Nusivilkęs marškinėlius noriai pozuoja mums savo lauko „sporto klube“, kuriame kasdien pluša, žinoma, tik po visų kitų pareigų, kurias atlieka dabartiniuose „Naujo gyvenimo“ namuose reabilitacijos centre, kur buvęs narkomanas pagaliau jaučiasi atradęs ramybę.
„Tai viskas, ką mums pavyko gauti“, – rodydamas į svarelius, savadarbius ar senus treniruoklius sako Aleksandras. Kad būtų smagiau sportuojant, vietą čia radęs ir senas muzikinis centras. Po ranka padėtas ir kremas nuo saulės – jei į lauke įrengtą „sporto klubą“ užsuktų saulės spindulių.
Jis – vienas vyriausių šių namų gyventojų. Vos įžengus į namą pasitinka jauki šiluma – kūrenama krosnis, o į virtuvę užsukti ragina sklindantis vakarienės kvapas. „Prašom vidun, gal kavos? Arbatos? Mūsų labai skani, žolelių“, – svetingai pasiūlo Aleksandras ir šyptelėjęs užkaičia arbatinį.
Kol su fotografu gurkšnojame arbatą ir laukiame, kada šio namo gyventojai pabaigs vakaro ritualą, žvalgomės aplink. Tuo metu visi išsidalija lėkštėmis su vakariene ir nė kąsnio į burną neįsideda nepadėkoję Dievui – už tos dienos stalo gėrybes. Tik tuomet pasigirsta šaukštų ir lėkščių žvangėjimas. Prie savų lėkščių atskuba ir dar trys šių namų gyventojai – du katinai ir šuo. Pastarieji sugyvena itin draugiškai – kol vienas ėda, kitas laukia savo eilės už nugaros.
Kaip šiame ramybės kampely tarp miškų bėga dienos? Gyventojai įsisukę į savo rutiną: keliasi, pusryčiauja, eina į darbo terapiją, pietauja, skaito Bibliją, lanko užsiėmimus, rašo dienoraštį apie kiekvieną pragyventą dieną.
Ne išimtis – ir Aleksandras. Jis mums noriai aprodo centrą, kalbina ir pasakoja apie šių namų taisykles. Mums besišnekučiuojant iš dušo iškiša galvą kitas gyventojas: „Saša, man užsirakint?“ Aleksandras, centro bičiulių vadinamas Saša, sudraudžia: „Ne, jeigu eini į dušą, durų nerakink.“
„O kas gi čia bloga užsirakinti?“ – teiraujamės. Ir tuomet vyras mums papasakoja apie žiaurų įvykį, kai abstinencijos neištvėręs vyras pakėlė duše prieš save ranką. Nuo to laiko įvesta tokia taisyklė, kad duše durys nerakinamos. Tiesa, Saša šią istoriją žino tik iš pasakojimų – pats centre dar negyveno. Namuose negalima keiktis, negalima vartoti žargono. „Žinot, kaip vadinasi plastikinis butelis – bambalys. Tai mes už tokius žodžius gaunam simbolines bausmes“, – pasakoja Aleksandras, pridurdamas, kad juk išėjęs iš centro ir grįžęs atgal į visuomenę privalėsi kalbėti kultūringai.
Netrukus Aleksandras atskleidžia ir savo gyvenimo istoriją ir jos vingius, atvedusius iki „Naujo gyvenimo“.
Saša turėjo šeimą, tačiau, nesugebėjęs suvaldyti savo gyvenimo, jos neteko. Jis ne kartą už vagystes ir plėšimus buvo atsidūręs pataisos namuose, tačiau išėjęs vėl įbrisdavo į tą pačią balą – narkotikus.
„Manot, kad pataisos namai žmogų padaro geresnį? Priešingai – išmoksti žargono, išmoksti iš saldainių alkoholį spausti. Tai koks čia perauklėjimas?“ – retoriškai klausia Aleksandras.
Ir taip, paniręs į svaigalų ir narkotikų pasaulį gal būtų buvęs dar ilgai, gal netgi ir iki paskutiniosios, bet kartą, blaivaus proto akimirką, vyras tiesiog panoro pagalbos. Buvo girdėjęs apie Mariaus Balčiūno įkurtą „Naują gyvenimą“. Sukaupė drąsą, paskambino žmonai ir pasakė: „Ištrauk tą Marių iš kažkur, esu apie tokį girdėjęs. Man reikia pagalbos – nebenoriu taip gyventi.“
Ir iš tiesų tą akimirką jis žengė į savo naują gyvenimą – be narkotikų ir svaigalų.
Saša jau jaučiasi pasveikęs, bet ar galėtų išeiti iš centro? Turbūt dar ne. „Tėvai labai manimi džiaugiasi. Sako, kad priimtų, jei norėčiau, pas save, juk – sūnus. Bet jiems kyla kitas klausimas – ar aš esu pasirengęs, ar nebegrįšiu prie to paties. Kol kas esu nusprendęs būti čia“, – prisipažįsta jis.
Vyras nori padėti kitiems, jis jaučiasi reikalingas – vėl gali sportuoti, konsultuoti čia esančius sporto klausimais, taip pat padėti kitiems to paties likimo žmonėms išbristi iš siaubingo narkotikų liūno.
Jis kartu su Mariumi ir su kitais centro gyventojais važiuoja į Vilniaus gatves, į taborą, kur narkomanai kasdien ieško „dozės“, kabina skelbimus, raginančius kreiptis pagalbos, bando įkalbėti žmones, kuriems reikia pagalbos, važiuoti su jais ir versti savo gyvenime naują puslapį – žengti į šviesesnį rytojų. Toli gražu ne visada pavyksta – žmonės pasako „ne“, o kai kurie, net atvykę į centrą pagyti, ištveria vos dvi dienas ir tiesiog grįžta atgal į buvusį siaubą.
Kai mane gatvėje sutinka žmonės iš praeities, jie tiesiog negali patikėti, kad tai – aš, – didžiuodamasis sako vyras.
Anksčiau gyvenęs, kaip pats sakė, „prie Spartos“, vyras prisimena, kad, vos atvykęs į reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“, sunkiai tą naujo gyvenimo drabužį matavęsis. 1,5 mėn. nė bluosto nesudėdavo, buvo labai sunku.
„Pamenu, kad man pastarųjų metų įvykiai, kai vartojau narkotikus, prieš akis praėjo lyg sustabdyti momentai. Pagalvojau, kad tai – Dievo ženklas, Dievas man padėjo suprasti, kad turiu eiti kitu keliu“, – atrastam tikėjimui dėkingas Aleksandras. Ir tuo nauju keliu kol kas jam eiti sekasi – padedant kitiems, vėl sportuojant.
„Kai mane gatvėje sutinka žmonės iš praeities, jie tiesiog negali patikėti, kad tai – aš“, – didžiuodamasis sako vyras. Iš gatvėje sutiktų narkomanų, kuriems norėtų padėti, jis dažnai girdi, kad jie patys susitvarkys, bet Saša prieštarauja:
„Visada paklausiu, kiek laiko jie vartoja, ir pasakau, kad jei tiek laiko pats nesusitvarkei, tai ir nesusitvarkysi. Reikia pagalbos, o pirmiausia svarbu pripažinti, kad esi alkoholikas ir narkomanas. Tik tai pripažinęs, gauni programą, kaip su tuo tvarkytis“, – teigia Aleksandras.
Kada nors jis paliks centrą. Aleksandras puikiai supranta, kad visuomenė linkusi lipdyti etiketes. O tokių kaip „buvęs alkoholis“, „buvęs narkomanas“ nenusiplėši.
Bet jis tam pasiruošęs.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aksamitaitės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
