Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Urtė Karalaitė: bendrumas ir pokalbis padeda rasti atsakymus

Tikras, atviras ir gilus. Taip kiekvieną Urtės Karalaitės vystomą pokalbį jos autorinėje tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ apibūdina ne tik klausytojai, bet ir pokalbyje dalyvavę pašnekovai. Tinklalaidininkė pasirenka pritraukti klausytojus ne pikantiškais ar paviršutiniškais klausimais, o tokiais, kuriuos dažnas mūsų bijo užduoti ne tik kitam, bet ir sau pačiam.
Urtė Karalaitė
Urtė Karalaitė / Eglės Bazaraitės nuotr.
Temos: 1 Pokalbiai

Su vienos klausomiausių lietuviškų tinklalaidžių autore Urte Karalaite kalbamės apie sąmoningumą, pašnekovus ir perspektyvos svarbą.

– Urte, kodėl Tavo manymu pats kalbėjimosi procesas yra žmonėms svarbus?

- Tikriausiai pastebime, kad dauguma problemų kyla iš tarpusavio nesusikalbėjimo, lūkesčių, kad kiti mus tiesiog supras, perskaitys mūsų mintis, atlieps mūsų poreikius. Tenka pripažinti, kad dažnai dalykus matome labai skirtingai, turime skirtingus lūkesčius, poreikius ir jie nėra savaime suprantami. Labai nemėgstu šio išsireiškimo – savaime suprantama, manau, kad nieko nėra savaime suprantamo. Tą įsisąmoninę turime prisiminti, kad bene vienintelis mums skirtas įrankis norint išvengti tarpusavio nesusipratimų yra kalbėjimas, komunikacija, savo poreikių išsakymas ir kito išgirdimas. Šis, beje, lygiai taip pat svarbus, nes vien kalbėdami būsime monologe ir tai nereikš, kad gebėsime sėkmingai veikti ir dialoge. Todėl papildyčiau – svarbu kalbėtis ir išgirsti kitą.

– Kas paskatino pradėti kalbinti žmones ir dalintis tokiais pokalbiais viešai?

– Paskatino mano pačios ribotumo suvokimas ir pastebėjimas, kad žmonės ir skirtingos jų gyvenimo patirtys, požiūrio kampai man padeda plėsti savo mąstymą ir pasaulio suvokimą. Jaučiausi labai „siaura“ ir pajutau, kad kitas žmogus gali labiausiai tą ribotumą laužyti. Skirtingai nei knygos ar filmai, gyvas ir organiškas informacijos perėmimas man veikia stipriau, paveikiau.

Turime prisiminti, kad bene vienintelis mums skirtas įrankis norint išvengti tarpusavio nesusipratimų yra kalbėjimas, komunikacija, savo poreikių išsakymas ir kito išgirdimas.

O dalintis tuo norisi supratus, kad nesu tokia viena. Daugumai iš mūsų kyla klausimai, nerimas, ne visuomet turime su kuo giliau ir atviriau patyrinėti tas temas. Iki podkasto ir aš pati neturėjau tokios dažnos progos pasigilinti į neraminančius klausimus su tokiais įvairiais žmonėmis. Tad čia toks pusiau savanaudiškas tikslas – 50 man, 50 klausytojams.

– Kokią vertę matai lėtame pokalbyje? O gal kaip tik visi pokalbiai turėtų būti greiti, taip juk gautume greičiau ir daugiau, kas dažnam galbūt yra vertybė?

– Lėtas, be abejo, reiškia ne tik greitį ir laiko apimtį, bet ir kokybę. Dažnai nepagalvoję pasakome ne visai išgrynintas, paviršines mintis. Todėl lėtame pokalbyje, kuriame daugiau erdvės permąstymui, paieškojimui galime arčiau priartėti prie atsakymų ar naujų krypčių. Čia greičio niekaip negaliu matyti kaip vertybės. Galbūt išmokę lėčiau ir giliau mąstyti, susiformuosime įgūdį greičiau rasti reikiamą atsakymą buvusiose patirtyse, bet dar jų nepatyrę, tiesiog neturime kur ieškoti sprendinių.

– Ko pradėjo trūkti Tavo įprastuose pokalbiuose, kad panorai su žmonėmis kalbėtis daugiau, atviriau, giliau, o galbūt visuomet turėjai tokį įprotį?

– Čia galima galvoti ne tik apie pokalbius, bet bendrai apie tempą, produktyvumą, reikalavimus iš aplinkos ir savęs. Pokytis tikriausiai vyko pamažu, kai po intensyvaus gyvenimo Londone studijų metais tiesiog jaučiau, kad nebeturiu savęs. Tuomet jutau natūralų poreikį bėgti nuo viso „triukšmo“, taip išsikrausčiau gyventi į vienkiemį prie Atlanto vandenyno Airijoje, kur susidūriau su kitu kraštutinumu – per daug savęs ir nežinojimo, ką su savimi daryti. Čia labai padėjo mane supę žmonės ir jų išmintis. Viena reikšmingiausių to laikotarpio asmenybių man buvo nuo Ruandos genocido pabėgusi moteris, mano tuometinio draugo mama. Jos gylis, klausimų taiklumas ir kito žmogaus pajautimas man parodė kitokius bendravimo su savimi ir aplinka būdus.

Eglės Bazaraitės nuotr./Urtė Karalaitė
Eglės Bazaraitės nuotr./Urtė Karalaitė

– Tinklalaidės pokalbiai nagrinėja jautrias temas ir kartais nėra visai lengvi, ar yra buvę pokalbių, kurie emociškai apsunkino ir jauteisi per daug perėmusi iš pašnekovo?

– Tikrai taip. Pradėjusi tokius pokalbius buvau visai nepasiruošusi ir net nenumaniau, kokį emocinį krūvį gali atsinešti tokie pokalbiai. Tas krūvis susikaupia ne tik iš pačių interviu, tas pačias temas pratęsiu savo aplinkoj, su sutiktais žmonėmis, su klausytojais socialinėse medijose, o dar ir savus klausimus nuolat gvildenu. Kažkuriuo metu tikrai pastebėjau to svorį, todėl pradėjau dažniau atsitraukinėti, leisti sau nuo tų temų pailsėti užsiimant lengvomis, mintis nukreipiančiomis veiklomis – vaikščiojimu, dainavimu, keramika.

– Vis daugiau kalbame apie rūpinimosi savimi poreikį, tinklalaidėje taip pat liečiate šias temas, kas Tau pačiai tai yra?

– Man rūpinimasis savimi yra įsiklausymas į savo poreikius. Čia, be abejo, kalbu ne apie pasilepinimą naujais batais. Savo vidinio poreikio išgirdimas, įsivardijimas ir iškomunikavimas nemeluojant sau, man atrodo, yra didžiausias rūpestis savimi. Po to seka ribų užsibrėžimas, kurios padeda save apsaugoti įvairiose situacijose, kur gali būti kesinamasi pažeisti tavo saugumą, orumą. Šiems procesams neišvengiamai reikia kantrios ir kokybiškos vienumos. Man atrodo, svarbu atskirti tokį rūpinimąsi savimi nuo lepinimosi spa procedūromis ir kitais malonumais, kurie nelabai padeda susikalbėti ir susisinchronizuoti su savimi.

Čia galima galvoti ne tik apie pokalbius, bet bendrai apie tempą, produktyvumą, reikalavimus iš aplinkos ir savęs.

– Tinklalaidė sparčiai populiarėja, pokalbių klauso daugybė žmonių – kaip manai, kas juos sudomino?

– Visiems aktualūs ir retai giliau, atviriau viešai aptariami klausimai. Jie kamuoja mus visus. Vienokie paauglystėje, kiek kitokie visą likusį gyvenimą. Be abejo, tikslių atsakymų jiems nėra, bet klaidžiojant savo ir kitų dvejonėse bei paieškose, atsiranda bendrumo jausmas ir galimybė pamažu dėlioti savo suvokimo ar tapatybės dėlionę. Tokius pokalbius matau kaip puikų įrankį ir, panašu, kad jis veikia, jei žmonės renkasi jį naudoti.

– Ir pabaigai, žvelgiant į visus praėjusius pokalbius retrospektyviai, ko Tave išmokė lėti pokalbiai su tinklalaidės pašnekovais?

– Mane jie nuolat moko. Kurdama šiuos pokalbius išmokau nenuteisti savęs už klaidas, įvertinti savo darbą, priimti iššūkius, nugalėti baimę, vertinti diskusiją, išgirsti kitą ir įsiklausyti, nesutikti su kito požiūriu neteisiant ir neprimetant savo tiesos, galiausiai įsisąmoninti, kad tiesos išvis nėra ir manoji nei kiek neteisesnė už kito. Tikiuosi, kad būsimi pokalbiai išmokys dar daugiau.

Urtės Karalaitės kuriamų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs