Pagimdžiusios moters akyse – gylis ir žinojimas
„Šiuo projektu siekiau perduoti žinutę apie moterį – naujos gyvybės nešėją, jos neišmatuojamą atsidavimą, kurio reikia norint išauginti žmogų, ir kokius pokyčius patiria pati moteris šioje mistiškoje, bet dažnai visuomenės nuvertinamoje ar su(pa)prastinamoje kelionėje“, – sakė fotoprojekto autorė V.Markevičiūtė-Razmislavičė.
Šį fotoprojektą sudaro dvi dalys: tą pačią moterį Vaida fotografavo dukart – besilaukiančią pirmagimio ir jau pagimdžiusią, iki kūdikiui suėjo trys mėnesiai.
Praėjusią vasarą besilaukiančias moteris ėmusi fotografuoti Vaida tuomet 15min GYVENIMUI sakė, kad žodžiais sunku nusakyti pokytį, kuris pastebimas moters žvilgsnyje jai tapus mama, bet jis labai ryškus, todėl ji panoro perteikti tai fotografijose.
Tapusi mama moteris tarsi susijungia su savo vidine jėga, jos intuicija paaštrėja, pradeda reikštis iki tol nepažini išmintis.
„Motinystė – gili patyriminė kelionė, kupina laimės, skausmo, nuovargio, meilės, euforijos, beviltiškumo, ramybės, chaoso, džiaugsmo ir daugybės kitų spalvų. Tapusi mama moteris tarsi susijungia su savo vidine jėga, jos intuicija paaštrėja, pradeda reikštis iki tol nepažini išmintis. Pagimdžiusios moters akys tarsi akimirksniu pasikeičia – jos įgauna gylio, jose ima atsispindėti tik vienai moteriai pasiekiamas žinojimas.
Tačiau kartu moteris turi naujai išmokti harmoningai sujungti buvimą moterimi, mama, mylimąja, žmona, meiluže, tikslų siekiančia ir visuomeniškai aktyvia asmenybe, savo širdies balsą girdinčia kūrėja ir daugelį kitų. Mokytis gyventi visumoje (antrasis portretas tapus mama, dešinėje – aut.), kartu išliekant savo vidinėje tyloje (nėštumo metu darytas portretas, kairėje – aut.). Šie du portretai yra lyg tiltas, jungiantis du moters gyvenimo etapus, du atskirus pasaulius“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, ką pastebėjo pačiose moteryse, Vaida pasakojo, kad moterų reakcijos į motinystę ir pasikeitusį gyvenimą buvo skirtingos, tačiau jas visas jungė vienas dalykas.
„Vienos moterys į motinystę įsiliejo labai darniai, kitos, mums susitikus antrą kartą antrajai nuotraukai, buvo matyti, kad dar yra tarp žemės ir dangaus – suprantama, joms tai pirmasis vaikas, daug kas gyvenime pasikeitė, reikėjo laiko apsiprasti.
Kai kurios net sakė, kad, jei būtų žinojusios, kiek reikalų su tuo mažu žmogiuku, būtų dar palaukusios, – šypsenos neslėpdama fotoprojekto dalyvių įspūdžiais dalijosi fotografė.
Nepaisant moterų pasimetimo, man jos visos atrodė švytinčios, o jų akys – žibančios.
– Tačiau, nepaisant moterų pasimetimo, man jos visos atrodė švytinčios, o jų akys – žibančios. Feisbuke net buvau sulaukusi klausimo, ar nuotraukose akys specialiai paryškintos? Tada pati dar kartą peržiūrėjau nuotraukas ir pagalvojau, kad to net nepastebėjau.
Žinoma, čia galima ir techniškai kabinėtis, nes pirmos nuotraukos buvo daromos vienoje studijoje, antros – kitoje. Tačiau tą išsiskiriantį akių žibėjimą pastebėjau ne tik aš, bet ir drauge dirbusios vizažistės bei man talkinusi geriausia draugė.“
Ištraukė senas traumas ir baimes
Vaida neslėpė, kad sutvarkius visas nuotraukas dar prireikė laiko pasiryžti jas paviešinti – pabijojo ir piktaliežuvių komentatorių, ir pačių moterų savęs vertinimo.
„Labiausiai bijojau, kad moterys nesulauktų įvairiausių komentarų internete – žinote, kiek tokių dalykų būna. Ir dar man buvo labai svarbu, kad jos tarpusavyje neimtų savęs lyginti, kuri atrodo geriau, kuri blogiau, vertinti ir nuvertinti. Lengviau atsikvėpiau, kai išgirdau pačių moterų atsiliepimus, kad joms nuotraukos patinka, viena jų parašė, kad tos nuotraukos yra tarsi priminimas ir įkvėpimas savęs nepamiršti, nes, kai augini vaiką, neturi laiko lakstyti į grožio salonus ir namie atrodai visaip, o štai čia ji sau atrodanti graži“, – pasakojo pašnekovė.
Gerai suprasti ir tai, kad tapus mama ne viskas yra tik apie vaiką, šeimą, bet būtina ir savęs nepamiršti.
Paklausta, ką šis fotoprojektas davė jai pačiai, kokių jausmų sukėlė, V.Markevičiūtė-Razmislavičė neslėpė, kad moterų istorijos į dienos šviesą ištraukė senas jos pačios traumas, kurios buvo „sukištos į sandėliuką“, parodė, kiek baimių viduje tūno, nors, kaip pati sakė, tikrai nemanė jų turinti.
„Jei buvo etapas, kai liūdėjome, reikėjo leisti tam liūdesiui išsilieti. Jei kažkada savęs iki galo nemylėjome, gerai suprasti, kad tas dėmesys sau yra būtinas. Gerai suprasti ir tai, kad tapus mama ne viskas yra tik apie vaiką, šeimą, bet būtina ir savęs nepamiršti“, – sakė Vaida ir pasidžiaugė, kad moterims šie portretai tapo tarsi primintukai, jog jos per daug neužsisuktų rutinoje, nebandytų vaizduoti tobulų mamų ir pan.
Bendraudama su besilaukiančiomis ir jau pagimdžiusiomis moterimis Vaida įsileido ir jų gyvenimo džiaugsmus bei rūpesčius.
„Nors pati esu mama – turiu du sūnus, teko nemažai prisiklausyti kitų moterų istorijų, kiek daug yra tos nematomos pusės, apie kurią paprastai negirdime: ir kiek jėgų pareikalauja kūdikio išnešiojimas, ir su kiek kitų įvairių dalykų tenka susidurti, sveikatos problemų patirti. Pavyzdžiui, vienai moteriai, dar besilaukiančiai, suparalyžiavo pusę veido. Po gimdymo praėjo dar pusantro mėnesio, kol raumenys atsileido.
O didžiausias jaudulys, kuris įsimetė į galvą po pirmosios fotosesijos, buvo dėl kūdikių – kad tik viskas praeitų sklandžiai. Ta įtampa atslūgo tik tada, kai paskutinė projekto mama pasakė, kad pagimdė ir viskas yra gerai“, – šypsodamasi sakė V.Markevičiūtė-Razmislavičė.
