V.Diawara: Malio moterys baltaodes laiko kvailomis, nes jos nori būti vienintelės savo vyrams

Malio moterų nuomone, baltaodės yra kvailos, nes nori būti vienintelės savo vyrams – daug naudingiau, kai vyras savo laiką skiria kelioms žmonoms, esą taip moteris gali skirti daugiau laiko sau. Taip LRT RADIJUI pasakoja tris dešimtmečius Malyje gyvenusi Viktorija Prėskienytė-Diawara. Jos teigimu, dažnai motinai yra gėda, jeigu sūnus turi tik vieną žmoną.
Viktorija Prėskienytė-Diawara
Viktorija Prėskienytė-Diawara / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.
Temos: 1 Malis

– Koks buvo įspūdis pirmą kartą atvykus į Malį?

Patekau į „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaką: spalvingi drabužiai, nešvarios gatvės, sunku suprasti, kiek žmonėms metų, visur kareiviai, studentų streikai, maistas – viskas kitaip.

– Koks buvo jūsų darbas Malyje?

Aš nelabai mokėjau prancūzų kalbos, o Malyje ji dominuoja. Kai atvažiavau, mano vyras pasakė, jog tam, kad gaučiau darbą, galiu dėstyti rusų kalbą, kurią taip pat nelabai gerai mokėjau, aukštojoje mokykloje. Nusprendžiau, kad tikrai nenoriu dėstyti rusų kalbos, nes aš rusus laikiau okupantais ir mano senelis buvo sakęs, kokie jie baisūs žmonės. [...]

Taip pat vyras man pasiūlė imtis spektaklių statymo ir aktorių ruošimo meno institute. Aš pamaniau, kad jis iš proto išsikraustė – tai buvo visiškai ne mano darbas. Kadangi mano diplome buvo parašyta, kad esu išklausiusi teatro kursą, tai suvokiau, kad jau geriau dirbsiu institute, nei dėstysiu rusų kalbą.

– Pradėjote mokyti studentus teatro?

Mano vyras studijavo režisūrą, mokėjo ruošti aktorius, dėl to labai man padėjo. Man reikėjo visko išmokti. Kad išmokčiau, kaip ruošti aktorius ir statyti spektaklius, prireikė penkerių metų. Iš pradžių nesupratau to skirtumo, negalvojau, kad negalima statyti spektaklių pagal tai, kaip jie parašyti – maliečių publika visiškai kitaip supranta turinį, todėl pradėjau viską adaptuoti Malio auditorijai.

– Nepaisant to, kad jūs iš Sovietų Sąjungos išvažiavote 1979 m., Malis tuo metu vis tiek buvo laisvesnė šalis?

Nėra kalbos. Statydama pirmąjį spektaklį, iškart atrinkau tekstus ir klausiau, kur yra cenzūra, o man pasakė, kad cenzūros nėra. Tada supratau, kad Malyje gyvenantys žmonės laisvi. Tais laikais maliečiai galėjo važinėti be vizų. Problema buvo ta, kad tam nebuvo pinigų – mažos algos, prastas pragyvenimo lygis. Dabar situacija pasikeitusi, bet anksčiau buvo tikrai sunku suvesti galą su galu. Aš pati aštuonerius metus kovojau su valdžia, kad pagaliau išvažiuočiau, bet jie manęs vis neišleisdavo.

– Kaip viską suspėjote? Ar turėjote tarnų, kurie jums padėjo?

Taip, ten neįmanoma gyventi be tarnų, nes, kai išeini į darbą, reikia, kad kas nors saugotų namus. Fiziškai neįmanoma vienam visko padaryti – būtina kito žmogaus pagalba. Niekas nenaudoja buitinės technikos, nes Malyje elektra labai brangi, dėl ko šeimos paprastai turi po du ar tris tarnus: vyrėją, šoferį ir sargą.

Asmeninio albumo nuotr./Viktoro Diawaros tėvai Gaoussou Diawara ir Viktorija Prėskienyte-Diawara
Asmeninio albumo nuotr./Viktoro Diawaros tėvai Gaoussou Diawara ir Viktorija Prėskienyte-Diawara

– Pigiau turėti tarnus, nei nusipirkti siurblį?

Gali nusipirkti siurblį, bet negalėsi jo įjungti. Pavyzdžiui, kol nebuvo įsidiegusi saulės energijos [jėgainės], mano draugė siurblį įjungdavo kartą per mėnesį. Tiesiog negalėjo sau leisti dažniau to daryti.

– Nes nebūdavo elektros?

Taip, ir dabar jos nėra – paprastai po ištisus keturis mėnesius nebūna elektros.

– Malyje yra labai nedaug pavardžių?

Su pavardėmis Malyje yra kiek kitaip, nei Lietuvoje. Kiekviena etninė Malio grupė turi savo pavardes. Pagal pavardę žmonės iškart supranta, iš kokios kastos yra kitas žmogus, nes ten yra keturių kastų sistema. Malyje egzistuoja vienas didelis klanas, visi giminės.

Malyje vedybos nėra iš meilės – tai dviejų šeimų verslo sandėris. Vaikas, gimęs tam tikroje šeimoje, nepriklauso mamai ir tėvui. Kai aš atvažiavau negalėjau suprasti: tėvai gyvi, gyvena viename kvartale, o vaikas gyvena pas tetą ar dėdę.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Viktorija Prėskienytė-Diawara
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Viktorija Prėskienytė-Diawara

Ten kiekviena etninė grupė turi savo tradicijas, pavyzdžiui, pagal vienos genties tradicijas vaikas yra atiduodamas tetai, pagal kitas tradicijas – antrajai vyro žmonai. Reikia susigaudyti tose etninėse situacijose. Vaikas nėra tėvų, jis priklauso klanui.

– Kiek žmonų Malyje gali turėti vyras?

Nuolatos vyras gali turėti keturias žmonas, kaip leidžia musulmonų religija. Moterys, kurios dirba, atsideda uždirbtus pinigus sau – viską išlaiko vyras. Jeigu šeimoje suserga vaikas, moteris laukia, kol vyras juo pasirūpins.

Iš dalies jų širdys akmeninės. Kai moteris nenori, kad vyras turėtų kelias žmonas, vyras su jaunosios mama pasirašo monogaminę santuoką, kad jos žentas galėtų turėti tik vieną žmoną. Dažnai vyro motina lieka nepatenkinta, esą jos sūnus neturi antros žmonos ir daro jai gėdą.

– Ar lengvai persilaužėte, kol supratote, kaip ten viskas vyksta?

Užtruko, kol supratau. Aš feministė. Kai vyrai muštruodavo moteris, juos užsipuldavau, o moterys užstodavo savo vyrus, nes nenorėdavo jų prarasti. Nesuprasdavau šitų dalykų ir nepriimdavau pas save į namus vyrų, kurie, turėdami žmoną, atsivesdavo kitą moterį. Vyras ten yra dievas ir daro ką nori.

Jeigu žmona užpykdavo ant vyro ir norėdavo grįžti pas šeimą, jai reikėdavo eiti į policiją ir pasiaiškinti, kodėl ji nori išeiti. Malyje egzistuoja rašyti ir nerašyti įstatymai. Laikai keičiasi, bet iš lėto, nes moterys ten labai konservatyvios ir jos pačios nenori pokyčių. Jos mano, kad baltaodės yra kvailos, nes nori būti vienintelės savo vyrų žmonos. Jos mano, kad yra daug naudingiau, kai yra kelios žmonos: dvi dienos vienai, dvi dienos kitai, o visą likusį laiką tu esi laisva ir gali daryti ką nori.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Aukščiausios klasės kavos aparatai: ar verta į juos investuoti?
Reklama
Įspūdingi baldai šiuolaikinei svetainei: TOP 5 pasirinkimai