Asmens sargybinis turi galvoti kaip žudikas
Baigęs mokyklą, 2002 metais Dainius nusprendė laimės bandyti ieškoti Anglijoje. Kaip pats sako, tuo metu Lietuvoje buvo itin sunku kur nors įsidarbinti, tad daugelis dėl geresnių darbų ir pajamų išvyko svetur.
„Tais laikais buvome laikomi nelegalais – iš pradžių mūsų nepraleido, kokius 5 kartus bandėme įvažiuoti, bet vis atkapstydavo ir išvydavo lauk, kol galiausiai pavyko. Lietuvių dar daug nebuvo, mažai kas mokėjo anglų kalbą, todėl privilegiją iš karto turėdavo tie, kurie kalbėdavo angliškai. Aš kažkiek mokiausi mokykloje, bet gerai nekalbėjau, – prisimena D.Uchmonas.
– Atėjau dirbti į statybas, man padavė į rankas šluotą ir pasakė eiti šluoti. Draugai ant lapuko buvo surašę angliškus žodžius – kai darbdavys ką nors nurodydavo, paskaitydavau, ar sutampa kas nors su parašytais žodžiais. Pradžia buvo nelabai lengva.“
Su laiku Dainius įgudo. Ieškodamas geresnių darbų, jis ėmė žiūrinėti, kiek uždirba staliai, dažytojai. Norėdamas sukurti gerą įspūdį, vyras susipirkdavo įrankius, specialiai juos subraižydavo tam, kad atrodytų daug kartų naudoti, ir eidavo dirbti.
„Nežinodavome, ar pavyks, bet bandydavome. Didžiausia žmonių klaida, kai jie nieko nedaro. Svarbiausia yra apsirengti statybiniais drabužiais ir sakyti, jog esi stalius, nors niekada tuo neužsiėmei. Tai yra labai didelis iššūkis – ypač tai ištarti darbdaviui, – pripažįsta D.Uchmonas.
– Prisimenu, užlipome ant stogo, vadovas padavė brėžinius, žiūriu ir nieko juose nematau. Kitame gale dirbo du senukai, kalė ten, tai ėjome jų klausinėti. Darbdavys įkiša galvą, mato, kad dirbi, vadinasi, moki. Taip iš niekur tampi staliumi.“
Dėl mažiausios klaidos prarandi visą savo reputaciją, tavęs daugiau niekas nesamdys.
Įsitvirtinti Anglijoje Dainiui prireikė 5 metų. Persikėlus gyventi į Londoną, kaip pats sako, miestas jį taip giliai įsuko, kad nė nepastebėjo, kaip bėga metai. Nors atrodė, jog užsienyje ilgai neužsibus, vyras negalėjo išvykti nepasinaudojęs vis atsirandančiomis galimybėmis.
„Po kurio laiko draugas pasiūlė dirbti apsaugoje. Įsidarbinome vienoje įmonėje ir tapome apsauginiais. Pamažu tobulėjo anglų kalba, nes žmonės vis prieidavo, ko nors klausdavo. Tuomet ėmiau ieškoti, kur galėčiau eiti toliau, nes, atrodo, stovėjau vietoje, uždarbis buvo nedidelis. Taip pradėjo kilti mano karjera.
Perėjau į kitą įmonę, saugojau žydų sinagogas, o galiausiai pagalvojau, kad reikia išsilaikyti asmens sargybos licenciją. Tiesa, ten laukė sunkūs kursai“, – pasakoja D.Uchmonas.
Daugelis įsivaizduoja, kad asmens sargybinio darbas yra toks, koks matomas per televizorių. Vis dėlto Dainius skuba tai paneigti – anot jo, tai nėra tik ėjimas paskui garsenybę ir nieko neveikimas. Priešingai – didžiausias apsaugos darbas yra nematomas.