Tokį giedrą aktoriaus veidą įsiminiau iš Mykolo Vildžiūno filmo „Nesamasis laikas“. Jo herojus ten gerietis – toks, už kurio savo dukras užsimerkusios tekintų mamos. Bet nesaldus ir turbūt įtikinantis – už jį Valentinas gavo Sidabrinę gervę. Jo vaidmenys Lietuvos rusų dramos ir kituose teatruose – patys įvairiausi: nuo Auklės Jono Vaitkaus „Eglutėje pas Ivanovus“, už kurį apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, iki karaliaus Oidipo Gintaro Varno „Oidipo mite“, kuris, suprantama, tikrai nėra švelnus ir mielas.
– Atrodytų, kad tokį vaidmenį reikėtų siūlyti gerokai vyresniam aktoriui, ar ne?
– Man irgi iš pradžių pasirodė keistoka – na, kiek žinau, aktorius Dainius Gavenonis Oidipą yra suvaidinęs būdamas jaunesnis už mane, tik bent jau pražilęs... Nesugebėjau atsispirti pagundai vaidinti Nacionaliniame dramos teatre pas tokį režisierių.
– Ko gero, teatro vaidmenų neatsisakoma? Tai juk ne TV laidos, serialai?
– Visko būna. Kartais kai kurių aktorių patirtis sako, kad geriau to vaidmens nesiimti, – jiems iš anksto atrodo, kad spektaklis bus blogas.
– Nejaugi pats tokiuose nesate vaidinęs?
– Esu. Pamenu tą jausmą, kai viena mano draugė nutarė pasižiūrėti vaikišką spektaklį, kuriame vaidinau princą. Man buvo gėda... Po spektaklio sėdžiu grimo kambaryje ir įpuola ji. Matau – toks laimingas laimingas veidas. Ir sako: „Tu TOKS princas!!!“ Tada pagalvojau: jei tokiam geram ir protingam žmogui tai teikia tyros ir tikros laimės, jei toks spektaklis ir tokia vaidyba ją pakylėja, gal nėra visiškai beviltiška? Gal tai žmonėms, skirtingai nuo mano įsivaizdavimo, suteikia gėrio? Nors nepritariu nuomonei, kad nesvarbu, kaip dirbi, svarbu, kad žmonėms patiktų, – tikrai ne. Mes neturėtume sau leisti blogai dirbti. Žiūrovams gali patikti skirtingi spektakliai, bet norėtųsi išlikti sąžiningam prieš save ir ištikimam dalykams, kurių mus mokė. Deja, ne visada pavyksta.
– Nesu tikra, ar šiuolaikiniai žmonės suvokia mitus. Ten juk viskas labai fatališka: dievai ar koks orakulas nusprendė, kad taip lemta, ir kas bebūtum, karalius ar vargšas, nuo likimo nepabėgsi.
– Kartais, kai pagalvoju apie savo gyvenimą, randu paralelių: gal man irgi buvo skirta būti ten, kur esu, tik ėjau aplinkiniais keliais?
– Kalbate apie aktorystę? Ko gero, visi mano kalbinti aktoriai tikino, kad jais tapo netyčia. Maždaug – pamačiau skelbimą, kad renkamas aktorių kursas, ai, pamaniau, nueisiu. Gal būsite išimtis?
– Nebūsiu. Iš tiesų – tai keistas dalykas. Juk aš stojau į Vilniaus universitetą mokytis čekų filologijos...
– Čekų???
– Čekų. Todėl, kad visiškai nežinojau, ką gyvenime veikti. Bet bent jau žinojau, kad tiksliukas tikrai nesu. Nėra čia kuo girtis, nelabai stropiai mokiausi, nors pažymiai buvo neblogi. Ir kai iškilo klausimas „kur stoti?“, kažkas pasiteiravo: „Gal – į filologiją?“ Kas ta filologija, nelabai žinojau. Pildydamas prašymą tiesiog surašiau kalbas: anglų, norvegų, čekų... Na, į čekų ir įstojau. Pusę metų tvarkingai atsimokiau, o paskui kentėjau meilės kančias – buvo tokia nelaiminga meilės istorija. Pasirodė, kad niekas nebesvarbu, mokslai irgi, taigi lioviausi vaikščioti į paskaitas. Kentėjau. Vasarą nusiskutau plikai. O juk buvau toks geras vaikas: nerūkiau, negėriau, teigiamas iki pašaknų. Ir staiga ėmiau elgtis paaugliškai, pats suvokdamas, kad elgiuosi kvailai, bet tarsi numodamas į viską ranka: tebūnie... O tada man paskambino teatro studijos vadovė.
– Palaukit. Ką tik pasakojote, kad aktorystės nė sapnuose nebuvo, ruošėtės tapti filologu iš didžiosios raidės.
– Taigi ir nebuvo. Į tą būrelį mokykloje, kurioje buvau naujokas, nusitempė viena mergina, esą labai trūko vaikinų. Aš tiesiog leidau laiką, nes naujoje vietoje su draugu jautėmės gana vieniši, o ten būrėsi įdomesni ir man artimesni žmonės. Tik tiek. Taigi, paskambino man vadovė (prieš tai, įtariu, pabendravusi su mano mama) ir pasakė, kad Muzikos ir teatro akademijoje renkamas rusų aktorių kursas. Į a. a. Dalios Tamulevičiūtės kursą įstojau lengvai. Gal todėl, kad niekam nieko nenorėjau įrodyti. Ir kai dabar atsuku tą gyvenimo juostą atgal... Suprantu, kad visi įvykiai susidėlioja į labai įdomią „atsitiktinumų“ virtinę.
– Likimas žaidžia ne tik antikos žmonių gyvenimais?..
– Nepabėgsi... Aišku, kai studijavome, o ir po studijų mus įtikinėjo: jei jaučiate, kad negalėsite savęs išreikšti dirbdami pagal šią profesiją, meskite ją, nesikankinkite. Mes juk nenujautėme, kokia tai profesija, kiek jai reikia atiduoti. Pamenu, repetuodavome salėje, virš kurios buvo įsikūrusi siuvykla. Kartą viena siuvėja priėjo ir su užuojauta pasakė: „Mes girdime, kaip ant jūsų rėkia...“ Rėkia? Argi? Mes to net nepastebėdavome, nes ir šiaip Dalios Tamulevičiūtės balsas buvo ypatingas. Kartais jai paskambinę žmonės po „alio!“ iškart nutraukdavo pokalbį: manydavo, kad ne ten pataikė, nes atsiliepė kažkoks vyras... Ji buvo labai griežta, bet labai teisinga. Sykį pirmame kurse vienas režisierius mane pakvietė kurti vaidmens. Kurso vadovė sutiko, kad vaidinčiau, bet paskui tiesiai pasakė: „Tave sugadino. Viskas.“
– Kaip po to jaustis?
– O kaip jautiesi, kai esi labai jaunas? Bėgi į grimerinę, krinti ant grindų ir verki. Nesu labai impulsyvus ir po tų žodžių nemečiau savo profesijos. Dirbau toliau. Labai padėjo kursiokai. Studijos, darbas mane smarkiai pakeitė. Kažkada buvau labai ramus, bet šioje profesijoje nėra ramybės, turi save išdraskyti. Teatre – atskira visata... Ten bent man galioja dėsniai, kurių kiti nesupranta. Tarkim, vaidinai pagrindinį vaidmenį, bet paskui jis atiteko kitam aktoriui, o tu ėmei dainuoti ir šokti masuotėje. Pažįstami vos ne užuojautą reiškė: kaip čia taip... O aš net nesupratau, kodėl: jei kas nors padaro gerai ar geriau, tik džiaugiuosi už jį. „Ant to ir laikomės“, – kaip sakydavo Dalia.
– Juk realiame gyvenime viskas atvirkščiai: daug pavydo, kandžiojimosi.
– Galbūt, bet Lietuvos rusų dramos teatras yra vieta, kur mes vienas kitam padedame. Mes taip išauklėti. Žinome: visko pasitaiko, tačiau jeigu tu tuo tiki, jeigu perlipi per savo ego, supranti, kad tai tikrai nesudėtinga. Tik tai ne visi supranta.
– Negi niekas širdyje nekirba?
Tikiu, kad bet kurį mano vaidmenį galėtų gerai suvaidinti kiekvienas kurso draugas. Nesusireikšminkime...
– Jeigu ir kirba, sustoji, pagalvoji ir suvoki, kad kartais geriau padėti kitam, negu patenkinti savo savimeilę. Ir kai teatre gimsta geras rezultatas, jis kur kas brangesnis nei tavo ambicijos. Manyti, kad TIK aš galiu suvaidinti tam tikrą vaidmenį? Tikiu, kad bet kurį mano vaidmenį galėtų gerai suvaidinti kiekvienas kurso draugas. Nesusireikšminkime...
– Viena mergina man apie jus sakė: „Jis – neįvertintas talentas.“ Apčiuopiamų įvertinimų vis dėlto turite. Kas svarbu jums?
– Mamos, draugės ir, aišku, režisieriaus nuomonės. Net jei kolegos ir draugai sakytų, kad blogai, o režisierius ištartų, kad padariau, ko jis nori, ko prašė, manyčiau, kad atlikau savo darbą. Tai nėra lengva, bet turiu padėti režisieriui, nes jis kuria spektaklio visumą. Aš duodu jam savo emocijas, savo nervus, savo sveikatą – aš jam tarnauju. Kiti aktoriai pyksta, kad yra tik sraigteliai režisierių rankose, bet aš taip suvokiu savo darbą – padėti režisieriui. Tuo labiau kad visada lieka vietos ir aktoriaus kūrybai. Tik reikia atrasti, kas tau įdomu šitam vaidmeny, ir tada pamėginti apie tai kalbėti negriaunant režisieriaus sumanymo. Tai man leidžia būti skirtingam su skirtingais režisieriais, mokytis ir augti. Yra buvę, kad nesutikau su režisieriaus pozicija, ji labai kirtosi su mano įsitikinimais. Bet ir tada stengiausi padaryti kuo geriau. Netrankau durimis. Kol kas esu paklusnus.
– Ar dar tikite tikra draugyste? Daugelis sako, kad ji būna tik vaikystėje. Patyrėte tokią?
Supratau, kad žmonėms galiu daug ką atleisti – ko gero, viską. Kartais aplinkybės būna stipresnės ir retas gali atsilaikyti.
– Turėjau vaikystės draugą, bet ta draugystė labai liūdnai baigėsi. Sutapimas: kaip ir mano herojaus draugas filme „Nesamasis laikas“, mano draugas pradėjo vartoti narkotikus. Pamenu, po kažkiek metų susitikome – jis atėjo pas mane prie tarnybinio teatro įėjimo. Neatpažįstamai pasikeitęs... Įsivaizduokite... tipišką narkomaną. Stovime, kalbamės, pro šalį eina kolegos, keistai nužvelgia, aš trypčioju, nervinuosi, o paskui susigriebiu: kodėl man taip rūpi, ką jie pagalvos?! Čia mano pažįstamas ir ar svarbu, kaip jis atrodo? Tuo labiau kad nors tarp mūsų – didžiulė praraja, man įdomu su juo kalbėtis, nes turime be galo daug sąlyčio taškų: kartu augom, kartu brendom, kartu svajojom. Ir tas jausmas, lyg kalbuosi su neatpažįstamu išoriškai žmogumi, bet kartu – su savu. Bėda buvo, kad jis sustojo, liko buvusiame laike, o aš nuėjau tolyn... Ir labai pasikeičiau. Ta profesija verčia mąstyti, analizuoti save, klausinėti, ieškoti atsakymų. O jis, regis, pasenęs dvidešimčia metų, viduje atrodė jaunesnis už mane. Mes nebendraujame, bet tas susitikimas man giliai įsispaudė. Supratau, kad žmonėms galiu daug ką atleisti – ko gero, viską. Kartais aplinkybės būna stipresnės ir retas gali atsilaikyti. Net jei dabar sakote, kad niekada nedarysite to ar ano, nekalbėkite, kol nepasitaikė tokia situacija ir jūs iš jos neišbridote.
O juk deklaruojama: viskas tavo rankose, žmogau.
– Būtų gerai, jei visi būtume tvirti, jei visi laikytumės žodžio. Stengiuosi toks būti, tik žinau, kad kartais gyvenimas būna gudresnis. Jei jau toks žmogus, kaip mano draugas, paslydo... Nežinau. Buvome neišskiriami, valgėme iš vienos lėkštės, atrodė, pažinojau jį kaip save, ir... Kiekvienas turime savo šimtaprocentinę tiesą, dažnai nesivarginame kito paklausti, KODĖL jis taip pasielgė: padarome išvadas už jį. Turbūt net žudikas papasakotų, kaip jis augo, kokia buvo jo vaikystė ir kad virtinė įvykių, traumų, nuoskaudų atvedė iki dabartinio etapo. Per savo ego mes tiesiog nenorime matyti kitų.
– Juk aktoriaus profesija – iš esmės egocentriška?
– Nežinau... Greičiausiai visos profesijos egocentriškos... Tam tikra prasme.
– Grįžta aktorius po spektaklio namo. Jo laukia mylima moteris, su kuria visą savaitę neturėjo kada net pasikalbėti. Jis brinkteli ant sofos ir sako: „Būk gera, pasitrauk, aš pavargau...“ Būna?
– Tikrai taip. Bet čia dar kitas dalykas: pavargsti nuo dėmesio. Norisi patylėti, pasimokyti, paskaityti, pažiūrėti filmą... Mes, aktoriai, dirbame beveik be išeiginių, laisva diena – pirmadienis irgi būna užpildytas susitikimų, o jei ne, gali parepetuoti; mes laukiame vasaros, bet vasarą irgi kartais užgriūva darbų, kurių gaila atsisakyti. Skundžiuosi? Ne. Kol kas visa tai man tinka ir patinka. Juokinga profesija: mažai uždirbu, bet – kokia laimė – neturiu kada ir pinigų išleisti! Tai viskas yra gerai. Ko dar norėti? Nebent tobulėti, nuvažiuoti į seminarus, pasisemti įkvėpimo – štai tam trūksta laiko. Nėra kada laiku pavalgyti, išsimiegoti, pailsėti, bet tai kol kas man netrukdo, o ir niekas manęs neverčia taip gyventi. Puikiausiai pailsiu ir atsikratau streso vakarais žaisdamas futbolą arba kompiuterinius žaidimus – ai, tikrai nesu geras pavyzdys...
– Bet gal kam nors kitam trūksta jūsų dėmesio?
– Su manimi gali būti tik žmogus, kuris supranta mano gyvenimo būdą. Vienintelė išeitis – kalbėtis, aiškintis, ieškoti sprendimų. Mes dažnai įsivaizduojame, kad mokame gyventi kartu, nors niekas mūsų to nemoko. Kas galėtų? Paskutinis sakinys iš pasakos: „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai.“ O KAIP – ilgai ir laimingai? Pirmiausia mes skirtingai suvokiame tam tikrus dalykus. Juk būna, kai vienas turėdamas galvoje žodį „meilė“ įsivaizduoja bendrą ūkį, šeimą, vaikus, šunį ir atostogas prie jūros, o kitas galvoja, kad tas ar ta „visai nieko“. Todėl, manau, kiekvienam reikia iškart prisiimti atsakomybę: tu pasirenki būti su tam tikru žmogumi ir toleruoti jo gyvenimą ir vertybes.
– Jūs čia iš patirties? Ir ta gera patirtis gal jau šalia?
– Hmm... Nebloga dabar ta patirtis, bet dar vyksta procesas...
– O ta meilės kančių kankynė kadaise ko nors jus išmokė?
– Tai, kas nutiko, kai man buvo aštuoniolika, pakeitė viską: požiūrį į gyvenimą, į santykius, į meilę. Nutiko toks dalykas, kurio negalėjau tada paaiškinti, nes naiviai maniau, kad įsimylėtas žmogus bus visas mano gyvenimas ir visą gyvenimą. Kaip multikuose ir pasakose. Kai supratau, kad to nebus, viduje patyriau kolapsą: negalėjau suvokti, kodėl? Ieškojau priežasčių ne savyje, o kitur, tačiau aktoriaus mokslai išmokė kelti daug klausimų. Ir rasti atsakymų. Kančioje nėra nieko gero, jei nepasimokai iš savo klaidų, jei tau ji neatveria durų. Aš pasimokiau.
