Moteris savo socialinėje paskyroje tęsė įspūdžius: „Tada išklausiau galybę skundų ir priekaištų, kodėl to ar ano neturime, kodėl šampūnams šį mėnesį nėra nuolaidų. Atsiliepiau į pusšimtį skambučių.
Buvau n kartų apkomentuota dėl pirštinių ir respiratoriaus, apkosėta ir apčiupinėta. Liečiau šimtus banknotų ir monetų.
O mūsų valdžios žmonės nusprendė, kad vaistininkai nepatenka į rizikos grupę, jų LIGONIAI yra SVEIKI, tad jiems tokių apsaugų, kaip pirštinės ar respiratoriai, tiesiog nereikia.
Eina pirma karantino savaitė, rankos skilinėja nuo guminių pirštinių ir dezinfekcinio skysčio. Kolegų vaistinę uždarė dviem savaitėms karantinui, nes ten šliaužiojo kažkas su COVID-19.
Veidą niežti ir alergizuoja nuo respiratoriaus.
Baigiau darbą. Namuose laukia vaikas, kuriam karantinas. O ryt bus nauja diena, ir gal viskas bus kitaip.
Ačiū visiems už palaikymą ir stiprybės teikiančius žodžius. Kolegos vaistininkai, mes ne vieni, mus palaiko ir supranta daugybė žmonių. Stiprybės ir sveikatos Jums!“
***
R.Lozaitienė sutiko atsakyti į klausimus ir papasakoti, kaip gyvena ir jaučiasi ji bei kiti vaistininkai šiomis dienomis. Esu jai dėkinga, nes pavogiau jos brangų laiką, kurį galėjo skirti šeimai. Ačiū.
– Per dieną bendraujate su šimtais žmonių. Kokias jų nuotaikas sugeriate? Jie – išsigandę, pikti?
– Žmonės nepikti – jie tiesiog sutrikę ir sunerimę, suglumę. Nežino, ko laukti ateityje, bando apsidrausti, todėl perka vaistus, maistą.
Esu alergiška nuo gimimo, todėl respiratoriai (visi) mane erzina, tinstu, o nuo pirštinių ir dezinfekantų sausėja ir trūkinėja rankų oda.
– Teko skaityti, kad kai kurie Lietuvoje gyvenantys rusakalbiai, atėję į vaistines, stebisi, kur dingo visi žmonės, nesuvokia, kad paskelbtas karantinas. Ar susiduriate su tokiais klientais?
– Nepasakyčiau. Pas mus į vaistinę ateina daug rusakalbių, jie visi puikiai supranta situaciją.
– Kokios informacijos trūksta klientams vertinant iš jūsų, farmacininkų, pozicijos?
– Informacijos net per daug. Pilnas internetas – ir rimtų straipsnių, ir legendų, ir patarimų, ir sprendimų. Sunku atsirinkti, kur tiesa, kur melas. Žmonėms sunku susisteminti visą informaciją, dažnai jie pasiklysta kiekyje, susipainioja ir nežino, kuo tikėti.
Reikėtų daugiau aiškios, trumpos ir sistemingos informacijos.
– Kaip rūpinamasi vaistininkų savijauta? Apie ką kalbatės su kolegomis? Kokios jų nuotaikos?
– Vaistininkai taip pat žmonės. Mes irgi esam sunerimę ir bijom. Sekam naujienas, dalinamės.
Priešingai negu dauguma einam į darbus, suprantam jo svarbą. Nesupraskit klaidingai, mes nesiskundžiam. Tiesiog situacija neeilinė, o mes nežinom, kas laukia.
Gydytojų apkrovimas milžiniškas, todėl daug pacientų kreipiasi į vaistininkus informacijos ir patarimų. Krūvis padidėjęs, o mes stengiamės visiems padėti ir patarti. Tačiau mes bijom, bijom dėl savo sveikatos, bijom užkrėsti vaikus, tėvus. Bandom visaip saugotis.
Turim apsaugines sieneles, dėvim pirštines, respiratorius, dezinfekuojam patalpas, paviršius, rankas. Vėdinam patalpas, beveik visą dieną laikom atidarytas lauko duris.
Prašom vaistinės pacientų supratingumo ir laikytis karantino taisyklių, nesibūriuoti, jeigu daugiau pacientų – palaukti lauke. Esam įsitempę, pavargę ir sunerimę.
Tikrai trūksta apsisaugojimo priemonių, kaukių, pirštinių, dezinfekcinių skysčių. Tai žmonėms kelia papildomą nerimą.
– Kaip atrodo vaistininkams – ar Lietuva su epidemija tvarkosi „puikiai“, kaip įvertino ministras A.Veryga? Ko labiausiai trūksta jums ir kolegoms?
– Matot, niekada niekas nieko nepadaro 100 proc. puikiai. Dabar ne laikas mėtytis priekaištais, bet visada galima padaryti kažką dėl kažko daugiau ir geriau. Ypač valdžiai – dėl savo šalies piliečių.
Valstybė neišskyrė nei dezinfekantų, nei pirštinių, nei kaukių ar respiratorių vaistininkams (nekalbu apie kitas specialybes, nes neturiu žinių). Mūsų vaistinėje tuo pasirūpino įmonės direktorius savo lėšomis. Ačiū jam labai.
Beje, tikrai trūksta apsisaugojimo priemonių, kaukių, pirštinių, dezinfekcinių skysčių. Tai žmonėms kelia papildomą nerimą. Ateitis miglota ir neaiški, o juk valdžios pareiga kuo geriau nušviesti padėtį visiems piliečiams.
– Kaip įvertintumėte savo psichologinę sveikatą besibaigiant pirmajai karantino savaitei?
– Vaistininkai vieni iš tų specialistų, kurie stovi priešakinėse linijose. Natūralu, kad mums baisu ir neramu. Mes, kaip specialistai, puikiai suprantam epidemijos mastą ir savo riziką. Bandome saugotis visomis priemonėmis, tačiau bijome dėl savo šeimų ir artimųjų.
Suvokiame, kad neišvengiamai bus susirgimų ir tarp mūsų, vaistininkų. Mums labai svarbus vadovų palaikymas, jų geranoriška pozicija. Tikimės supratimo ir palaikymo iš pacientų ir pačios vyriausybės.
– Kas sunkiausia šiuo metu jūsų darbe?
– Vaistininkų darbas tikrai sudėtingesnis nei paprastai. Sunku dirbti su papildomom saugos priemonėm.
Visą dieną su pirštinėmis. Nes arba taip, arba tada visai nėra prasmės jų dėvėti.
Esu alergiška nuo gimimo, todėl respiratoriai (visi) mane erzina, tinstu, o nuo pirštinių ir dezinfekantų sausėja ir trūkinėja rankų oda.
Mes, kaip specialistai, puikiai suprantam epidemijos mastą ir savo riziką.
Padidėjo žmonių srautas, dauguma pasimetę, sudirgę. Tenka daugiau kalbėtis, spręsti visokius konfliktus ir nesusipratimus, atsakinėti į klausimus, kurie dažnai neturi atsakymų. Dirbam ir išklausytojais, ir psichologais.
Be to, esame labai apriboti visokių draudimų, potvarkių, nutarimų. Kasdien kažkas naujo, kažkas keičiasi, turi greitai reaguoti į pasikeitimus ir prisitaikyti. Pavyzdžiui, naujas nutarimas išduoti po vieną pakuotę to paties vaisto. Na, kodėl sunkiai vaikštančiai močiutei negaliu duoti dviejų, trijų buteliukų širdies lašų?
Darbą sunkina visokie draudimai ir įsakymai. Nepamiršk padaryti to, parodyti ekrane ano, pasakyti to.
Mieli valdžios vyrai, vaistininkai yra kvalifikuoti, rimtus mokslus baigę specialistai. Jie supranta savo darbą, jį išmano ir atlieka tikrai gerai. Šiuo nelengvu metu norėtųsi mažiau „drausk ir bausk“, o daugiau palaikymo, supratimo ir vienybės.
Dirbam ir išklausytojais, ir psichologais.
– Kaip tvarkotės su savo emocijomis po darbo? Kokia veikla jums padeda?
– Po darbo būnu tiesiog pavargus. Fiziškai ir emociškai. Sunku susikaupti. Sutriko miegas. Nuolatinis nerimas dėl ateities. Manau, taip jaučiasi daug vaistininkų.
– Auginate vaiką. Ką po darbo veikiate šeimoje? Kas padeda atsipalaiduoti?
– Šeimoje labiausiai stengiamės, kad gyvenimas tekėtų įprasta vaga. Niekas neramina geriau už rutiną (šypsosi).
Skaitom mokykloj užduotą knygą, einam pasivaikščioti, žaidžiam stalo žaidimus. Žiūrim senus mylimus filmus. Savaitgalį užsisakom picą. Laikomės visų šeimos tradicijų.
Asmeniškai labiausiai pasiilgstu skaitymo. Paprastai skaitau daug, bet pastarosiomis dienomis nepavyksta susikaupti, matyt, pervargstu. Pradedu skaityti ir suprantu, kad negaliu susikaupti, mintys kažkur kitur klajoja.
Kai viskas įsivažiuos į naujas vėžes, vėl skaitysiu. Daug ir viską.