyti Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Pagalvojau, kad tai puiki proga pakeisti kiek pabodusią kasdienybę. Kadangi daug keliauju, domiuosi kitomis kultūromis, pasiūlymas suintrigavo. Kolegos dar pasiteiravau, ar gražus tas miestas. Kai patikino, kad tikrai nuostabus, nebedvejojau.
– Ar neteko nusivilti?
– Atvykau be jokių išankstinių nuostatų, buvau atvira naujai patirčiai. Pirmą kartą pamačiau Vilnių balandžio mėnesį. Buvo pilka, tačiau išvydusi senamiestį, gražiąją Šv. Kazimiero bažnyčią, Rotušę pajutau, kad čia ta vieta, kur gerai ir patogiai jaučiuosi ir norėčiau gyventi. Man viskas patiko. Jau įsikūrusi pamačiau, kokia kultūrinių renginių gausa galima lepintis.
– Šnekamės vokiškai, tačiau kai kurias frazes ištarėte ir lietuviškai. Kuria kalba bendraujate Lietuvoje?
– Lietuvoje galėčiau puikiai išsiversti su anglų kalba, tačiau manau, kad žmogus turi mokytis šalies, kurioje gyvena, kalbą, kad galėtų gerai jaustis bendraudamas su meistru ar senyvu kaimynu. Noriu suprasti ir būti suprasta, o ir lietuvių kalba man patinka. Kažkada trumpai gyvenau Ispanijoje ir išmokau ispanų kalbą. Kaskart, kai ten sugrįžtu, apima geras savasties jausmas. Suprantu, kad lietuvių kalbos neišmoksiu puikiai, bet stengiuosi pramokti.
– Nesame labai tolimi kaimynai. Ar daug skirtumų pastebite kasdieniniame gyvenime?
Per kelis mėnesius Lietuvoje pamačiau, kad žmonės, skirtingai nei Vokietijoje, vieni kitiems nė kiek nesišypso.
– Per kelis mėnesius Lietuvoje pamačiau, kad žmonės, skirtingai nei Vokietijoje, vieni kitiems nė kiek nesišypso. Esu įpratusi, kad kavinėje, gatvėje net nepažįstami pažvelgę į akis šypteli, ima šnekučiuotis. Gyvendama siaurutėje senamiesčio gatvelėje vis dar nusistebiu, kad prasilenkdami praeiviai kažkodėl vengia akių kontakto. Manau, iš dalies dėl to kaltas klimatas. Vėliau draugai lietuviai paaiškino, kad tai sovietmečio įspaudas, kai žmonės niekuo negalėjo pasitikėti. Bet ir šį rimtumą pastebiu vis rečiau: situacija sparčiai keičiasi arba prie jos pripratau. Beje, privačiuose pokalbiuose lietuviai bendrauja labai šiltai.
Vilniuje matau sparčių pokyčių: duris atveria vis daugiau parduotuvių ir restoranų, atsiranda naujų prekių ženklų, daug statoma ir restauruojama
– Ar turite draugų? Ar Vilniuje nesijaučiate vieniša?
– Man pasisekė, kad greitai susiradau pažįstamų ir draugų. Antradieniais mano bute renkasi pabendrauti įvairių tautybių vokiškai kalbančios moterys. Per pirmus dvejus metus peržiūrėjau kone visą Operos ir baleto teatro repertuarą. Lankausi filharmonijos renginiuose. Deja, dėl kalbos barjero į teatrą užsuku itin retai. Tačiau esu dažna viešnia bažnyčiose organizuojamuose koncertuose, vargonų muzikos popietėse. Renginiai aukšto meninio lygio ir jų labai daug, net ne visur spėju. Ypač smagu, kai įvairiuose koncertuose sutinku savo moksleivių su tėvais.
Laisvalaikiu man patinka keliauti po Lietuvą: lankiausi Nidoje, Jurbarke, Druskininkuose, Kaune, plaukiau Nemunu. Taigi, nuobodžiauti neturiu kada.
– Gal galite palyginti moksleivius Vokietijoje ir čia?
– Palyginimas nebus visai objektyvus, nes Jėzuitų gimnazija yra elitinė mokykla. Moksleiviai čia itin motyvuoti. Įprastas vaizdas koridoriuose – per pertraukas prie knygų palinkę gimnazistai. Jie mandagūs, draugiški, kaip ir smalsieji Filaretų pradinukai. Man labai patinka, kad moksleiviai dėvi uniformas. Vokietijoje dėsčiau bendrojo lavinimo mokykloje, kur klasėse – gal dešimties tautybių vaikai. Jau vien tai didelis skirtumas. Ten neįprastos ir mokyklinės uniformos – nežinau nė vienos mokyklos, kur jos būtų dėvimos.
Dabar džiaugiuosi gyvenimu ir darbu čia. Žinau, kad vieną dieną grįšiu į Vokietiją, bet Vilnius visada bus mano mylimas miestas.