– Paminėjote, kad šiemet keliaudamas su šeima po Graikiją labai gerai pailsėjote. Ką jums reiškia gerai pailsėti? Neįsijungti kompiuterio?
– Atostogos buvo tikrai puikios, su šeima skyrėme nemažai laiko pažinti žemyninę Graikiją. Aišku, mano atostogų vizija viena – man patinka aktyvus ir turiningas keliavimas, o vaikams – baseinai, maudynės. Tačiau visada stengiamės suderinti visus interesus, man regis, tai pavyko padaryti. O ar atostogos, ar ne, mano pirmas dienos darbas pasižiūrėti vakar dienos pardavimus. Toks jau įprotis. (juokiasi).
O vėliau jau einame su šeima atostogauti, aš manau, kad labai svarbu ne kiekis, o kokybė. Tą laiką, kuri aš praleidžiu su šeima, stengiuosi praleisti kokybiškai. Juk vien tai, kad tiesiog ištisai būsi drauge ir būtinai be kompiuterio, savaime kokybės nereiškia. Taigi aš labiau rezultato žmogus, laisvalaikio klausimu irgi.
– Dabar jau treti metai vadovaujate „Rimi“. Kaip atsidūrėte prekybos sektoriuje, ar toks buvo profesinis planas?
– Vadovaujamas pareigas užimu trečius, bet bendrai „Rimi“ – jau šešioliktus. Jei pradėtume nuo pačių pačių pradžių, Vilniaus universitete baigiau mokslus, susijusius su finansais – ir bakalaurą, ir magistrą. Taigi labai toli nuo plano nenutolau (juokiasi). Jau antrame kurse pradėjau dirbti „SPAR“ prekyboje, nuo to laiko iki dabar sritis nesikeitė, tik pareigos, taigi – akivaizdu, esu ten, kur man patinka. Man tikrai niekada nebuvo tokių minčių, kad einu kažkur ne ten, veikiu, ko nenoriu, kad kenčiu darbe.
– Tai esate laimingas žmogus. Ištraukėte tą sėkmingą kortą?
– Manau, kad taip, juk dirbti mylimą darbą yra vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų. Jei žmogų kasdien vargina jo darbas, sunku iš jo tikėtis rezultato.
– Sakykime, dar prieš dešimt metų ar turėjote tokį tikslą – tapti vadovu. Ar daug teko tam paaukoti?
– Kai tik pradėjau dirbti šioje darbovietėje, tikrai tokio tikslo nebuvo. Mano atveju galbūt viskas labiau klostėsi palaipsniui. Esu smalsus žmogus, man įdomu, kodėl viskas vyksta taip, gal gali kitaip, o koks tada bus rezultatas? Tas smalsumas mane vedė į priekį, vadovai pastebėdavo, gerai sekėsi. Ilgainiui ėmiau galvoti, kodėl negalėčiau tapti skyriaus vadovu, o dar vėliau kilo ir drąsesnė mintis – gal galėčiau vadovauti visai įmonei?
Šeimoje, aišku, buvo laikas, kai man reikėjo daugiau atsidėti darbui. Mūsų šeimoje taip nutiko, kad daugiau laiko su mažais vaikais praleisdavo mama, esu dėkingas už tai. Bet mūsų šeimoje tai nutiko natūraliai, mes nesitarėme, kad vienas atsiduoda karjerai, o kitas šeimai. Kita vertus, aš tikrai stengiausi išlaikyti tą balansą, kad galėčiau pakankamai laiko skirti ir brangiausiems žmonėms.
Galiausiai, grįšiu vėl prie to, kad labai svarbu kokybė ir rezultatas. Ne laiko kiekis svarbu, o kaip jį praleidi. Gali nedaryti karjeros, grįžti ir drybsoti prie televizoriaus. O gali grįžti vėliau ir skirti tikslinio, asmeniško dėmesio. Tada klausimas – kas geriau?
O šiandien aš labai džiaugiuosi, kad mano žmona yra atradusi save profesiniame kelyje ir jai labai puikiai sekasi save realizuoti.
– Ką labiausiai mėgote veikti, kai buvote vaikas. Kokių profesinių svajonių turėjote?
– Kai buvau vaikas, man labai patiko sportuoti. Ilgus metus pakankamai profesionaliai žaidžiau futbolą, esu atstovavęs ir jaunimo rinktinei. Viena iš tokių tikrų vaikystės svajonių buvo kariškio karjera. Galbūt todėl, kad jos nerealizavau, jaučiu tai svajonei savotišką skolą, taigi mėginu ją grąžinti jau ne vienerius metus priklausydamas Šaulių Sąjungai (šypsosi).
Man laisvė yra labai svarbi. Visą gyvenimą pragyvenau Karoliniškėse, simboliška, kad ir dabar „Rimi“ biuras yra čia, tad kasdien į jas žiūriu. Matau televizijos bokštą, kuris man dažnai primena sausio 13-osios įvykius. Buvau vaikas, bet bėgau ten, norėjau būti, dalyvauti. Jau tada suvokiau, kad laisvę reikia ginti. Galbūt nuo tada toks noras prisidėti prie karinių pajėgų.
Viena iš tokių tikrų vaikystės svajonių buvo kariškio karjera.
– Jaučiu, kad labai glaudžiai sugyvenat su disciplina. Tiksliai suplanuojate dieną? Ar taip ramiau, ar kitaip jau nemokate?
– Taip, man patinka disciplina, turėti planą, strategiją. Iš tiesų man taip patogiau ir gerokai produktyviau nei gyventi, dirbti neturint plano. Aš net atostogose netikėtumui nelabai noriu palikti erdvės, kiek įmanoma suplanuoju – kada ilsimės, kada vykstame kažką aplankyti ir pan. Manau, kad taip geriau ir efektyviau išnaudoji laiką nei blaškydamasis.
– Tiek vadovaujant, tiek asmeniniame gyvenime psichologinis atsparumas – viena esminių savybių, norint ko nors siekti, judėti į priekį. Auginatės jį ar turite pakankamai?
– Manau, kad jis kažkiek ir paveldimas, bet iš dalies ir auginamas. Gyvenimo ir profesinė patirtis vis tiek nemaža, taigi ne vieną pamoką jau išmokau ir situaciją išanalizavau. Beje, manau, kad jo man suteikė ir veiklos jaunystėje. Pavyzdžiui, sportas augina žmogų psichologiškai labai stipriai, beje suteikia ir suvokimo apie disciplinos naudą (šypsosi). Gyvenime augintis storesnę odą tikrai svarbu, tą reikėtų daryti ir aš stengiuosi daryti nuolat, nes tai tik stiprina.
– Kaip manote, ar vadovas ir lyderis yra tas pats?
– Aš manau, kad vienaip ar kitaip greičiausiai tas pats. Dažniausiai skiriasi tik lyderystės stiliai. Gali būti toks, kuris mėgsta kontroliuoti, stebėti visus procesus, juose dalyvauti ir būti labai stipriai įsitraukęs net į smulkmenas. O gali matyti lyderystę ir kitaip – turėti stiprią lyderių komandą aplink save. Tuomet visa kalba sukasi apie jų įgalinimą, stipriųjų pusių įžvelgimą ir komandos kreipimą judėti tinkama linkme. Aš galvoju, kad mano variantas antrasis.
– Smarkiai plakate save už klaidas ar jau išmokote neskaudžiai nuryti nesėkmes?
– Norėčiau plakti mažiau, bet vis tik esu žmogus, kuris tokius dalykus nešiojasi viduje ilgai. Nemalonūs jausmai po neteisingų sprendimų ilgai manęs nepalieka. Aš stengiuosi suprasti, kad tų klaidų tikimybė tik auga, rinkos tempas didėja, konkurencija milžiniška, vis dažniau turime priimti sprendimus turėdami mažiau informacijos, tokia yra realybė. Tą suprantu, bet man, kaip žmogui, orientuotam į rezultatą, nelengva susitaikyti su savo klaidomis.
Norėčiau plakti mažiau, bet vis tik esu žmogus, kuris tokius dalykus nešiojasi viduje ilgai.
– Kas jums padeda lipti iš nesėkmių? Ar turite savo receptą, kaip įveikti tą nerimą?
– Aš turbūt nebėgsiu nuo savęs šiuo klausimu. Atsisėdu, pagalvoju – štai, situacija yra tokia. Ką dabar galiu padaryti? Aiškiai suformuluoju sau artimiausius žingsnius – reikia paskambinti tam žmogui, atlikti tą ar kitą darbą. Šie dalykai iš tiesų veikia, tada imi truputį rimti, nes žinai, ką daryti, kad ir trumpas tas planas, bet jis mažina sumaištį.
– Grįžęs namo Vaidas pasikabina vadovo švarką ir koks tada tampa? Ar tiedu smarkiai skiriasi?
– Manau, kad jie skiriasi nedaug, tiksliau, kad per amžių labai supanašėjo. Man atrodo, kad visuomenė ir bendrai mūsų kultūra jau ima suprasti, kad su kaukėm nelabai pagyvensi. Arba pagyvensi, bet sunkiai – per daug laiko, jėgų ir resursų kainuoja jos dėjimas ir nusiėmimas. Nėra to nei prasmės, nei naudos. Menamo įvaizdžio nuolatinis palaikymas atima labai daug pastangų, kurias galima būtų nukreipti rezultatui (nusijuokia). Apskritai, galvoju, kad šiandien natūralumas yra stiprybė tiek kasdieniame gyvenime, tiek darbe.
– Jei galėtumėt penkiolikai minučių atsidurti bet kokiame pasaulio krašte, su bet kuo. Kas tai būtų ir kodėl?
– Gal kels šypseną tai, ką pasakysiu, bet šiuo metu labai domiuosi Amerikos rinkimais. Man atrodo, kad ten vyksta tokio masto strategijos... Tikrai norėčiau atsirasti bent penkiolikai minučių ar respublikonų, ar demokratų strateginiuose pasisėdėjimuose. Labai norėčiau pamatyti iš vidaus, kaip vyksta tokio masto strategavimai ir kampanijos.
