„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vienuolė V.Voidogaitė – apie uždraustą gedulą mūsų visuomenėje

Gedėjimo ritualą gauni susikurti pati. Paprastai jį išgyvenam lyg kartu, bet lyg ir po vieną. Gedima ne tik išėjusių, bet ir palikusių. Gyvenimą. Bendrumą. Gedulas yra pabaigos pripažinimas. Gedulas padeda pamažu paleisti. Ne tik iš delnų, bet ir iš vidaus. Kad buvusios patirtys užsibaigtų, o į gedulo prijaukintą vietą ateitų nauja tikrovė.
Vienuolė Viktorija Voidogaitė
Vienuolė Viktorija Voidogaitė / G.Skaraitienės nuotr.

Skubioje, ryjančioje, bet nekramtančioje kultūroje gedulo fenomenas rezervuotas mirčiai. Tada jau gedima bendrai, viešumas prisipildo dramatiškų žodžių.

Kartais net atrodo, kad jie ne apie šią konkrečią istoriją ir pabaigą, bet labiau išverkiama ir išveikiama tai, kam gedėjimas yra uždraustas. Tai pamatę, kiti imasi tikslių testamento nurodymų užrašymo. Kuo privačiau ir ramiau. Beveik slapta palaidoti. Tada gauni pranešimą: mirė, jau palaidotas. Toks pavogtas sielvartas. Užsispaudžia.

Todėl gedėjimui nereikia įmantrių dalykų. Juk jis ir taip sudėtingas. Kuo originaliau bandoma apeiti liūdesį, skausmą ir sielvartą, tuo daugiau organizuoto apsimetimo. Kolektyvinio feiko. Juk vos išsiskirsčius, mus pagauna sielvartas. Skirtingai, vis kita neblaivumo ir širdplėšos forma. Nes reikia išgedėti.

Bet esama tikrai uždrausto gedulo. Kai pagaliau įvyksta varginančių ir išsidraskiusių skyrybų atomazga. Tuomet gedulą tenka slėpti nuo naujųjų sutuoktinių ir visų be išimties palaikančių aplinkinių. Žmonės sveikina išsilaisvinusius. Bet juk atėjęs palengvėjimas yra atmieštas praradimo skausmo. Tikro gedulo. Uždrausto ir gilaus. Vienišo.

Kai vos užsimezgęs nutrūksta nėštumas. Kai niekas nežino. Lieka neišsakytas kūno sielvartas. Ne tik svajonių ir lūkesčių, bet aiškus kūno išprotėjimas dėl tų kelių gramų gyvybės. O kūnas nemeluoja. Psichikai tenka. Apkabinkime savo drauges ir be reikalo neklausinėkime.

Kai pirmas vaikas išsikelia iš namų. Kai jauniausias vaikas išeina gyventi kitur. Kai išeini iš darbo. Kai išeini į pensiją. Kai išvažiuoji iš senųjų namų. Kai parduodi močiutės sodybą. Kai ateina gimtadienis seniai prarasto artimo žmogaus.

Kai mama arba tėtis suserga ir nebepažįsta. Kai visiems laikams pasikeičia moters ciklas. Kai visai pražilsti arba praplinki. Kai apsigyveni užsienyje. Kai pasikeičia draugai.

Kai apkalba žmonės, kuriems padėjai ir palaikei. Kai atsisakai pretenzijų ir patyli. Kai nebeturi laiko mylimai veiklai, nes turi varginančių įsipareigojimų. Kai supranti, kad nesi talentingas, bet toks kaip kiti. Kai nerandi naujo darbo. Kai tavo vaikystės pakrantė tapo purvina dykuma. Kai...

Kai nutrūksta ryšys, kuris atrodė savaime suprantamas ar kaip nors neįpareigojantis. Stulbinamas artimųjų pamokslų ir populiarių skanduočių mišinys sugirdomas širdžiai, kad apsvaigtų ir nebesvaigtų. Po to tokią širdį prakalbinti labai sunku. Lyg turėtum duoti leidimą padaryti kažką nepadoraus.

Žmogus kalba lyg atsiprašydamas, pasiteisindamas, lyg kaltas. Tokiais atvejais nutinka, kad man pirmai pradeda riedėti ašaros. Svetimos ašaros dėl išgirsto uždrausto skausmo. Kodėl mes gedime po vieną?

Šiandien melsiuosi Rožinį už gedinčius. Kad leistų sau gedėti ir (ne)paleisti. Galite jungtis ir jūs.

Apkabinu ir komentare palieku mylimą Leonardo Coheno dainą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“