Bažnyčios bibliotekoje – knygų ir „atmelstų sienų“ apsuptyje prie arbatos puodelio – įvyko mūsų pokalbis. Aldona arbatos pasiūlo kiekvienam ateinančiam pasisveikinti ir pasikalbėti apie gyvenimą.
– Miela Aldona, girdėjau Jus ne kartą sakant: „Džiaugiuosi galėdama bendrauti ir pagelbėti kitiems.“ Iš kur Jūs semiatės energijos visoms veikloms?
– Seniau nesusimąstydavau, bet dabar aš jau suprantu: be meilės sau, nebus meilės ir kitam. Teisinga frazė: „Žmogui reikia žmogaus“. Jei mes užsidarysime vieni nuo kitų, mūsų siela pirmiau, o paskui ir kūnas susirgs. Kasdien turime nepamiršti svarbiausio – pastebėti ir pakalbinti kiekvieną žmogų. Tik dar turime išmokti ne tik kalbėti, bet ir klausytis.
Aš kiekviename žmoguje ieškau gėrio ir atrandu jį. Tai mane maitina. Nepasisavinu jo, o dalinuosi. Vadinasi, dauginu. Įsitikinau – kuo daugiau savęs atiduodu kitiems, tuo daugiau ir su kaupu gaunu atgal.
Tačiau ne materialiais dalykais – man svarbiausias yra širdies pilnatvės jausmas. Eidama į žmones, nešu gerus linkėjimus ir visa tai man grįžta geros sveikatos ir šviesių emocijų pavidalu. Kaip to išmokau? Iš savo patirčių, aplinkos ir draugų. Oi, tik pasitaiko mano kelyje liūdinti ar sunerimusi draugė – kviečiu į teatrą, parodą ar koncertą. Kviečiu nors kavos kartu išgerti ir pasikalbėti.
Jei tai nepadeda, tuomet vadinu kartu nueiti į bažnyčią. Kadangi mane stiprina tikėjimas Dievu ir savimi, todėl pasiūlau ir kitiems jį susirasti. Kol jauna buvau, man ne tikėjimas rūpėjo, o visai kiti dalykai. Bėgant metams ir kaupiantis patirtims atrandi tikėjimą ir jo prasmę, o tuomet atsiranda ir dėkingumas.
Būdama dėkinga viskam, kas su manimi vyksta, ir visiems, galiu su kiekvienu žmogumi šneką rasti. Moku ir vis dar mokausi sutiktam žmogui gerą žodį pasakyti. Nors tai atrodo mažmožiai, tačiau mane jie veda pirmyn ir pildo mano energijos klodus. Argi ne tiesa, jog viskas prasideda nuo meilės ir rūpinimosi savimi, savo tikėjimu bei savo vidaus stiprybe?
– Ar būna Jūsų gyvenime akimirkų, kai suabejojate tuo, ką darote: „Užteks, išgyvens kiti ir be mano dėmesio bei pagalbos. Fotografą gali susirasti. Bažnyčios skaityklėlėje tuoj atsiras, kas geriau tvarkosi... Aš rūpinsiuosi savo sveikata ir gerove.“
– Kiekvieną dieną tokios mintys gali aplankyti. Kartais ir mane aplanko. Tai žmogiška. Mes ne vien tik rožėse gyvename. Aplanko juk ir liūdesys, nusivylimas, pasimetimas, nežinia, kokį sprendimą priimti. Bendrauju daug, o kiekvienas žmogus ateina su savo tos dienos ar savaitės emocija.
Vienoms emocijoms pasiduodu, o kitoms, jau žiūrėk, randu vidinės stiprybės atsilaikyti. Mane labiausiai skaudina, kai žmonės lengva ranka sugriauna dalykus ir santykius, kurtus ir statytus ilgus metus su tyra energija. Ir nepaisant visko, aš iki šiolei mokausi nuolankumo – suprasti, įsijausti į kito situaciją ir vis vien eiti pirmyn.
– Ką galėtumėte pasakyti žmogui, turinčiam kardinaliai priešingą nuomonę apie savanorystę ir bendruomeniškumą: „Svarbu rūpintis savimi, o savanoriška veikla – tai jau tik tiems, kurie neturi ką veikti“?
– Aš niekuomet nesistengiu žmogaus „perversti“ ar įtikinti, jog reikia ką nors daryti kitaip nei jis daro. Galiu tik pasidalinti tuo, ką aš darau ir taip, kaip man atrodo. Mano savanorystės patirtis ilga ir spalvinga. Savanoriauju ne tik Ramintojoje. Tik „išaušus“ Nepriklausomybei Lietuvoje, aš įsitraukiau į bendruomenines veiklas, kultūrinius renginius. O jaunystėje kur tik manęs nebūdavo – renginius organizuodavau, žmones suburdavau. Jau tada maniau, jog kažkam daugiau be savęs gera darau.
Savanorystė – tai mano energijos ir stiprios fizinės sveikatos šaltinis. Gal rytoj atsikėlusi būsiu jau ne tokia guvi, tačiau mano metuose turėti tiek energijos yra laimė! Buvimas tarp žmonių gydo. Kai žmonės užsidaro savo problemų ir neigiamų emocijų rate, ląstelės „graužia“ viena kitą. O kai mūsų energija teigiama – ne apsimetinėjant prieš kitus, o iš tikrųjų gyvenant tuo, ką darai, – tai ir mūsų sveikata gerėja. Receptas paprastas: jei norime likti sveiki, eikime į žmones ir dalinkimės gerumu.
Savanorystė – tai mano energijos ir stiprios fizinės sveikatos šaltinis.
Materialinės gėrybės neišvengiamai reikalingos, tik ne tiek, kiek mes tarybiniais laikais mėgome kaupti. Mano karta vis dar yra pratusi kurti savo „gerovę“ ant daiktų „pamato“. Man retkarčiais labai sunku atsisakyti kai kurių daiktų, ypač tų su sentimentais. Visgi suprantu, jog žmogui reikalinga turėti minimaliai.
Aš apsirengiu, sveikai valgau, mankštą darau ir maldą turiu. Tai viskas, ko man reikia. Svarbu, kad aš galėčiau daryti, ką noriu, ir eiti, kur noriu. Manęs buitis ir daiktai neturi varžyti. Ne materialumo „liniuote“ matuoti turėtume savo ir kitų vertę, o tuo, kiek vieni kitiems gero padarome ir padedame.
– Kalbate apie žmonių tarpusavio santykius, dėmesingumo vieni kitiems būtinybę. Kiek yra svarbu, kad žmogų jo artima aplinka palaikytų? Ar užtenka tik tos vidinės sukauptos energijos, kad gerai jaustumeisi ir aktyviai veiktum?
– Pastebiu, jog šiais laikais to tikro tarpasmeninio palaikymo ir pagalbos vieni kitiems labai trūksta. Kodėl? Žmonės vieni kitų nepalaiko kartais ne blogo linkėdami (nors būna ir taip), bet tiesiog nežinodami, kaip kalbėtis ir pasakyti ką nors gražaus.
Štai mažas pavyzdys: aš rašau dienoraštį Facebook paskyroje apie Ramintoją. Jei nesulaukčiau skaitančiųjų reakcijų, man motyvacijos nebeliktų toliau tęsti šį darbą. Mane stiprina žinojimas, jog žmonės skaito, įsitraukia į diskusijas ir domisi tuo, ką darau.
Mano vyras perdavė man išmintį, kuria jau ir aš galiu dalintis: „Gyveni tolei kol esi reikalingas. Kai pasijunti nebereikalingas – viskas, tavo gyvenimo nėra.“ Vienas pats dėl savęs žmogus gyventi negali. Bet jei jautiesi reikalingas – gyvenimas džiugina. Iki šiolei švenčiu gyvenimą, nes jaučiu, kad manęs gyvenimui ir mane supantiems žmonėms dar reikia.
Gyveni tolei kol esi reikalingas. Kai pasijunti nebereikalingas – viskas, tavo gyvenimo nėra.
– Ar galėtume visus savo gerus darbus daryti anonimiškai? Kiek svarbu, kad Jus atpažintų ir įvertintų Jūsų gebėjimus, patirtį, Jus, kaip asmenybę..?
– Būti matomai – man nėra svarbu. Visgi, jeigu yra Aldonos dienoraštis apie Ramintoją, tai visi žino, kad autorė Aldona irgi yra. Aš įsitraukiu į savanorystę ir visuomeninę veiklą ne todėl, kad tapčiau populiaria. Būdamas atviras, o ne slapta veikdamas, žmogus deklaruoja atsakomybę už savo darbus. Tai yra drąsu ir gražu. Darykime tuos darbus, kuriuos gebame daryti geriausiai. Įvertinimas ir paskatinimai ateis savu laiku.
– Kokia Jūsų patirtis ar įsimintina istorija padėjo pagrindus Jūsų požiūriui į gyvenimą ir žmones?
– Istorija tokia: slaugiau sergantį, šį pasaulį bepaliekantį savo vyrą. Ir dirbau tuo pat metu. Pavėlavau kartą į darbą 15-20 min. ir radau parašytą protokolą už vėlavimą. Žinojau, kuris žmogus tai padarė. Jokio blogo žodžio nusprendžiau nesakyti. Bet paėmiau ir pakabinau skelbimų sienoje raštelį: „Elkis su žmogumi taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.“ Ir pasirašiau.
Kitą rytą radau nuluptą raštelį. Tikiu, kad žmogus, kuriam tas užrašas suvirpino kažkokias „stygas“, nuplėšė užrašą. Buvo likę dešimt mėnesių iki mano pensijos – mane išprašė iš darbo. Aš išėjau į niekur. Situacija buvo tokia: vyras ligos patale, aš be darbo ir be pinigų. Bet jei aš neturėčiau viso šito skausmo ir tos patirties, kuri mane taip tuomet skaudino, aš dabar būčiau visiškai kitoks žmogus. Tokie dalykai labai stipriai pamoko. Žmogus, to nepatyręs, nesuvoks.
Manau, kad kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime turime savo misijas. Aš, kasdien dėkoju už savo unikalų gyvenimą. Stengiuosi kiek galima gražiau jį pragyventi ir įgyvendinti savąją misiją. Daug kas stebisi: „Kaip taip gali būti, kad Aldona visada su šypsena? “ Bet aš tokia ir esu. Man to pačiai reikia ir aš kitiems dovanoju savo nusiteikimą gyvenimui.
Žinau, kad aš iki gyvenimo pabaigos mokysiuosi.
Matau ir pažįstu daug žmonių, kurie elgiasi tarsi būtų amžini ir aukšti. Jie nepagalvoja, kas gali atsitikti: jei šiandien manai galintis būti bet kuo, rytoj to gali jau nelikti. Septynis metus Ramintojoje šv. Mišias klausau. Tikriausiai ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti, kiek esu jų praleidusi. Ir vis vien žinau, jog man dar reikia mokytis, mokytis ir mokytis. Žinau, kad aš iki gyvenimo pabaigos mokysiuosi. Mes gyvenam kartais nors ir ne linksmiausią gyvenimą, bet mums didelė malonė būti čia.
Straipsnio autorė – Dovilė Vainorė, sociologė, tekstų kūrėja, mentorė.
