Ir taip visą gyvenimą! Jai – neįmanoma to girdėti, o jam – nesuprantama, iš kur čia problema? Ir vienas, ir kitas visą gyvenimą laikėsi savo žodžių, kuriuos atsinešė iš savo gyvenimų. Iš gyvenimų, kuriuose dar neturėjo savo antrų pusių.
Kartą, praėjus kelioms dienoms po vedybų, kažką pasakiau savo vyrui apie savo akis. Kad jose yra „traiškanų“.
Visą nuodėmingai neilgą savo gyvenimą aš taip vadindavau tai, ką akys išstumdavo lauk. Na, kas buvo nereikalinga. Mano vyras, atėjęs gyventi į mano kraštą, pasibaisėjo mano ištartu žodžiu. Jis aiškino, kad tai, kas treška prie akių, reikia vadinti „traškanomis“. Todėl, kad tai traška.
Tai buvo pirmas mūsų didžiulis ginčas. Naktį ieškojau liudininkų. Skambinau draugams ir pažįstamiems, kad jie paliudytų. Kad traiškanos yra traiškanos, o ne tai – kas ten traška. Suradau. Bet vyras nepatikėjo. Įtarė, kad tai – suokalbis. Jis visą gyvenimą girdėjo vieną žodį ir jam niekas neįrodys, kad mano žodis yra teisingesnis už jo.
Jis man aiškino, kad mano dešinysis smegenų pusrutulis per ilgai užtrunka, kol įvertina žodį. Ir kad aš sergu disleksija, bet tuoj pat užtikrino, kad per daug dėl to nereikia nerimauti, nes ja sirgo daug žinomų žmonių. Ir Pablo Picasso ir Albertas Einsteinas ir net Agatha Christie.
Šita visa kompanija, kokia bebūtų kieta savo pasiekimais, man nekėlė džiugesio, net jei aš būčiau atsidūrusi jų sąraše dėl disleksijos.
Nes aš žinojau, kad taip nėra. Mano tėvai sakė „traiškana“ – aš taip išmokau, ir čia jokios ligos nėra.
