Į savo kabinete ant sienos pakalbintą didelį Lietuvos žemėlapį R.Požėla žvelgia kiek kitu žvilgsniu, kaip ir į Lietuvos ribas. Valstybės siena visų pirma esame mes patys, mūsų vaikų ateitis ir mūsų namai.
„Aišku, mes bandome sakyti, kad siena visų pirma turi jungti, ir džiugu, kad daugeliu atvejų taip ir yra, bet, deja, pasitaiko dalykų, kurie mus skiria “, – kalba R.Požėla.
15min GYVENIMO pokalbis su R.Požėla – ne tik apie mus skiriančias ir jungiančias sienas, tačiau ir apie pavojus, jaunų pareigūnų pagundas praturtėti, karjerą ir šešėlinį pasaulį, kurio žaidimo taisyklės – kitos.
– Pareigūne, neseniai minėjome 28-ąsias Medininkų žudynių metines. Dalyvavote minėjimo renginiuose. Kokios mintys, nuotaikos?
– Šis įvykis neleidžia užsimiršti, kad grėsmė visada šalia, nepaisant to, kad dabar yra taikus metas. Kiekvieną dieną vyksta tam tikra mūsų kova prieš kitą barikadų pusę, kuri turi savų tikslų, savų kėslų pažeidžiant valstybės sieną.
Net jei gyvename taikos metu, nutinka skaudžių dalykų. Pavyzdžiui, prieš ketverius metus buvo tragiškas įvykis Druskininkų apylinkėse, kuomet persekiojant nestojusį automobilį paleista kulka nulėkė ne ten, ir tokiu būdu nutrūko jauno vaikino gyvybė.
– Jūs pats šiai tarnybai vadovaujate nuo 2015 metų, o anksčiau esate buvęs Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotoju. Kodėl pakeitėte darbą?
– Sulaukiau pasiūlymo iš tuometinio vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, ar nėra noro išbadyti save kitoje sferoje. Man pasirodė įdomu.
Manau, kad prieš tapdamas vadovu žmogus turi būti praėjęs visus etapus. Toks vadovas ir būna geriausias tiek žmogiškumo, kolegų supratimo prasme. Aš pats dirbti pradėjau nuo eilinio patrulio policijoje.
Tarnyboje visko buvo. 1994 metais buvau sužeistas. Medikai tada konstatavo sunkų kūno sužalojimą. Tuo metu klausimas buvo ne tik ar galėsiu tęsti tarnybą, bet ar apskritai išgyvensiu.
– O apskritai kodėl pasirinkote teisėsaugą? Kas motyvavo?
– 1988 metai motyvavo, Sąjūdžio atsiradimas. Labai domėjausi, kas vyko su valstybe. 1985 metais, kai prasidėjo sovietų sąjungos pertvarka, man buvo 11 metų. Bet man jau tada, nors buvau vaikas, buvo labai įdomu.
Kodėl mokykloje mums pasakoja vieną, o tėvai – ką kitą? Mano tėvas tremtinys, tad girdėjau jo pasakojimus, akys mano buvo labiau atviros. Ir tai motyvavo gyvenimą susieti su savo šalies interesų apsauga. Aš ir iš naujo pasirinkčiau šitą kelią.
Tuo metu klausimas buvo ne tik ar galėsiu tęsti tarnybą, bet ar apskritai išgyvensiu.
– Darbas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje yra kiek kitoks nei policijoje. Kiek žinojote apie šį darbą?
– Tiek, kiek teko susidurti dirbant policijoje su Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais. Kai gavau šį pasiūlymą, ėmiau domėtis daugiau.
– Guglinote?
– Išguglinau tada viską, kas buvo įmanoma (juokiasi). Kad, neduokdie, jei premjeras užuos klausimą, galėčiau atsakyti. Nes antraip gėda, nebūtų kur akių dėti.
– Tiesą sakant, prieš pokalbį su jumis guglinau ir aš. Ir supratau, kad mes apie jus žinom paviršinius dalykus, tik faktus, o jūsų vardas skamba tada, kai kažkas nutinka pasienyje ar greta jo. Tad kas yra ta Valstybės sienos apsaugos tarnyba?
– Kryptis aiški: valstybės sienos apsauga. Bet į tuos kelis žodžius įeina labai daug dalykų. Mes esame ir kriminalinės žvalgybos subjektas, turime teisę rinkti informaciją panaudojant žvalgybos metodus, esame ikiteisminio tyrimo įstaiga, mūsų žinioje yra aviacija, laivai, kateriai.
O pastaraisiais metais įsigijome daug išmanių prietaisų, šiuolaikiškų įrenginių, sparčiai diegiame vaizdo stebėjimo sistemas, kurios leidžia efektyvinti sienos apsaugą ir taupyti žmogiškąjį resursą. Dar vykdome užsieniečių apsaugą jų registracijos centre.
– Kalbant apie visą Europos Sąjungą, Lietuva yra šalis, kuri turi išorinę sieną. Tai ir yra didžiausias iššūkis?
– Tai yra vartai, durys į laisvų valstybių sandraugą. Ir jei mes šios sienos neturėtume, tai tokios tarnybos nebūtų arba jos funkcijos būtų kitos.
Dabar mes išties prisidedame prie visos ES saugumo. Nei daug nei mažai – mūsų ES sienos ruožas yra 1075 kilometrai. Tai yra išorės siena su Rusija ir Baltarusija. Ir mūsų išmonė, kaip mes tą sieną saugojame.
– Neseniai teko būti Rusnėje ir „plika akimi“ matyti Rusiją. Kiek seniau – nuo Rambyno kalno Tauragės apskrityje. Keistas jausmas tada apima: būti Europoje, tačiau taip greta kito pasaulio. Renatai, kas yra ta valstybės siena? Pasienio stulpeliai, tvoros? Kaip skiriamos valstybės ribos?
– Nepaisant, kokia infrastruktūra, visur įrengti pasienio stulpai, kurių kiekvienas yra unikalus, turintis savo numerį. Ar tam tikrame ruože yra vaizdo stebėjimo sistemos, ar jų nėra – pasienio stulpai yra visur. Jie yra iš abiejų sienos pusių. Tačiau tarp tų stulpų, per vidurį, yra toks mažas ženkliukas. Tad čia, per vidurį tarp pasienio stulpų, ir yra valstybės siena.
– O tvoros? Jomis neskiriamos valstybių ribos?
– Yra kai kuriuose ruožuose, kurie labiausiai pažeidžiami, kur nelegalios migracijos grėsmės, kur cigarečių keliai. Bet nėra taip, kad tik pastatome tvorą, nes visada šalia yra ir vaizdo stebėjimo sistemos.
Dažniausiai sienos saugomos XXI amžiaus „instrumentais“, t. y. yra elektroninė akis, vaizdo stebėjimo kameros. Kai buvo įdiegtos šios sistemos, sumažėjo sienos pažeidimų latentiškumas. Faktiškai mes 100 procentų galime pasakyti, kiek tokių pažeidimų buvo.
Ten, kur sistemų nėra, yra kontrolinė pėdsakų juosta, kai smėlyje pamatai pėdsakus. Pagal juos konstatuojame, kad buvo sienos pažeidimas. Labai senas, archajiškas būdas. Bet yra ir tokių ruožų.
– Ar daug vietų, kur stebima vaizdo stebėjimo sistemomis?
– Apie 53 procentai pasienio ruožo, kur yra elektroninė akis. Daugiau kaip pusė, ir jų kasmet daugėja.
– Kalbant apie sienos pažeidimus, kas yra tie pažeidėjai?
– Dalis įžengia per neatsargumą, tai – grybautojai, turistai. Būna, kad pasiklysta, nepamato. Arba, pavyzdžiui, Vištyčio ežeras, kur su valtimi išplaukia. Nors yra valstybės sienų ribas žymintys plūdurai, bet žmonės sugalvoja juo apiplaukti. Ar bus kas nors, ar ne?
– Būna?
– Nuo įspėjimo iki baudos. Jei sulaiko kita pusė, galimos sudėtingesnės procedūros. Būna detalesnė apklausa, žmonės patikrinami, jų daiktai. Jei įplaukia su valtimi, tai, kaip taisyklė, sprendžiamas klausimas dėl valties likimo. Užtrunka šios procedūros ir jos nemalonios. Teoriškai galima baudžiamąją bylą užsidirbti.
Baudžiamoji procedūra mūsų pusėje pradedama, kai konstatuojama, kad tai yra tyčinis pažeidimas. Žmogus žinojo, ir ėjo. Ar pats kirto sieną, ar krovinys. Dabar populiaru per sieną permesti ryšulius su cigaretėmis.
Yra vadinamoji žalioji siena, kur draudžiamas krovinių ir asmenų judėjimas. Ten žmonės ateina iš abiejų sienų pusių ir jas permeta.
– Būtent kontrabandinės cigaretės ir yra dažniausiai gabenamos į Lietuvą iš Baltarusijos?
– Taip, bet ir jų pervežimas jau sumažėjęs. Tai matyti pagal Lietuvoje atliekamus tuščių pakelių tyrimus. Jei seniau paplitimas būdavo virš 30 procentų, dabar – apie 18. Tačiau ši problema vis dar aktuali. Ir kuo giliau jos pervežamos į vakarų pusę, tuo didesnis pelnas šio verslo organizatoriams.
– Kokie įvykiai jums pačiam yra įstrigę?
– Aš sakyčiau, kad viskas mums kasdienybė – kai nestoja stabdomi automobiliai, taip pat ir gaudymai, pasalų organizavimai, sulaikymai, mūsų transporto gadinimai, pasipriešinimai.
Pamenu, kai kartą vienas iš užkardos vadovų važiavo tikrinti tarnybos ir pamatė iš priekio važiuojantį automobilį. Jam pasirodė įtartina, todėl stabdė. Tačiau transporto priemonė nestojo, o pradėjus vytis, automobilis apvirto, iš jo pasipylė cigarečių pakeliai.
Todėl ir siekiame, kad kiekvienas toks nestojimas, pažeidimas, pasipriešinimas būtų fiksuojamas ir kaltieji būtų traukiami atsakomybėn. Jei mes patys nesugebėsime apsiginti, tai ką galime kalbėti apie mūsų valstybės sienų apsaugą.
Mums buvo labai skaudus įvykis, kai iš Varėnos pasienio rinktinės sandėlių buvo pavogtos cigaretės. Įsilaužus į sandėlius išneštas didelis kiekis cigarečių.
Tokie atvejai labai įsimena, ir tada žmonės kelia klausimus: kaip jūs galite saugoti valstybės sieną, jei jūs savęs neapsisaugot?
Po tokių įvykių išmoksti svarbias pamokas, priimi sprendimus.
Jei iš tavo sandėlio pavogė cigaretes, tu supranti, kad pralaimėjai. Galbūt ne karą, gal tik mūšį.
– Darbas tarsi katės ir pelės žaidimas?
– Arba šachmatų partija. Kuris – kurį? Kas ką pergudraus. Anoje barikadų pusėje yra didžiuliai pinigai, didžiuliai interesai, nes verslas yra pelningas.
Kažkada buvo didelis galvos skausmas siena su Rusijos Federacija, Pagėgių ruožas, vėliau problemos persikėlė į pasienį su Baltarusija.
Šiandien nepasakyčiau, kad mes prieš tą kitą pusę labai pralaimim. Būna, žinoma, ir pralaimėtų partijų. Bet būna ir sėkmingų.
Savotiškas karas pasienyje vyksta kiekvieną dieną. Ir vis kitos situacijos. Bet, kaip ir minėjau, jei iš tavo sandėlio pavogė cigaretes, tu supranti, kad pralaimėjai. Galbūt ne karą, gal tik mūšį.
Kita pusė žaidžia be taisyklių, jie leidžia sau visko daugiau, šešėlinis pasaulis disponuoja milžiniškomis sumomis. Jas gali skirti stiprinimui, papirkinėjimui.
Kalbant apie cigarečių kontrabandą, man asmeniškai labai skaudu, kad į šį verslą yra įtraukiami jauni žmonės, ypač pasienio regionuose, kur yra didesnis nedarbas.
– Kokias užduotis jiems duoda šio verslo organizatoriai?
– Įvairias. Yra pervežimai, vadinamieji šucheriai, kurie stebi mūsų pareigūnų judėjimus, suteikia informaciją. Įvairus darbų pasiskirstymas. Yra ir nešikai, ir metikai, ir vairuotojai, ir gabentojai. Visi turi veiklos.
Tik skaudu, kad ar dėl nedarbo, ar kitų priežasčių jauni žmonės susigundo lengvu uždarbiu. O kai nuslysta – susigadina visą gyvenimą. Nes anksčiau ar vėliau ta informacija apie konkrečius asmenis mus pasiekia. Net jei žmogus ateina į protą – gali būti jau vėlu.
Kai Pagėgiuose nebuvo vaizdo stebėjimo sistemų, maždaug prieš 12–13 metų, tai mokyklos būdavo tuščios, nes vaikai nuo 12–13 metų tame versle dalyvaudavo.
– O dabar?
– Situacija apsitvarkiusi, bet ne iki galo. Pagėgiuose geriau, bet viena labiausiai problematiškų vietų – Dieveniškių kilpa greta Šalčininkų. Matome, stebime, fiksuojame jaunus žmones ir net nepilnamečius, kurie vykdo vienas ar kitas funkcijas.
Jie dažniausiai yra iš socialiai pažeidžiamų šeimų, o kai kur būna iš kartos į kartą. Tuo užsiėmė tėvai, tą daro ir jų vaikai.
Tokius lengviausia įtraukti. Pasiūlo kažką gražaus, pavyzdžiui, geresnių drabužių arba automobilį. Ir sugundo. Arba pabando avansu kažką duoti. Čia kaip su narkotikų pabandymu. Iš pradžių gauni nemokamai, o paskui turi už viską susimokėti.
Iš to sunku išeiti. Prasideda šantažas. Jei tu išeisi – tu įskųsi, tu jau ne mūsų grupuotės narys, tu neprognozuojamas, tu – parsidavęs. Ir tokiems žmonėms, kurie nuoširdžiai pasako, kad nenori, būna tikrai sunku. Būna net smurto.
– Tačiau yra ir kita pusė. Jūsų pareigūnai. Ar fiksuojama korupcijos atvejų pačioje tarnyboje?
– Imuniteto tarnyba dirba jau 14 metų. Ir, deja, darbo turi. Didelės pagundos, ypač jauniems žmonėms. Ir atlyginimai juk nėra labai dideli.
– Kiek uždirba pasienietis?
– Apie 900 eurų vidurkis. Sudėtingiausia situacija su pradedančiais tarnybą, kurie neturi nei laipsnio, nei stažo. Jie gauna apie 650 eurų į rankas. Aišku, atlyginimai kasmet kyla, bet ne taip, kaip mes norėtume.
Todėl ir kyla pagundos: aš pabandysiu, užsidirbsiu ir gal niekas nepastebės.
Pareigūną taip pat iš karto įtraukia, ir jam išeiti iš ten irgi sunku. Be viso to, jis taip pat susigadina gyvenimą.
Tačiau džiugina tai, kad, vertinat skirtingus visuomenės nuomonės tyrimus, Valstybės sienos apsaugos tarnyba pagal vienus yra 4 vietoje, pagal kitus – dešimtuke institucijų, kuriomis visuomenė pasitiki labiausiai.
– Pasieniečio profesija populiari?
– Norėtųsi, kad būtų labiau populiari. Kai kur sunku konkuruoti su kitomis tarnybomis, kalbant apie jaunų žmonių atėjimą, nes mūsų darbo vieta yra Lietuvos pakraščiai, Lietuvos viduje dirbame labai minimaliai.
Sakykim, kėdainiškiui arba jonaviečiui yra sunkiau suprasti, koks tai darbas, nes jis savo mieste pasieniečių nemato. Mes patys einame į šalies gilumą, į šalies regionus propaguodami šią profesiją, taip pat į mokyklas, esame aktyvūs ir socialiniuose tinkluose.
Kaip taisyklė, ši profesija labiau domina pasienio regiono gyventojus. Jie supranta, koks tai darbas, kas yra pasienietis.
Tai – garantuota darbo vieta. Įsivaizduokit Pagėgius, kur nemaža bedarbystė. Arba Visaginą. O čia – darbo vieta, socialinės garantijos, netoli nuo namų.
Bet yra ir tokių, kurie iš karto ateina su mintimi, kad užsidirbs. Ir būna skaudu, kai jau pirmaisiais metais reikia atsisveikinti. Kaip ir visuomenėje – įvairiausių žmonių yra, taip ir pas mus.
Vieną savo sūnų motyvavau pasirinkti tokį pat kelią. Jis baigė Pasieniečių mokyklą, dabar studijuoja M.Romerio universitete ir sėkmingai tarnauja mūsų tarnyboje.
Labai džiaugiuosi. Jis dirba tuose sudėtinguose ruožuose, kur yra cigarečių kontrabanda, nelegalios migracijos grėsmės, pasipriešinimo galimybės, grasinimai. Visas paketas.
– Sūnus tarnyba nenusivylė?
– Ne.
– Dažnai pagalvojate apie jo saugumą, ypač, jei dirba pavojinguose ruožuose?
– Dažnai, žinoma.
