„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Verslą iš molio sukūrusi Raimonda – apie nuotykius su mokesčių inspekcija, grėsusį bankrotą, išeitines kompensacijas plytomis

„Man būtinai reikėjo 10 tūkstančių eurų grynais. Tą dieną. O kas jų gali turėt? Pagalvojau, kad metalo supirkėjai. Kas daugiau, jei ne jie? Nes jų darbas toks. Važiuodama automobiliu jiems paskambinau. Prisistačiau, pasakiau, kad iš įmonės įrengimų leisiu išsipjauti metalą, bet man pinigų reikia iš anksto, šiandien. Ir jau po pusvalandžio sėdėjau automobilyje su dešimčia tūkstančių eurų. Kad tik kas neatimtų“, – juokiasi bendrovės „Alytaus keramika“ vadovė ir prekių ženklo „Mr.Clay“ įkūrėja Raimonda Radvilavičienė. Jos verslo istorija primena amerikietiškus kalnelius. Tačiau ne tik.
Raimonda Radvilavičienė
Raimonda Radvilavičienė / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Tai, ką padarė Raimonda, yra puiki, nors ir sunkiai tikėtina istorija. Reikia pasakyti, kad taip turbūt nenutiktų kiekvienam – nes tada pasaulyje iš viso nebūtų nelaimingų žmonių ir nebankrutuotų įmonės. Raimondos istorija greičiau išimtis. Arba išimtimi ji tapo ir dėl jos pačios kartais naivaus tikėjimo, darymo taip, kaip tikrame versle niekas nedaro ir dėl didelio užsispyrimo.

Dar, man regis, sėkmę lėmė begalinis darbštumas ir betarpiškumas – tiek su bankrotą įmonei žadančiu Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistu, tiek su Jonu, kuris iš vakaro išgėrė, todėl iš ryto sudegino gaminamas plytas, Raimonda elgiasi vienodai – sąžiningai ir atvirai.

„Bankrutuojanti „Alytaus keramika“ tapo gyvybės langeliu mano sukurtam produktui – molio tinkui“, – sako ji.

Raimonda čia pradėjo dirbti kaip naujųjų akcininkų atstovė, o vėliau sutiko „Alytaus keramikai“ vadovauti, pakeitusi įmonėje daug metų dirbusį direktorių.

Ten, kur rūksta kaminas, gyvena Juozas, kuris žino, kur gyvena Pranas

Įmonės „Alytaus keramika“, įsikūrusios Geistarų kaime, ištakos – 1937 metai. Tuomet čia dirbo 10 žmonių, o bendrovės gamybiniai pajėgumai siekė 17 tūkst. vienetų pilnavidurių plytų per metus.

1961 metais buvo pastatyta nauja įmonė, kurios gamybiniai pajėgumai po 1971 metais atliktos rekonstrukcijos siekė 20 mln. vienetų plytų per metus. 2015 m. bendrovė sustabdė plytų gamybą, o nuo 2016-ųjų čia gaminami „Mr.Clay“ molio tinkai vidaus apdailai. Tai – trumpa įmonės istorija.

Prieš maždaug šešerius metus R.Radvilavičienė pirmą kartą įžengė į „Alytaus keramiką“. Įmonėje buvo pokyčių – ją buvo įsigiję naujieji akcininkai. Be to, 2015 metais atsirado prievolė visus nuo 1991 metų akcijų įsigijusius smulkiuosius akcininkus įtraukti į Registrų centrą.

„Akcininkai paprašė pagalbos, mat vienas iš jų – mano pažįstamas žmogus. Aš buvau ką tik po vadybos ir verslo administravimo studijų, neseniai gimusi dukra. Tad jie žinojo, kad esu namuose, nedirbu. Ir paprašė padėti supirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų.

Kai buvau studentė, šiek tiek teko dirbti skambučių centre, todėl pagalvojau, kad man tiesiog reikės paskambinti tiems žmonėms. Sutikau, nes kalbėti telefonu man ne bėda.

Dar man pasakė, kad kad tokių smulkiųjų akcininkų yra apie 80. Tačiau kai atsiuntė sąrašą, jame pamačiau 212 žmonių sąrašą ir nė vieno telefono numerio. Buvo toks mažas netikėtumas – nėra kaip paskambinti“, – pasakojo Raimonda.

Pradėjus darbą laukė daug įdomių atradimų. Tarkime, paaiškėjo, kad akcininkų sąraše įrašyta Irena yra visai ne Irena, o Loreta. Tiesiog ją visi vadino Irena. Arba adresas yra tik kaimo pavadinimas.

Ne visi akcijas pardavė, bet aš šią užduotį įgyvendinau šimtu procentu.

„Tuose sąrašuose nebuvo jokios tvarkos. Tad sėdau į automobilį ir išvažiavau.

Pamenu, kai pirmą kartą atvažiavau į šį kaimą, sustojau prie pirmo pasitaikiusio namo. Ir tada pirmą kartą supratau, kaip žmonės talkina, kaip jie nori padėti.

Pakalbinau tokią močiutę, laikydama rankose akcininkų sąrašą. Man ji sako: vaikeli, matai, ten rūksta kaminas? Kur žalias stogas. Ten gyvena Juozas, kuris žinos, kur gyvena tas Pranas, kurio tu ieškai.

Taip, per kelis mėnesius, susiradau visus tuos žmones. Ne visi akcijas pardavė, bet aš šią užduotį įgyvendinau šimtu procentu. Tada akcininkai pasiūlė ateiti dirbti – padėti su pardavimais“, – sakė Raimonda.

Asmeninio archyvo nuotr. /Prekinio ženklo „Mr.Clay“ įkūrėja Raimonda Radvilavičienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Prekinio ženklo „Mr.Clay“ įkūrėja Raimonda Radvilavičienė

„Plytas skyriau pagal tai, jos su skylėm ar be“

Frazė „padėti su pardavimais“ tapo kol kas didžiausiu Raimondos gyvenimo nuotykiu, kuriame nestigo nei dramos, nei komedijos. Jei visą jos kelią „Alytaus keramikoje“ siektume sukurti kaip filmą, tai būtų mažiausiai vieno sezono televizijos serialas, kurį reikėtų rodyti geriausiu laiku.

Raimonda sako, kad naujųjų akcininkų vizija buvo graži – naujam gyvenimui prikelti įmonę, įdarbinus šiek tiek naujų žmonių su nauja energija, mat čia dirbančiųjų stažas buvo gana solidus – žmonės čia dirbo po 20–40 metų. Ši gamykla buvo jų gyvenimas – čia dirbę jų tėvai ir net seneliai, o pats kaimas, kuriame įsikūrusi gamykla, ir buvo pastatytas galvojant apie tai, kad jame gyvens plytinės darbuotojai. Plytinė – taip sutrumpintai vadinama „Alytaus keramika“.

„Čia dirbo tik to kaimo gyventojai. Šiame administraciniame pastate kai kurie yra net gyvenę. Aš kažkada akcininkams pasijuokiau – gal ši įmonė pagal dokumentus yra jūsų, bet praktiškai ji yra žmonių“, – sakė Raimonda.

Kalbėdama apie tai, kodėl sutiko čia dirbti, Raimonda sako, kad ją sužavėjo tai, jog darbas bus gamykloje.

„Mane nuo paauglystės žavėjo gamyba. Nežinau, kodėl. Po mokyklos grįžusi skaitydavau Eliyahu M.Goldratto knygas apie apribojimų teoriją. Man ta gamykla atrodė kažkas tokio. Tas mastas, tie pastatai, įrengimai... Tai iš viso buvo pats pirmasis mano darbas, nes skambučių centre dirbau tik šiek tiek ir studijų metais“, – kalbėjo Raimonda.

Naujai atėjusiai specialistei teko susipažinti ne tik su darbu administracijoje, tačiau ir su pačiomis plytomis – mat žinių apie jas, dirbant pardavimo skyriuje, reikėjo.

„Iš pradžių plytas skyriau pagal tai, jos su skylėm ar be“, – sako Raimonda.

„Ant stalo išskleisdavo tokį kaip tapetą...“

Kai Raimonda ėmėsi dirbti plytų fabrike, jai, baigusiai šiuolaikines verslo studijas, teko šviesmečiais grįžti atgal:

„Čia, administracijos pastate, dirbo apie 16 žmonių. Labai daug veiksmo vyko, viskas – senoviškai. Buvo dar tokie realizacijos lapai, o jei paprašydavome pardavimų ataskaitos, tai nebuvo jokių kompiuterinių programų. Ant stalo išskleisdavo tokį kaip tapetą, kur viskas būdavo surašyta. Bet duomenis, atrodė, reikėjo vertinti pagal Mėnulio fazę – nieko nesuprasi.“

Ilgą laiką Raimonda buvo tiesiog stebėtoja, taip bandydama perprasti, kas vyksta ir kaip įmonė dirba. Tarkim, ji sužinojo, kad plytinės darbuotojams algos vėluoja apie devynis mėnesius. Ir nieko. Visi dirba.

Bet duomenis, atrodė, reikėjo vertinti pagal Mėnulio fazę – nieko nesuprasi.

„Čia dirbo 65 žmonės. Įmonėje buvo daug problemų. Algos ne tik vėluojančios, bet dar ir mažos. Dar būdavo bėda, kad tai yra sezoninis verslas. Plytų gamyba Lietuvoje nevyksta ištisus metus, nes oro sąlygos to neleidžia. Iki lapkričio ilgiausiai. Gruodį jau ne, nes įšąla žemė ir neiškasi molio karjere, jis gerai nedžius ir panašiai. Tad gamyba sustodavo 3–4 mėnesiams.

Tai reiškia, kad tuo laiku turi atleisti dalį darbuotojų, o paskui bandyti juos susirankioti iš naujo. Žmonės labai čia vargo“, – pasakojo R.Radvilavičienė.

Įmonėje daug darbų buvo atliekama rankiniu būdu: „Todėl būdavo, kad jei Jonas naktį išgėrė, tai plytos bus arba perdegusios, arba neišdegusios.“

„Kur padėjai mano dokumentus?“

Tačiau tam, kad geriau būtų galima suprasti žmonių susitapatinimą su gamykla, reiktų papasakoti ir dar vieną istoriją.

Kai įmonės veikla – plytų gamyba – jau buvo sustabdyta, čia vis tiek ateidavo žmonės – buvę darbuotojai.

„Pusė kaimo raktus nuo įvairių patalpų turėjo. Viena moteris kartą mane apšaukė. Bėgo stogai, ir dėl to supelijo buvusi laboratorija. Tad visus ten buvusius senus dokumentus, kurie tapo pelėsio gniutulais, išmetėme.

Tada atėjo kaimo gyventoja ir klausia: kur tu padėjai mano dokumentus? Nepažinojau jos, tad paklausiau, kas tokia. Sako: aš čia prieš 20 metų dirbau ir buvau pasidėjusi dokumentus. Kaip ji mane barė! Sakau: savo daiktus namuose reikia laikyti. O ji: aš čia visą gyvenimą laikiau.

Ir tie žmonės iš tikrųjų suvokia, kad tai yra jų nuosavybė. Atsimenu, per langą matau, kaip į įmonės teritoriją, prie vienų durų, prieina moteris, kuri traukia raktą ir rakina. O aš pati rakto nuo tų patalpų kaip tik neturėjau. Pamaniau, lekiu greitai, paklausiu, kad gal tuo raktu mes pasidalinsime.

Tad privažiuoju prie tos moters automobiliu. O ji pamatė mane ir sako: taip ir galvojau, kad mane vieną dieną prigaus. Pasirodė, kad laiškininkė šiose patalpose palikdavo jai skirtus laiškus“, – juokėsi Raimonda.

O iš kur raktą turėjo laiškininkė? „Laiškininkei leisdavome ten pasidėti daiktus. Man niekada nekilo mintis tų žmonių neleisti į teritoriją. Jie tiesiog taip gyvena gyvenimą, nieko blogo nedaro“, sakė Raimonda.

„Tokios įmonės, kaip ši, turi smarkią inerciją“

„Aš pati irgi prisirišau prie šios vietos. Pati gyvenu Kaune ir čia važinėju jau penkerius metus. Ne visada kiekvieną dieną, bet būna, kad ir kiekvieną dieną.

Akcininkai manyje kažkaip sugebėjo uždegti norą, kad ta gamykla toliau išliktų ir gyvuotų. Bet kaip dabar matau, gaminti toliau plytas buvo tiesiog neįmanoma, nelogiška ir jau seniau reikėjo plytų gamybą stabdyti. Prieš kokius 15 metų“, – kalbėjo R.Radvilavičienė.

Dėl gendančių įrengimų mažėjo pajėgumai – įmonė nebepagamino ne pusės kiekio dienos normos: „Bet jei nebūtume stabdę, veiktų įrengimai – ji ir toliau gyvuotų. Net ir su visomis skolomis. Tokios įmonės, kaip ši, turi smarkią inerciją – jos dirbtų dar dešimt metų, ko gero. Žmonės be algų vis tiek eidavo į darbą, nes jie prisirišę prie šitos vietos.“

Beje, Raimonda sako supratusi, kaip seniau buvo projektuojamos gamyklos: taip, kad jos gamintų tik tą, kam sukurtos. Ir nieko daugiau.

„Mes vieną kartą netyčia molio prie presų per klaidą prisivarėm, tai net negalėjome su točke privažiuoti, kad išvežtume tą molį. Todėl glėbiais nešė vyrai. Gamykla suprojektuota taip, kad tarsi nieko daugiau nereikės – patalpos skirtos griežtai tik tam, kam ir numatyta. Todėl kuo toliau, tuo labiau aiškėjo – arba statai naują gamyklą, arba lauki, kol ji pabaigs savo amžių“, – pasakojo Raimonda.

Be to, keičiantis laikmečiui, atsirado plytų – kaip statybinės medžiagos – pakaitalai: įvairūs blokeliai, karkasiniai, šiaudiniai namai ir daug kitų. Kitaip tariant – ženklų, jog plytinė savo amžių baigia, buvo daugiau nei daug.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Bankroto išvengusi „Alytaus keramika“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Bankroto išvengusi „Alytaus keramika“

„Kiek tau, vaikeli, reikia?“ „Dešimt tūkstančių“

Tačiau prieš pasakojant, kas vyko toliau, dar svarbu papasakoti apie pinigus. Per pirmuosius Raimondos darbo metus nebuvo nė vienos dienos, kad įmonės sąskaitos būtų atblokuotos.

„Jos buvo užblokuotos visada. Taip ir gyveni. Kažką čia vietoje parduodi – turi grynųjų. O mes nieko ir nepirkdavom. Iš sąskaitos nusirašydavo bankas, VMI, „Sodra“. Pasidalindavo“, – sakė Raimonda.

Raimonda prisiminė, kaip jai reikėjo prasimanyti 10 tūkstančių eurų grynais. Per dieną.

Kartą ji, tik neseniai pradėjusi vadovauti įmonei, sulaukė žinutės iš banko – artėjo kadaise paimto kredito grąžinimas ir reikėjo įmokėti 10 tūkstančių eurų įmoką.

„Buvau tokia naivi, kad galvojau, kad kas nors duos tuos dešimt tūkstančių. Gal akcininkai? Atėjo ta diena, bet man niekas neskambina. O aš ir neklausiu. Maždaug po savaitės gavau žinutę iš banko su jau priskaičiuotais delspinigiais. Tada supratau, kad 10 tūkstančių eurų reikia gauti šiandien. Nes jei dabar negausiu, tai dar po kelių savaičių bus tiek pat delspinigių.

O iš kur gauti? Akcininkai jau buvo skyrę daug pinigų, aš juos suprantu, todėl jų net ir neprašiau.

Per pirmuosius Raimondos darbo metus nebuvo nė vienos dienos, kad įmonės sąskaitos būtų atblokuotos.

Pamenu, važiuoju tada iš Kauno į Alytų ir galvoju: iš kur gauti? Už plytas niekas iš anksto nemoka, jų greitai nerealizuosi. O tada jau buvo priimtas sprendimas, kad stabdom gamybą, kad parduodame įrengimus, metalus. Bet čia irgi viską paruošti reikia – nebūna taip greitai.

Ėmiau galvoti, kas turi pinigų? Atėjo mintis, kad pinigų turi metalo supirkėjai. Jų darbas toks, jie turi turėti grynųjų pinigų kasose. Bet kitas klausimas – ar duos? Skambinu važiuodama. Prisistatau ir klausiu: ar išeitų taip susitarti, kad jei aš jums leidžiu per sutartą laiką išsipjauti įrengimų metalus, jūs man iš anksto sumokėtumėt?

O manęs klausia telefonu atsiliepusi moteris: kiek tau, vaikeli, reikia? Dešimt tūkstančių. Ji ir sako: palauk, pažiūrėsiu, ar kasoje yra. Galvoju: o Dieve, net nutirpo kojos; ji žiūrės, ar kasoje yra dešimt tūkstančių.

Ir netrukus pasakė, kad tiek yra. Maždaug po pusvalandžio su dešimčia tūkstančių eurų sėdėjau užsirakinusi automobilyje. Kad kas neatimtų. Ir tiesiai į banką. Grynais ir nuvežiau.

Beje, ta įmonė metalus išsipjovė tik per septynis mėnesius, nors buvome sutarę per keturis. Kiek aš sutaupiau pinigų delspinigiams! Čia tokių situacijų buvo ir daugiau.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raimonda Radvilavičienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Raimonda Radvilavičienė

„Visą laiką buvo jausmas, kad turėsiu savo verslą“

Kai įmonė pradėjo stabdyti gamybą, procesai užtruko ir jie buvo varginantys.

„Nors aš dėl daug ko nestresavau – aš tiesiog nežinojau, dėl ko stresuoti. Iš kitos pusės, aš pati supratau, į ką aš veliuosi, kai sutikau čia dirbti. Nei algos gavau – ji kaupėsi, kaip skola.

Bet tai jau buvo mano vidiniai dalykai: visą laiką buvo jausmas, kad turėsiu savo verslą. Tik nuo kažko reikia pradėti. Šis darbas buvo puiki terpė mokytis. Gamykloj! Ir ne ten, kur viskas puikiai einasi, o ten kur viskas griūva. Tai reiškia, kad visas – absoliučiai – pamokas tu čia gali gauti“, – šypteli Raimonda.

Tiesa, tapusi įmonės vadove Raimonda apie tai nesakė nei mamai, nei draugams.

Jis man sako tyliai: praėjusį kartą iš ano kabineto atnešė. Ėjom ieškoti kartu. Radom viską.

„Kokia aš vadovė? Mama klausdavo, ką aš ten dirbu, o aš sakydavau, kad visko po truputį. Man buvo gėda sakyti, kad mano pareigos yra direktorė, tuo labiau, supratau, kad gi ne dėl mano vadovavimo įgūdžių mane pasamdė – jų nebuvo. Mane pasamdė todėl, kad į tokią įmonę kažin ar būtų atėjęs vadovas su patirtimi. O beje, įmonėje senais laikais buvo ir prezidento pareigos.

Vieną kartą, susirinkimo metu, įlėkė viena moteris, ir kreipiasi į mane: prezidente! „O Dieve, – galvoju. – Kokia čia prezidentė? Įmonė bankrutuoja, o čia – prezidentė.“

Pradėjus stabdyti gamybą dokumentų tvarkymai tęsėsi apie kelis metus: „Yra daug atsakomybių įvairioms valstybinėms institucijoms, Aplinkos ministerijai – mes buvome šiltnamio efektą sukeliančių dujų registre. Ko gero, Lietuvoje mes pirmieji iš jo išėjome. Buvo reikalų, ypač man, tokiai naujokei. Kartais užsirašydavau tam tikrus pavadinimus, nes juos tiesiog pamiršdavau.

Pamenu, atvažiavo inspektorius iš aplinkosaugos departamento, geologai. Sako: atneškit projektus ir kur jūsų markšeideriniai matavimai? Kas? Ir sėdžiu, galvodama, ką daryti. Ieškau tų papkių.

Tačiau tas inspektorius, kuris tikrino, juk žinojo, kad čia daugybę metų buvo kitas žmogus. Jis man sako tyliai: praėjusį kartą iš ano kabineto atnešė. Ėjom ieškoti kartu. Radom viską.

Aš visiems leisdavau suprasti, kad aš nauja, aš nežinau, ar čia viskas gerai. Jei bus blogai – darysiu viską, kad mes sutvarkytume. Ir tokių situacijų buvo. Įmonė niekada neturėjo pinigų, tad nuolat kažko trūko.“

Viena išeitinė – maždaug tiek plytų, kad užtektų pastatyti namą

Prasidėjus gamybos stabdymo procesams teko galvoti, kaip atsiskaityti su darbuotojais – reikėjo išmokėti ne tik algas, tačiau ir išeitines kompensacijas.

Kai kuriems – pagal susitarimą – algos buvo išmokamos dalimis, pavyzdžiui, po 50 eurų. Tačiau ką daryti su išeitinėmis kompensacijomis? Dalis darbuotojų jas sutiko paimti plytomis. Viena išeitinė – maždaug tiek plytų, kad užtektų pastatyti namą.

„O paskui žmonės vieni vaikams namus iš jų statė, kiti – pardavė. Žinoma, buvo sunku susitarti su žmonėms, nes pinigų ne nulis, o minus keli šimtai tūkstančių.

Buvo sunkus psichologinis momentas, kai nesinorėjo žmonių nuskriausti, nes jie labai daug atidavė šiai įmonei. Aš jau buvau priėmusi sprendimą, kad įmonėje lieku ir bandysiu grąžinti skolas. Nežinojau, ar pavyks.

Labai viskas trapu buvo – mes grindų neplovėm, nes atrodė, kad gal jau rytoj nebereikės ateiti. Buvo baisu, čia buvo labai liūdna. Tada galvojau: kad bent algas išmokėtume, o paskui jau kažkaip“, – kalbėjo Raimonda.

Asmeninio archyvo nuotr. /Prekinio ženklo „Mr.Clay“ įkūrėja Raimonda Radvilavičienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Prekinio ženklo „Mr.Clay“ įkūrėja Raimonda Radvilavičienė

Tiesa, kai dalis žmonių vietoje pinigų sutiko paimti plytas, Raimonda sako apsidžiaugusi trumpam.

„Kol man atėjo supratimas, kad nuo tų plytų reikės sumokėti PVM. PVM skola jau buvo didelė, o čia - bac! – per savaitę dar apie dvidešimt tūkstančių eurų..

Iš karto po to VMI kitą dieną – jau ir pas mus. Operatyvinis patikrinimas. Klausia, kas čia pas mus vyksta, nes esame skolingi, o per savaitę dar tiek suma išaugo“, – prisiminė Raimonda.

Tąsyk pieš VMI tikrintojus stojo dviese – Raimonda su savo iškalbumu ir komunikacija bei įmonės buhalterė.

„Bet man VMI atstovė sako: viskas, jūs nebeturite ką daryti, jums jau bankrotas. Sakau: o ką galima daryt? Tada ji paaiškino, kad turime teisę rašyti ir prašyti mokestinės paskolos, bet taip pat pridūrė nemananti, kad mums duos“, – sakė Raimonda.

Prašymą „Alytaus keramika“ parašė, tačiau jį atmetė, įvardiję priežastis, dėl ko.

„Mes prašymą pataisėme ir dar kartą išsiuntėme. Bet aš jau buvau pagavusį kampą: kol jie svarsto, tai trunka mėnesį. Tiek laiko mes galime dirbti, aš mėnesį su pinigais galiu elgtis kaip noriu. Truputį lengviau pasidarė. Bet ir antrą kartą atmetė“, – kalbėjo Raimonda.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Bankroto išvengusi „Alytaus keramika“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Bankroto išvengusi „Alytaus keramika“

Į mokesčių inspekciją – visais telefonais

Kaip tik tuo metu, kai rašė prašymus dėl mokestinės paskolos, Raimonda buvo pradėjusi galvoti apie molio tinką – naują produktą.

„Žinot, kaip sunku psichologiškai? Čia viskas griūna, ir tu nežinai, ar turi laiko, ir tuo pačiu kuri kažką naujo. Buvo tokia kova. Vienur ūpas pakyla, kitur – nukrenta. Jei tave uždarys, nebus kaip realizuoti idėjos. O dar ir idėja tokia... Aš dar turėjau su ja susigyventi. Jei nebūtų išlikusi ši įmonė, šis branduolys, nežinau, ar būčiau sukūrusi „Mr.Clay“ prekių ženklą. Man reikėjo šios terpės tam projektui.

Tada paėmė telefoną, internete atsivertė VMI svetainę ir ėmėsi skambinti visais numeriais iš eilės.

Kai VMI prašymą atmetė antrą kartą, man regis, mes jau turėjome net receptūras. Ir apėmė didelis nusivylimas – dėl to, kad aš nepasiekiau, ko noriu. Tu gauni įpareigojimą skelbti bankrotą, o jei aš to nepadarysiu – tai tada jie patys kreipsis į teismą“, – kalbėjo moteris.

Ir sako pagalvojusi, kad taip būti negali. Tada paėmė telefoną, internete atsivertė VMI svetainę ir ėmėsi skambinti visais numeriais iš eilės.

„Pamaniau, kad blogiau jau nebus. Kodėl visiems iš eilės skambinau? Aš dar nuo akcijų supirkimo buvau supratusi, kad žmonės skirtingai pateikia informaciją, patys skirtingai ją supranta, ir žmonės padeda, kai jų prašai. Galvojau, kad vis tiek koks nors žmogus man ką nors pasakys, ką dar galiu padaryti. Išeitis turi būti.

Kalbantis su vienu specialistu man netikėtai į galvą atėjo klausimas: ar yra limitas, kiek kartų aš galiu rašyti prašymus dėl mokestinės paskolos? Taip, jie atmeta, bet nėra parašyta, kiek kartų aš galiu teikti prašymą.

500 eurų neturėjo nei ji, nei įmonė.

Jis nutilo ir sako: ne, nėra numatyta. Ir pridūrė: bet jūs negalit to paties rašyt. Ir tada parašiau trečią kartą – kitaip. Jie vėl svarstė. Tiesa, tuo laiku mes pirmą kartą pardavėme molio tinką. Tad aš prie prašymo pridėjau sąskaitą, parašiau, kad keičiame veiklos kryptį, kad VMI pakeitėme gamybos kodus ir gaminame ne plytas, o tinkus.

Ir, pamenu, skambina man specialistė iš VMI. Sako: žinot, dar nesame gavę iš eilės trijų prašymų. Ar jūs turėtumėt bent 500 eurų pirmai įmokai? Leistumėm jums pabandyti. Sakau: turėtume“, – pasakojo Raimonda.

Tik maža detalė - 500 eurų neturėjo nei ji, nei įmonė. Raimonda, kaip sako pati, išmaldavo partnerių sumokėti už plytas. Taip įmonė gavo mokestinę paskolą: „Niekada nevėlavau jos sumokėti per dvejus metus.“

Tačiau tai nebuvo visos skolos – jų buvo ir daugiau. Kurdama molio tinką ir pradėdama gauti pajamas, Raimonda neinvestavo į reklamą, tačiau pinigus skyrė išmokėti skolas.

„Kai pagalvoju, gal „Mr.Clay“ jau dabar galėtų būti daug didesnis ir pelningesnis verslas, bet lėšų iš šalies nebuvo. Aiškumo dėl produkto sėkmės – irgi. Skolintis man buvo baisu, nes nežinojau, ar suvaldysiu, be to, iš viso nežinojau, kaip viskas versle vyksta. Leisti „Alytaus keramikos“ pinigus prekių ženklo įvaizdžio gerinimui ar reklamai man buvo gėda prieš tuos, kuriems mes buvome skolingi. Todėl visa energija buvo taupymui ir skolų grąžinimui“, – sakė ji.

„Dabar, kai pagalvoju, juk neturėjau jokio verslo plano“

Atrodo, kad viskas, prie ko prisiliečia Raimonda, tampa istorijomis ir yra verta atskiro pasakojimo. Ne išimtis – ir molio tinkas.

„Kai pradėjome dirbti, aš čia atvažiuodavau viena. Nieko nebeliko. Aš ir buhalterė. Čia – šalta, taupom, pinigų nėra. Spausdintuvas net nespausdina, nes užšalęs būdavo po nakties, turėdavome laukti, kol atšils. Nakčiai radiatorius išjungdavome, nes jie buvo tokie, kad baisu per naktį palikti. Taip ir dirbdavom“, – šypteli prisiminusi.

Apie molio tinką Raimonda pirmą kartą pagalvojo dar tada, kai buvo gaminamos plytos.

„Tada mes pradėjome molio miltus daryti. Jokios gamybos: sumali ir fasuoji. Juos pradžioje pirko tie, kas pavyzdžiui, pečius mūrija. Tai nėra pagrindinės pajamos, bet tai buvo priedas prie visko. Tad tų miltų turėjome.

Kai gamyba griūva, turi arba ieškoti didelių investicijų, arba naujos idėjos. Man sukosi galvoje, ką gaminti, kad nereikėtų didelių investicijų, sudėtingų gamybos procesų. O molis mane buvo jau sužavėjęs. Ir kažkaip ta mintis ėmė ir atėjo.

Akcininkai sutiko, nes, sakė, blogiau jau nebus. Todėl jie leido man daryti, ką noriu. Matė, kad stabilizavosi situacija, kažkiek pasitikėjo.

Niekas taip nedaro versle, bet aš Google susiradau technologą, vieną vienintelį. Dabar, kai pagalvoju, juk neturėjau jokio verslo plano, tik intuiciją. Net nebuvau mačiusi, kaip atrodo tas molio tinkas, kaip jis gali atrodyti. Aš tik turėjau žaliavą ir galvojau, ką iš jos padaryti.

Be to, molis man atrodė energetiškai gera žaliava. Tad technologo ir paprašiau sukurti receptūras. Dabar tai taip juokingai skamba“, – sakė Raimonda.

Asmeninio archyvo nuotr. /Raimonda su dekoratoriumi Mantu
Asmeninio archyvo nuotr. /Raimonda su dekoratoriumi Mantu

„Aš tau užpilsiu kuro, tu tik atvažiuok“

Raimonda galvojo, kad paprastas rudas – kaip močiučių tvartuose – esantis molis gali būti naudojamas kaip apdailos medžiaga. Kiek vėliau besidomėdama išsigrynino, kad dar yra ir baltas molis, o vėliau atsirado ir pigmentai, moliui suteikiantys spalvas: „Aš net nežinojau, kas yra glaistyklė. Tik paskui supratau, su kokiais įrankiais reikės tą molio tinką tinkuoti.“

Su technologu sutarusi sumą Raimonda jį vežėsi į Vilnių, mat viena įmonė dar buvo nesumokėjusi už plytas. „Važiavau su pinigų priėmimo kvitais ir sakau: būkit geri, sumokėkit už tas plytas. Jie sumokėjo, o aš automobilyje perdaviau avansą. Nes pagalvojau, jei jau parvešiu tuos pinigus į įmonę, tai jie bus skoloms padengti ir nebus pradinei investicijai. Pasirašėm sutartį ir nutarėme, kad darom.

Sukūrėme tas receptūras. O ką aš žinau, ar jos geros? Ir kas man gali pasakyti, kad jos geros? Keliems meistrams davėme bandyti, kurie su vidaus apdaila dirba. Ir kažkaip taip – bandymo būdu – tą receptūrą įsivertinom, svarstėme, kas yra geras tinkas. Nes juk nėra net standartų, mes nežinome, kaip jį gaminti. Pats gamintojas turi nustatyti, kas yra jo gaminys ir koks turi būti.

Taip ir pradėjome gaminti – turėjome rudus ir baltus miltelius. Viduje kažkoks jausmas buvo, tiesiog ir nepaaiškinsi. Bet labai tikėjau. Pamenu, kai pas mus įmonėje buvo pirmieji bandymai. Užsimaišėm ir prie sienos pridėjom. Sakau: limpa, laikosi! Man tai jau buvo rodiklis, kad produktas geras, kad jau bus verslas. Nes laikosi“, – juokėsi Raimonda.

Asmeninio archyvo nuotr. /Sienų dekoravimas molio tinku
Asmeninio archyvo nuotr. /Sienų dekoravimas molio tinku

Pažįstamas Raimondos dekoratorius Mantas padarė pavyzdžius: užtepė molio tinko ant lentelių. Kai pati Raimonda pamatė, ką ir kaip iš jos sukurto produkto galima padaryti ir kaip nuostabiai tai atrodo, vos gavusi pavyzdžius nuvažiavo pas architektus.

Pavyzdžiui, iš molio tinko Mantas sukūrė betono imitaciją, o vėliau atradimų buvo ir daugiau. Molio tinkas ant sienų gali priminti liną, mišką, vandenyną ir daugybę dalykų.

„Ir jau po savaitės mes buvome objekte. Architektai pasakė, kad turi objektą, kuriame reikia tokio dekoro. Tada skambinau Mantui, sakau: atvažiuok, aš tau užpilsiu kuro, tu tik atvažiuok.

Jis atvažiavo, visi kartu dar kartą apžiūrėjome objektą – tai buvo gyvenamasis namas. Mantą tam darbui pasamdė. Jis padarė tokias gražias sienas, o man pačiai atsirado dar didesnis tikėjimas, kiek galima su tuo molio tinku padaryti.

Jevgenijos Žukovos nuotr. /Sienų dekoravimas molio tinku
Jevgenijos Žukovos nuotr. /Sienų dekoravimas molio tinku

Molis, kaip medžiaga, yra nebrangi, todėl didelio uždarbio iš to objekto mums tikrai nebuvo. Bet net ne tai svarbiausia – tikėjimas buvo svarbiausia, kaip galima gražiai ir natūraliai dekoruoti sienas. Ir nuo to viskas prasidėjo“, – sako Raimonda.

„Nebuvo mano kelias lengvas“

Žinia apie molio tinką sklido iš lūpų į lūpas. Visus produkto aprašymus, etiketes kūrė pati Raimonda.

„Viskas sugalvota mano. Net instrukcijos. Ir tai yra didelė atsakomybė. Aš galvojau: o jei žmonėms kažkas nepavyks? Pati turėjau pagyventi su tuo gaminiu, kad pasauliui sakyčiau: žiūrėkit, chebra, kokį turime produktą.

Aš labai tyliai, kantriai, nuosekliai dirbau. Pati tinkuodavau, bandydavau, testuodavau, maišydavau pigmentus. Labai daug darbo. Tai mano kūdikis, bet prie to labai daug žmonių prisidėję. Yra žmonių, kurie čia yra nuo pat pradžių ir patys dirba su molio tinku. Dabar aš jau matau, kad ir meistrai gali didžiuotis, dirbdami su molio tinku. Įmonėje nuolat organizuojame mokymus ne tik meistrams, bet ir paprastiems, nė karto sienų nedekoravusiems žmonėms.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Molio tinkas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Molio tinkas

Vilniuje yra nutinkuotas ir didelis viešbutis, nemažai gyvenamųjų namų, su mumis susisiekia dizaineriai. Produktas yra natūralus, neturi lakiųjų organinių medžiagų, jis yra geras.

Gal produkto sėkmė yra mūsų suvokimas, kad reikia ne tik natūralumo, bet ir grožio? Dabar mūsų gaminys jau išvažiavo į Rygą, į naują statybinių medžiagų prekybos centrą, kuris nori juo prekiauti. Mums tai – didelis žingsnis.

Nebuvo mano kelias lengvas. Buvimas įmonėje, kur niekada nėra pinigų, nuolatinis elgetavimo jausmas... Kad tik sutaupytume, nes nėra iš ko mokėti. Aš ir pavargau nuo to šiek tiek.

Atėjau kaip samdoma vadovė, o galiausiai sukūriau produktą. Ir aš, ir akcininkai jau esame supratę, kad niekada nebūsiu tik samdoma vadovė, kad turime pereiti į partnerystę, bet ir iki to man dar reikia paaugti.

Pati supratau, kad vienintelis būdas man tapti lygiaverte partnere, yra šiek tiek atsiriboti ir pačiai savarankiškai išvystyti molio tinkų gamybą su šimtaprocente atsakomybe už viską.

Todėl jau esame susitarę, kad aš perku savo sukurtą verslą ir jį šiuo metu vystysiu atskirai. Bet aš nedingstu iš „Alytaus keramikos“. Nesvarbu, kad ji apgriuvus. Žmonės stebisi, ką čia daryti, nes stogai kiauri, pastatai apgriuvę. Na taip. Ir aš, atvažiuodama nuo Kauno, pirmiausia žiūriu, ar dar pastatai stovi. Taip, man irgi neramu.

Bet tai yra vieta bet kokiai veiklai. Infrastruktūra yra, vieta iš esmės irgi yra gera. Ir gal dabar tas molio tinkas yra tik smėlio dėžė, kad suprasčiau, kaip veikia verslas? Kas žino, kas bus ateityje.

Kol kas „Alytaus keramika“ laukia. Idėjos, ką čia galima veikti, dabar neturiu nei aš, nei akcininkai. Bet kartais taip būna – idėjos reikia tiesiog išlaukti“, – sako Raimonda.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“