– Kristina, kaip jūs pasitinkate Rugsėjo 1-ąją?
– Šiais metais mano auklėtiniai jau dešimtokai. Tai rengiame kartu Mokslo ir žinių šventę, bus daug jaudinančio šurmulio.
– Jeigu grįžtume į vaikystę – kokia jums įsimintiniausia buvo Rugsėjo 1-oji?
– Pirma klasė Žemaitijoje, Rietave. Didelė klasė, uniformos, milžiniški balti kaspinai ir nauji veidai. Klasiokų. Žinoma, tėvukų pastangos, kad pirmas kartas mokykloje būtų jaukus ir įsimintinas.
– Jūs kilusi iš Žemaitijos?
– Aš – iš Kėdainių, bet gyvenau ir Žemaitijoje.
– O kaip atkeliavote į Panevėžį?
– Į Panevėžį tėvukai sugalvojo sugrįžt, į tėčio gimtinės kraštus. Anksčiau specialistams buvo paprasčiau keisti gyvenamąją vietą, taigi keliai atvedė į Paįstrį, o aš likau gyventi ir darbuotis Panevėžyje, Panevėžio rajone.
– Kodėl ir kaip pasirinkote būtent fizinio ugdymo mokytojos kelią? Gal tai vaikystės svajonė?
– Tėvukai buvo be galo sportiški, puoselėjo sveiko ir aktyvaus gyvenimo būdo tradicijas šeimoje. Smagu dirbti su skirtingo amžiaus vaikais ir nesenti kartu su jais. Matyti juos jau pasirinkusius savo gyvenimo kryptį, pasidžiaugti sutikus neformalioje aplinkoje.
Norėčiau tikėti, kad pavyksta nors retsykiais prisibelsti ir pažinti jaunąją kartą fizinėje veikloje. Matyti nesuvaidintas jų emocijas siekiant sportinio tikslo, džiaugtis kartu pavykusiu nauju taktiniu veiksmu veikloje.
– Sportas ne tik mėgstamas užsiėmimas, bet ir jūsų gyvenimo dalis?
– Tikrai taip. Domiuosi netradiciniu fiziniu aktyvumu, sportuoju sporto klube Panevėžyje, mėgstu aktyvų laisvalaikį, jėgos treniruotes su svoriais.
– O ką veikiate laisvalaikiu?
– Vanduo – mano stichija. Laisvą laiką mėgstu leisti gamtoje, patinka visų rūšių vandens telkiniai, domiuosi pilatesu, kalanetika, joga, ajurvedinėmis tiesomis. Mėgstu knygą paskaityt gamtoje, pasidžiaugt nauju spektakliu ar šokio improvizacija.
– Mokiniai vasaros atostogas leidžia labai įvairiai. Kaip jūs šiemet atostogavote?
– Jūra, saulės šviesa ir daug minčių. Visos rūšies energija ir grūdinimasis oru, vandeniu. Daug naujų žmonių, jų minčių ir požiūrių ilgais vasaros vakarais.
– Esate labai mylima vaikų. Kaip paliečiate jų širdeles? Kokiais vadovaujatės principais? Papasakokite.
– Visada sakau, džiaugiuosi ir ačiū, kad jūs esate. Tokie be galo savi, vis kitokie, įdomūs savo minčių ir poelgių gausa.
– Kaip manote, norint tapti geru mokytoju, reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios?
– Svarbiausia – tikėti tuo, ką darai, stengtis perteikt tai, ką jauti judesyje, jo grožyje ir išmokyti nepamiršt, kad žmogus gali viską pakeist: savo įpročius, susiformuot naujus įgūdžius ir tikėt, kad svajonė – visa ko pradžia.
– Kas jums, mokytojai, padeda eiti koja kojon su naujais gyvenimo poreikiais?
– Mano didžiausias džiaugsmas – sūnus Džiugas. Dabar jau VDU kūrybinių industrijų antro kurso studentas. Pokalbyje, veiksme, požiūryje su juo kartu stengiuosi suprast kitokią kartą, jų gyvenimo niuansus, tendencijas.
– Kas šiame darbe yra sunkiausia?
– Suprasti ir išjausti kiekvieną naują mokinuką. Kitokį, savitą, jauną. Pastebėti jo motyvacijos kalnelius, sugebėti reikiamu metu paspaust reikiamą mygtuką.
– Kas šiuo metu labiausiai neduoda ramybės?
– Laikas galėtų tekėti truputėli lėčiau.
– Ar šiandien mokytojas dar turi kuo pasidžiaugti?
– Pirmiausia džiaugtis tuo, kad jaunoji karta padeda kitaip pažvelgt į pasaulį ir pamatyt jo grožį kitu kampu.
– Ką beprotiškiausio esate padariusi pamokos metu?
– Čia turbūt mokiniai galėtų papasakoti daugiau, bet iki šiol juokinga, kai būdama labai jauna žiemos metu į rimtas mokinių tinklinio varžybas apsiaviau aukštakulnius ir sugebėjau tik išėjusi paslysti ir pargriūti aukštielninka. Mokiniai stovi ir nė vieno garso… Klausiu – nejuokinga jums? Todėl dabar mėgstu posakį „nėra blogo oro, tik netinkama apranga“.
– Iš savo vaikystės prisimenu daug įvairių pasiteisinimų, kodėl nenorėdavome dalyvauti kūno kultūros pamokose. Kaip yra dabar – vaikai myli fizinį ugdymą?
– Visaip būna. Ypač vyresnėse klasėse. Juk ir mes atsikeliam ir neišsimiegoję, ir blogos nuotaikos, todėl norėčiau kaskart surasti tinkamą metodą ir būdą į mokinio širdutę prisibelsti, sužavėti jį sveiku gyvenimo būdu ir fiziniu aktyvumu.
– Kokį juokingiausią pasiteisinimą esate girdėjusi?
– „Negaliu sportuoti, nes mano balti nauji kedai.“ „ Mokytoja, prašau, jūs darykit, jei norit.“
– O jums pačiai vaikystėje buvo pamokų, kurių nenorėtume prisiminti?
– Tikrai ne. Keista, bet patiko visi dalykai ir neformalūs užsiėmimai, norėjosi jų dar daugiau netradicinių, negirdėtų ir nebandytų.
– Jeigu galėtume atsukti laiką atgal ir grįžti į mokyklos suolą, ką darytumėte kitaip?
– Patarčiau sau patirti kuo daugiau, norėti ir svajoti be ribų, džiaugtis kiekviena veikla ir patirti nerūpestingos jaunystės galimybes. Mokytojas – toks pat žmogus, reikia tik rast tą būdą geram pokalbiui.
– Prasidedant naujiems mokslo metams, ko palinkėtumėte sau ir kolegoms?
– Smulkmenose ir yra visas gyvenimo grožis. Atviresnių kaitai patirčių.
– Kokią žinutę norėtumėte nusiųsti mokiniams?
– Dabar jūsų laikas augti svajonėmis, darbais ir veiksmais. Aukite.
