– Jums 33eji ir jau trečia tikrai svarbi vadovaujama pozicija. Gimęs lyderiauti ar kaip tai pavadinti?
– Greičiau sakyčiau, kad tai galima vadinti kryptingu darbu. Aš to siekiau, žinojau, kad to noriu, palyginti anksti. Ir tai nėra tiesiog noras vadovauti, aš jaučiu, kad daugiausia vertės galiu sukurti būtent šioje pozicijoje. Mokausi to, kryptingai einu, štai ir dabar baigiu magistrą, apie kurį svajojau.
– Kalbant apie kryptingumą, koks buvo jūsų profesinio augimo kelias?
– Būdamas 15–16 metų jau žinojau, kur noriu studijuoti – SSE Rygoje, tai geriausia verslo mokykla Baltijos šalyse. Į ją patekti nėra paprasta, ten vykdoma atranka, taigi kol mano bendraamžiai dar galvojo, kur link norėtų judėti, aš žinojau aiškiai, ruošiausi – į verslą. Studijos buvo geras tramplinas man, tiesa, aš iškart žiūrėjau į tai kaip į vadovavimą, ne kaip į savo verslo kūrimą.
Mokausi to, kryptingai einu, štai ir dabar baigiu magistrą, apie kurį svajojau.
Vėliau skyriau labai daug laiko savišvietai – knygos, tinklalaidės, stengiausi susipažinti su kuo daugiau pozicijų, teorijų, patirčių, nes visu tuo tiesiog gali pasiremti. Labai svarbu yra susipažinti, išgirsti kuo daugiau mąstymo modelių, o vėliau, juos perleidus per save, išsigrynini ir savąjį. Taip ateina supratimas, kaip norėtum, kad veiktų organizacija. O kaip man pavyko iki to nužingsniuoti, iš pradžių buvau finansų analitikas, bet buvau iniciatyvus, nevengiau padaryti daugiau, jeigu reikia, nebijojau pasakyti savo nuomonės. Ir tai buvo įvertinta.
– Koks buvo pirmas darbas ir ką pirkote iš pirmų savo uždirbtų pinigų?
– Tai buvo dar paauglystėje – braižiau brėžinius. Tai ir buvo pirmi pinigai, prisimenu, jau tuomet suvokiau, jog pinigus uždirbti reikia naudojantis galva. O pirmas pirkinys buvo automobilis.
– Ar lojalumas yra vertybė šiandien darbo rinkoje? Jūsų tai jau trečia vadovo poziciją, kaip žiūrite į komandos lojalumą?
– Lojalumas yra svarbu tik tuomet, kai žinai, kas po juo slypi. Kokie argumentai? Kokią vertę darbuotojas kuria organizacijai, o kokią organizacija jam duoda? Tik tuomet, kai turi atsakymus į šiuos klausimus, tai lojalumas tampa vertybe. Nemanau, kad jis pats savaime yra vertybė.
– Ar jūs kada mėginote bent truputį padirbėti klientų aptarnavimo srityje, pamėginti sutramdyti piktą klientą, kuriam siunta neatkeliavo laiku. Nes tokių, mažiau ar daugiau, vis tiek būna.
– Atsiliepimų apie savo komandą gaunu nuolat iš aplinkos – dažnas, kai turi progą, pakomentuoja, kaip pristatė, kaip bendravo, kaip vairavo automobilis ir pan. Tik noriu pasakyti, kad lygiai taip, kaip gaunu neigiamų, taip gaunu ir teigiamų komentarų – kad jau ne vienerius metus naudojasi tik mūsų paslaugomis, patiko ir pan. O grįžtant prie klausimo, manau, kad vadovui labai vertinga atsistoti į tą „priekinę liniją“ ir susidurti akis į akį su klientu. Kartais taip gali pamatyti ir sistemines problemas, kurių skaičiai nepasako, o jas išsprendus pagerėja ir klientų, ir darbuotojų situacija.
– Jūs save pavadintumėte emocionaliu ar labai ramiu vadovu?
– Tikrai ramiu. Iš manęs išgirsti pakeltą balsą yra labai retas dalykas, turi jau įvykti kažkas labai stipraus.
– O tai jums tas „karštas emocijų mygtukas“ nepasispaudžia? Paprastai žmonės pratrūksta pavargę ir pan., bet tuoj pat ir suvokia, kad nereikėjo. Kaip jums pavyksta?
– Aš tai labai smarkiai kontroliuoju. Esu daug diskutavęs ir pykęsis su žmonėmis, tačiau ilgainiui viduje atėjo suvokimas, kad tai absoliučiai prie nieko neveda. Tuomet būname išeikvoję energiją ir liekame be rezultato. Esu išmokęs tą pamoką, kad geriausiai veikia konstruktyvus bendravimas.
– Tai ką darote, kai įtampa užkaista, aplink dalykai nesisprendžia, žmonės dirglūs. Kaip reaguojate?
– Jei aš matau, kad jau pavargau pats, kad sunku viską atlaikyti, visada stengiuosi atsitraukti. Suprantu, kad pavargau, o geriausiai įtampą pašalina ir galvą išvalo sportas. Jau penktus metus žaidžiu tenisą, man labai patinka, dedu pastangas, kad sektųsi vis geriau, net esu išsikėlęs tikslą, ką šiame sporte norėčiau pasiekti per penkmetį. Aš linkęs neišsikrauti ant žmonių, ieškoti būdų, kaip kitaip visus susikaupusius dalykus išventiliuoti.
Iš manęs išgirsti pakeltą balsą yra labai retas dalykas.
Kartais pasirenku ir pokalbį, tikrai esu apdovanotas, turiu žmonių, su kuriais galime pasidalinti viskuo. Tai – žmona, mes su ja galime pabūti vienas kitam lyg terapeutai, taip pat keli bičiuliai, su kuriais visada pasikalbame, galiu paskambinti bet kada.
– Ar galite atostogauti visiškai išjungęs telefoną?
– Vadovas gali ir turi atostogauti, bet taip visiškai išjungęs telefoną – nedaryčiau. Man tiesiog rūpi. Mūsų darbinis ir asmeninis gyvenimas yra vienas, aš nesu linkęs jų atskirti. Viskas yra persipynę, ir viskas yra tas mano gyvenimas.
Naudojimąsi telefonu tikrai stengiuosi pariboti, stengiuosi ir atsijungti, pabūti su šeima, kai yra proga, bet ne kardinaliai. Jei rūpi, jei pagalvoju, pasižiūriu. Beje, geras pavyzdys, kad prisijungiau prie „Venipak“ rugsėjo paskutinę dieną, o turėjau tokį įsipareigojimą su mokslais spalį vykti į Pietų Afrikos Respubliką. Dvi savaites manęs nebuvo, komanda tvarkėsi puikiai. Suprantu, kad visi dirba savo darbus, pasitikiu, bet tas prisijungimas, apie kurį kalbu – nes rūpi.
– Per šiuos interviu stengiamės paliesti ir gyvenimišką pusę. Kas dar jus motyvuoja, įkvepia, be darbinių tikslų?
– Šiuo metu, kaip minėjau, studijuoju paskutiniame magistro kurse. Aš dar bakalaure žinojau, kad grįšiu prie mokslų ir baigsiu vadovų magistrantūros studijas. Tam pastaruoju metu skyriau labai daug laiko – vakarai, savaitgaliai. Taigi, kai jau baigsiu, sausį, tuomet noriu skirti laiko ir šeimai – žmonai, dviem mažiems vaikams.
– Ar sunku būtų atsakyti, koks yra gyvenimo tikslas? Kur link visa šita kelionė, tikslai veda?
– Nelengva atsakyti, bet kas iškart kyla mintyje – kad atėjus laikui, kai mano vaikai susilauks savo vaikų, tikiuosi, galėsiu jiems skirti visą dėmesį. Būti tokiu tėvu, kuris galėtų šimtu procentų padėti savo vaikams ir atsiduoti anūkams.
– Kokias vertybes jūs išskirtumėte kaip svarbiausias jums kaip žmogui?
– Pirmas dalykas man turbūt yra sąžiningumas – su savimi ir su kitais. Kitas toks labai paprastas – mėginti elgtis su kitais taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi. Aišku, tai nėra juoda ir balta, aš tą suprantu, bet aš kalbu apie bazinius dalykus. Tikiu, kad jei tu teisingai su žmogumi elgiesi, tai grįžta atgal.
– Kokių malonių dalykų dabar laukiate artimiausiu metu. Kai pasvajojate, kad štai tą akimirką bus gera ir tiek?
– Keli dalykai. Profesiniai – susitarti dėl ateinančių metų įmonės planų. Man, kaip naujai prisijungusiam, tai labai svarbu – susidėlioti, kur link einame. O asmeninis tai gruodžio viduryje jau laukiantis susibūrimas su draugais. Turime tokią tradiciją – draugų Kalėdas. Visi susirenkame su šeimomis ir labai jaukiai praleidžiame vakarą.
Būti tokiu tėvu, kuris galėtų šimtu procentų padėti savo vaikams ir atsiduoti anūkams.
– Jei turėtumėte galimybę 15ai minučių atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje ir nuveikti bet ką. Kas tai būtų?
– Aišku, penkiolika minučių gal nėra labai daug, bet labai norėčiau pabūti Silicio slėnyje veikiančioje investicinėje įmonėje, bent trumpam pasižiūrėti, kaip atrodo tai iš vidaus.
