Kartais klausant žmonių istorijų atrodo, kad trūksta tik ekrane besisukančio vaizdo, nes niekaip kitaip, kaip tik filmo scenarijumi jų nepavadinsi. O dažnai žiūrėdami filmus mėgstame sakyti: „Nesąmonė, realiame gyvenime taip nebūna.“ Pasirodo, būna. Tokia galima pavadinti ir Vaivos meilės istoriją.
Būdama 19-os ji sutiko pirmąjį savo vyrą, po penkerių metų draugystės juodu susituokė. Dar prieš santuoką metus drauge pagyveno, įsigijo namą, šunų ir viskas turėjo klostytis kaip tame posakyje „ilgai ir laimingai“. Tačiau po trejų santuokos metų juodu pasuko skirtingais keliais.
Tarsi išlindau iš nematomo kalėjimo, kuriame atrodė, kad visi aplink mane gyvena, o manasis gyvenimas eina pro šoną.
Paklausta, kodėl iširo santuoka, Vaiva sako: „Tuomet atrodė, kad tikrai sieja meilė ir daug kitų dalykų. Bet dabar suprantu, kad iš esmės visą laiką kažko trūko, lyg kažkas buvo neišpildyta, nesutapo. Su draugėmis apie tai niekad nesikalbėdavau, todėl maniau, kad viskas yra gerai. Ar kad taip ir turi būti, kad visi taip gyvena.
Man daug kur trūko jo dėmesio, skyrėsi mūsų gyvenimo būdas, poreikiai, o ilgainiui tie dalykai ėmė tik dar labiau ryškėti. Kai norėdavau pasikalbėti, išgirsdavau tą pačią frazę: „Viskas yra gerai, tu tiesiog pavargusi.“
Keletą mėnesių svarsčiusi, kaip kapstytis iš situacijos, ką daryti, nutariau kurį laiką pagyventi pas tėvus. Ir jau pačią pirmą dieną pasijutau labai laiminga. Tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Tarsi išlindau iš nematomo kalėjimo, kuriame atrodė, kad visi aplink mane gyvena, o manasis gyvenimas eina pro šoną. Man tas jausmas leido priimti sprendimą sukti savo keliais. Niekada dėl to nesigailėjau.“
Klausant Vaivos atrodo, kad jos gyvenime po to, kai priėmė sunkųjį sprendimą, viskas pradėjo eitis kaip iš pypkės, ir tokiu greičiu, kad net sunku patikėti.
– Vaiva, prabėgus porai mėnesių po skyrybų susipažinote su dabartiniu savo vyru Linu, o po savaitės jau turėjote bilietus į JAV, kur jis tuo metu gyveno. Kaip viskas įvyko?
– Praėjus maždaug porai mėnesių po skyrybų su savo geriausia drauge buvome „Prodigy“ koncerte, po jo į feisbuką įkėliau mudviejų nuotrauką. Ją „palaikino“ vienas jos draugas – dabartinis mano vyras Linas, kuris paskui mane pakvietė į draugus. Su Linu turėjome nemažai bendrų pažįstamų, bet niekad iki tol nebuvome susitikę, bendravę, nebuvau jo net mačiusi. Tada aš jam parašiau: „Ar mes pažįstami?“, nors puikiai žinojau, kad nepažįstami (juokiasi).
Iškart pradėjome bendrauti, o po trijų dienų jau jautėmės smarkiai įsimylėję. Žinau, kad skamba keistai, bet čia viskas įvyko žaibo greičiu. Ir, kai feisbuke pirmą kartą pamačiau jo nuotrauką, buvo toks geras jausmas, net sunku jį paaiškinti, kažkokia šiluma užliejo. Buvo vidinė nuojauta, kad reikia pabandyti.
Po trijų dienų jau jautėmės smarkiai įsimylėję. Žinau, kad skamba keistai, bet čia viskas įvyko žaibo greičiu.
Po savaitės Linas man nupirko bilietus, kad atvykčiau pas jį atostogų. Po kelių dienų nuo pažinties gavau iš jo gėlių. Vyras tikrai stengėsi (juokiasi). Skristi turėjau po poros mėnesių, o Linas man sakė: „Dabar turi laiko viską apie mane išsiaiškinti.“
– Ir kaip sekėsi? Kaip prabėgo tos atostogos?
– Linas gyveno Lindene, Naujajame Džersyje, pusvalandis kelio nuo Niujorko. Aišku, buvo tikimybė, kad pirmasis vizitas Amerikoje gali būti visiškai nepavykęs, bet taip nenutiko. Susitikome, apsikabinome, pasibučiavome, viskas vyko labai natūraliai. Jis mane pasitiko su draugais.
Tik važiuojant mašinoje laikė mano rankos mažąjį pirštelį, bet nepratarė nė žodžio. Svarsčiau, kas ne taip, o jis paskui prisipažino, jog bijojo ką nors pasakyti, kad per daug nesusigraudintų, sakė, taip jautėsi iš laimės ir dar dėl to, kad atrodžiau jam labai graži (šypsosi). Taigi jaudulio šiek tiek buvo, bet iš esmės viskas nuo pirmų susitikimo akimirkų klostėsi gerai, lydėjo romantika, puikiai praleidome tas atostogas.
Po dviejų savaičių turėjau grįžti namo, bet jau žinojau, kad tik laikinai – susitvarkyti reikalų, nes jau buvome nutarę, kad grįšiu čia gyventi. Išsiskirdami verkėme, Linas baiminosi, kad galiu ir nebesugrįžti, nes gali kas nors nutikti.
– Bet sugrįžote. Kaip sekėsi kurti naują gyvenimą anapus Atlanto?
– Grįžusi į Lietuvą susitvarkiau reikalus, darbus, po trijų mėnesių vėl nusileidau JAV. Tiesa, prieš vykdama dar spėjau susipažinti su Lino tėvais ir giminėmis, jis mums suorganizavo tokį susitikimą. Buvo keista vienai ten važiuoti, bet viskas praėjo gerai, ir dabar visi puikiai sutariame.
Viskas klostėsi tikrai labai gerai. Linas laukė manęs pasiruošęs. Iki tol jo butas atrodė labai viengungiškas, o prieš man atvykstant jame atsirado įvairiausių buities dalykų, kurie man buvo reikalingi. Mums nuo pat pradžių viskas klijavosi, tarsi taip ir turėjo būti. Iškart įlipome į rutiną, bet ji buvo labai faina.
Spėdavome ir kompiuterinius žaidimus pažaisti, ir filmus pažiūrėti, ir su draugais susitikti. Iš pradžių dar nuotoliniu būdu dirbau dizainere maketuotoja vienoje lietuvių įmonėje, o paskui pradėjau piešti ant marškinėlių ir juos pardavinėti „Etsy“. Linas dirbo mašinų persiuntimo bendrovėje.
– Beveik po metų sugrįžote į Lietuvą. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
– Linas šešerius metus buvo nematęs savo šeimos, ir aš jam daug pasakojau apie Lietuvą, kad viskas čia keičiasi, kuriasi. Kai pasvarstydavome apie šeimą, vaikus, supratau, kad vis dėlto norėtųsi sugrįžti namo.
– Ar sunku buvo grįžus? Kokiomis veiklomis užsiėmėte?
– Iš pradžių buvo sunkoka, grįžusi aš ilgą laiką nedirbau, Linas įsidarbino vienoje įmonėje vairuotoju ir padėdavo sandėlyje. O dabar jau pats su draugu atidarė savo įmonę, užsiima išmaniąja reklama.
Aš, kadangi esu baigusi dailės mokyklą, grafinį dizainą ir dar dailės edukologiją, dabar visas savo veiklas sieju su kūryba: toliau tekstiliniais dažais tapau ant marškinėlių, vedu tapybos renginius „Dvi taurės meno“, per kuriuos mokau žmones tapyti, ir gotiškos mados drabužių parduotuvėje dirbu internetinės svetainės administratore ir dizainere. Dar turiu vieną savo pomėgį – fotografuotis, su fotografu padarome labai gražių fotosesijų. Taigi dabar abu su Linu džiaugiamės ir gyvenimu čia, ir veiklomis.
– Kaip į visą šią situaciją, naują pažintį reagavo jūsų pačios tėvai?
– Tėvams buvo šokas, nes jiems ir mano skyrybos buvo didelis šokas. Jie visko bijojo labiau už mane, bet mane palaikė. Iš mano draugės pasakojimų buvo supratę, kad Linas – normalus žmogus, viskas su juo yra gerai, o dar iki man išvykstant atostogų į JAV, jis su mano tėvais skaipu pabendravo ir susipažino (šypsosi). Tėvams jis patiko.
Kai grįžusi po atostogų pasakiau, kad planuoju išvykti į Ameriką ilgesniam laikui, tėvai net labai ir nenustebo, sakė: čia jau ir taip viskas buvo aišku. O grįžę iš Amerikos po poros dienų sukvietėme abiejų tėvus vakarienės ir supažindinome.
– Kada, kur ir kaip Linas pasipiršo?
– Netrukus po to, kai grįžome į Lietuvą. Buvo praėję šiek tiek daugiau kaip metai po mūsų pažinties. O pasipiršo labai romantiškai. Yra tokia stovyklavietė Labanoro girioje prie Rašios ežero, kur Lino šeimos jau trys kartos važiuoja atostogauti. Ir mes su Lino tėvais ten buvome išvykę trumpų atostogų.
Tėvams buvo šokas. Jie visko bijojo labiau už mane, bet mane palaikė.
Buvo labai blogas oras, visas dienas lijo, ir tik vieną dieną išlindo saulė. Tada Linas pasiėmė valtį ir nuplukdė mane į tokią mažą salytę, kur tik gulbės peri ir daugiau nieko nėra. Surengė ten iškylą ir priklaupęs ant kelio pasipiršo. Buvo tikrai labai romantiška (šypsosi).
Kitą dieną atvyko ir mano tėvai, pasirodo, visi jie iš anksto viską žinojo, o likus savaitei iki šių atostogų Linas mano tėvo paprašė mano rankos. Tėvas, aišku, sutiko. Visa tai sužinojau tik po sužadėtuvių.
– Vestuvės įvyko gana greitai, metų nelaukėte. Ir atrodėte ne kaip įprasta nuotaka. Kodėl pasirinkote tokį stilių?
– Taip, vestuvės įvyko po trijų mėnesių – 2017-ųjų rugsėjo 30-ąją. Kadangi mes abu užsispyrę, žinome, ko norime, ir dar norime visko savaip, tai visą vestuvių šventę patys ir organizavome. Dieną prieš ją nuvykome į Santuokų rūmus susirašyti – tik mudu su Linu ir liudininkai, o tiesiai iš ten – puošti, dekoruoti sodybos, kurioje kitą dieną vyko mūsų šventė. Norėjome susituokti ant ežero kranto, mano tėtis mums abiem parašė priesaikas, kurias vienas kitam perskaitėme.
Mano suknelė buvo netradicinė – gelsva su juodomis gėlėmis, bet aš tokios norėjau. Norėjome, kad šventė vyktų tarp miškų, per vestuves grojo mūsų abiejų mėgstamiausio žanro – metalo – muzika. Beje, Linas dar paauglystėje grojo metalo grupėje. Tikrai buvo labai graži šventė tarp šeimos narių, giminių ir artimiausių draugų.
– Abu su Linu esate metalo muzikos, gotiškos mados gerbėjai. Kas tuose dalykuose jus žavi? Ar visi jūsų drabužiai juodi?
– (Juokiasi) Beveik visi. Viskas prasidėjo nuo paauglystės, Marilyn Mansono. Ta sunkesnė muzika, sunkesnis stilius yra kaip gyvenimo būdas. Mėgsti tam tikrus filmus, tam tikrą muziką, tuos žmones sieja ir panaši pasaulėžiūra, pavyzdžiui, jie būna mažiau religingi, bet labai mylintys gyvūnus.
Tarp gotų išties yra daug veganų, jie gal mažiau mėgsta žmones, daugiau – vienatvę, bet yra už gyvūnus ir pan. Mes ne veganai, bet daugelis dalykų sutampa su mūsų pasaulėžiūra – tai abu tokie ir susitikome.
Dar kalbant apie madą, kartais girdi klausimą: kodėl norite išsiskirti iš kitų? Skaičiau gerą straipsnį šia tema, kuriame pateikiamas atsakymas. Nėra taip, kad nori išsiskirti. Vienaip ar kitaip rengiesi todėl, kad nori surasti kitus tokius pat kaip tu.
– Ką tik atšventėte medvilnines vestuves – kaip prabėgo tie dveji bendri buities metai?
– Aš tikrai nemaniau, kad taip bus, bet viskas eina tik geryn! Aišku, visada reikia stengtis tą santykį puoselėti. Esame susigalvoję įvairių ritualų, ką veikti, kad kartu smagiai praleistume laiką, pavyzdžiui, kas keletą mėnesių kur nors išvykti tik dviese ir pan.
Kartais su Linu juokiamės, kad esame tas pats žmogus, tik skirtingų lyčių.
Manau, atvirumas yra viena to sėkmingo bendravimo paslapčių. Mes nieko vienas nuo kito neslepiame, laisvai kalbame apie viską. Kai susipažinome, jis man išpasakojo savo gyvenimo istoriją visus savo paklydimus, kurie galbūt galėjo mane atbaidyti, aš jam – savąją, atsakėme į rūpimus klausimus, išsiaiškinome, kas buvo neaišku. Ir dabar, jei kas nors nepatinka, susėdame ir pasikalbame, sprendžiame esamą situaciją. Ir, tarkime, jei man būna kas negerai, nebegirdžiu atsakymo: „Tu tiesiog pavargusi“ (šypteli).
Kartais su Linu juokiamės, kad esame tas pats žmogus, tik skirtingų lyčių. Mes tikrai turime labai daug bendra ir puikiai sutariame. Kartais sėdžiu, žiūriu į jį ką tik atsikėlusį, susivėlusį ir galvoju: „Ką aš be tavęs daryčiau“ (šypsosi).
