PIN laidoje su Aurimu Mikalausku Arnas kalbėjo, kad emocinė branda, santykis su artimaisiais ir su savimi turi didžiulę įtaką ne tik mūsų savijautai, bet kartu gali lemti ir tai, kaip mums seksis profesinėje srityje – tai skirtingus mūsų gyvenimo elementus vienijantis principas.
Aurimas Mikalauskas: Labai gerai atsimenu, kai pradėjai savo, kaip koučerio, karjerą, aš pas tave atėjau su klausimu apie verslą: turiu „Audioteką“, ji neauga – nežinau, ką daryti dėl savo karjeros. Tu priėmei mane ir paklausei, o kaip man sekasi santykiuose. Pagalvojau, kad juk ne apie tai atėjome pasikalbėti.
Peršokai į santykių temą. Tai buvo aiški užuomina, kad daugybės atsakymų reikia ieškoti ten – ir jie gali padėti išaugti kitai sričiai. Man įdomu, kaip tavo gyvenime buvo tuo metu, kai tavo karjera prasidėjo? Kas toliau įvyko? Kaip viskas klostėsi tame santykių etape, kai pradėjote draugauti su būsima žmona Dovile?
Arnas Markevičius: Pradėsiu nuo vieno dalyko: aš neturiu teisės vadintis koučeriu bendrąja to žodžio prasme. Nei psichologas esu, nei koučeris.
Patikslinęs tai, galiu pasakyti, kad aš dažnai susiduriu su situacija, kai žmonės ateina kalbėtis apie vieną dalyką, o problema būna visai kitas. Žmogus nori kalbėtis apie darbą, nors dažnai jo problema yra santykiuose. O santykiai yra tik kontekstas, jie parodo, kaip žmogus save pažįsta, save vertina tam tikrose aplinkybėse. Reikia surasti, kur ta raktinė vieta, nuo kurios viskas galėtų „išvažiuoti“.
Santykių ir profesinio gyvenimo sąsajos
Aurimas: Gal tiesiog santykiuose visa tai labai gerai matosi?
Arnas: Dažniausiai, bet visaip būna. Yra atvejų, kad žmogus ateina kalbėtis apie santykius, o bėda būna darbe. Ir atvirkščiai būna. Pagrindinė bėda ta, kad mes slepiame nuo savęs informaciją.
Aš esu bandęs dėl savo savivertės ir negebėjimo būti autentišku kaltinti žmoną – bet juk ne ji atsakinga už tai, o aš pats. Mes vis kažkur to ieškome, o per kitą pusę lengviau prieiti, nes ten būna mažiau gynybos. Bet, mano atveju, vienu metu jau po santykių krizės įvyko labai didelis proveržis.
Kai mūsų santykiuose buvo labai skausmingas etapas, mes su Dovile išvažiavom į mokymus ir pradėjome daryti ALL-IN. [Aurimas: „Statau viską.“] Arba „paeis“, arba „nepaeis“. Nebebandom apsimetinėti, kad mums pavyksta – ne, nepavyksta.
Žmogus nori kalbėtis apie darbą, nors dažnai problema yra santykiuose.
Po mokymų, pamenu, buvo metai, kai mano pajamos augo penkis kartus. Mano rezultatai išaugo įvairiose veiklose, pardavimų rezultatai tapo pavyzdiniai. Visa tai buvo dėl mokymų, nors jie nebuvo jokiu tiesioginiu kampu susiję su pinigų uždirbimu ar pardavimais. Jie buvo susiję su asmens pažinimu, savęs pažinimu.
Dėl to aš taip labai buvau ir tebesu užtikrintas, kad išorinės problemos prasideda nuo žmogaus vidaus. O imant ilgą istoriją, tai aš nuo pat jaunystės ieškojau, galvojau, ką aš turėčiau daryti, kad susikurčiau finansinį saugumą.
Mes augome labai neturtingai, tad tai viena iš mano susiformuotų vertybių. Mes vaikystėje bananą į tris dalis dalindavome. Nebūdavo taip, kad neturėjome ko valgyti, bet tikrai buvo labai daug problemų. Man atrodė, kad ir tėvų santykiai dėl to iširo. Gal dėl to ir dabar šeimų santykiai nesiklosto… Dėl to aš pakankamai anksti pradėjau kurti verslus.
Aurimas: Koks buvo pirmasis?
Arnas: Finansinis tarpininkavimas, kuris ir dabar yra labiausiai išaugęs. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Tačiau man versle buvo ir pradėk iš naujo etapas, kai žmona Dovilė uždirbdavo daugiau nei aš. Dėl to iškilo daug savivertės klausimų. Būna, sako, kad vienas poroje būtinai turi daugiau uždirbti nei kitas – toks ribotas mąstymas. Su saviverte reikia susitvarkyti ir tada uždirbk, kiek nori.
Aurimas: Čia geras klausimas, aš iki šiol girdžiu tai linksniuojant. Neva, jeigu esi moteris ir uždirbi daugiau už vyrą, tai, ginkdie, jis neturi žinoti, kad taip yra.
Santykių nelygiavertiškumas
Arnas: Tai yra santykių nelygiavertiškumo pasekmės. Labai nedaug žmonių geba turėti daugmaž lygiavertį santykį su kitu asmeniu, su kuriuo gyvena. Aš bandau būti kietesnis už ją, ji bando būti kietesnė už mane… Visur mes ieškom savo statuso, bet tai yra instinktyvus elgesys, tai nėra sąmoningas elgesys. Sąmoningai, realiai žiūrėdami į žmones mes turbūt neturim priežasčių nei savęs iškelti aukščiau kažkurio žmogaus, nei nužeminti.
Aurimas: O gal gali paaiškinti, kodėl mes nesąmoningai renkamės tai daryti?
Arnas: Nelygiavertiškumas turi labai aiškią prasmę. Nelygiavertiškumas skirtas arba valdyti, arba apsaugoti. Pažvelkim į laiką prieš tūkstančius metų – kaip žmonijos rūšis ar kitos rūšys gebėjo išgyventi? Paimkime mane ir vaiką – mes esam nelygiavertiškame santykyje, kitaip aš jo negalėčiau apsaugoti.
Jeigu aš su savo trimečiu imčiau diskutuoti, ar dviračiu galima vidury Vilniaus gatvių važinėti, turbūt nebūtų labai sąmoninga diskusija. Todėl aš nukertu: ten važiuoti negalima. Tai yra nelygiavertis santykis.
Bet nelygiaverčiai santykiai pasižymi tuo, kad jeigu vienas yra aukščiau nei kitas, tai po to viskas persiverčia į kitą pusę. Vadinasi, jeigu aš vaikams reguliuoju, kaip ką daryti, tai jie suras aplinkybes, kada aš būsiu silpnoji pozicija, ir apvers viską. Pavyzdžiui, nueisim į restoraną ir jie žinos, kad aš noriu ramiai pabūti, su draugais pasišnekėti. Jie žinos, kad dabar jie turi visą valdžią, gali prašyti bet ko. Mes persiverčiame į kitą pusę.
Poros santykyje irgi tas pats vyksta, labai stigmatizuotas pavyzdys: jeigu vyras uždirba pinigus, duoda ar neduoda jų žmonai ir sako, kad viena galima, o kito negalima, tai atėjus vakarui, kai jie nueina į lovą, žodynas tas pats – tik iš kitos pusės. Niekas labai stipriai nepasikeičia, tik susikeičiama vaidmenimis.
Mes gyvename tokiuose santykiuose, kur, atrodo, vienas yra visą laiką valdžioj. Bet ne visai – mes svyruojame, tai vyksta didelėje amplitudėje ir galiausiai susilygina.
Dėl to turbūt atsakymas yra nesivadovauti tais terminais arba principais, kuriais „privaloma“ arba „logiška“ vadovautis vertinant žmogų. Būna, žmogus sako, mano laikas yra svarbesnis, nes aš daugiau uždirbu. Rimtai? Dėl to, kad tu daugiau uždirbi, tavo laikas brangesnis? Kai tu darbe esi – galbūt taip, bet svarbesnis? Tai jau nelygiavertiškumo apraiška.
Nors tai atrodo logiška, juk dėl šeimos bando uždirbti pinigų, tačiau, iš kitos pusės, griauna šeimos santykį, nes ryšys jau griūna, pereiname į instinktus. Bendrai, tai bandymas savo statusą pakelti dėl kažko yra instinktyvus bandymas arba būti valdžioje, kad pačiam nebūtų pavojinga (apsaugoti save), arba apsaugoti kitą. Kai yra reali grėsmė (arba reali galimybė), tai yra pakankamai logiškas elgesys, bet XXI a. visuomenėje labai daug grėsmių mes tik įsivaizduojame…
Emocinė branda
Aurimas: Ar sunku iš to išbristi?
Arnas: Be abejo, beprotiškai.
Aurimas: Bet kelias yra?
Arnas: Taip, jis yra. Čia elementarus emocinis augimas ir emocinė branda. Žmogus formuojasi. Net ir lyginant su vaiku, negali tikėtis, kad ketverių metų vaikas eis į lygiavertį santykį. Gali tikėtis tokių akimirkų, bet negali tikėtis, kad visą laiką būsite lygiaverčiame santykyje.
O jeigu mes ne pagal emocinę brandą bandome suteikti tą lygiavertį santykį, iš to išsivysto problematika. Pavyzdžiui, būdamas 10-ies, 12-os metų aš jau esu vyras šeimoje. Mane stato į vyro poziciją – tai turi savotiškų pasekmių.
Aš nesijaučiu, kad galiu priimti tuos sprendimus, bet iš manęs to tikisi. Tada aš bandau įtikti prisiimdamas tokią rolę, nors ir nesijaučiu, kad aš ją galiu prisiimti. Iš šalies atrodo, kad aš esu labai brandus, o realiai aš esu instinktyviai bandantis įtikti – visai ne emocinėje brandoje. Nes daug konteksto reikia pastebėti, kad žinotum, kur tas žmogus yra.
Dažnai norime greitų pokyčių, žinai, trys patarimai, kaip susitvarkyti santykius ar dar ką… Ženkliai daugiau galim padaryti per dešimtmetį nei įsivaizduojam ir ženkliai mažiau per metus nei įsivaizduojam.
Konfliktai santykiuose ir instinktyvios reakcijos
Aurimas: Bet ką reikia padaryti? Tai labai įdomi tema ir aš suprantu, apie ką tiksliai tu kalbi – apie nelygiavertiškumą santykyje. Galvoju, o nuo ko pradėti, kai tu suvoki, kad taip yra?
Arnas: Paanalizuokime. Teoriškai tai yra pakankamai nesudėtinga. Nes jeigu du žmonės konfliktuoja, didžioji dalis konfliktų pereina į instinktyvias reakcijas ir mes būnam nelygiaverčiai, mes esame subjektyvūs ir akli savo subjektyvumui – mes nematom, ko nepastebim.
Santykių aiškinimasis nepadeda santykiams.
Labai lengvas pavyzdys, kai konfliktuojam, pasipila tokie sakiniai kaip: „Tu visada… Tu niekada…“ Tai nėra tiesa. Mes pradedame generalizuoti – matyti tik juoda ir balta. Visus šituos konfliktus, kurie galų gale nueina į instinktus – o tokių yra ± 90 proc. – paties konflikto metu išspręsti neįmanoma.
Sėdėdavom su žmona iki šešių ryto, aiškindavomės santykius. Santykių aiškinimasis nepadeda santykiams, kad ir kaip absurdiškai tai skamba. Žmonės aiškinasi, aiškinasi, bet tų santykių neišsiaiškina. Nes jeigu mes jaučiame grėsmę, tai mes esame instinktuose, o jei esame instinktuose, mes esame nesąmoningi.
Per mažai tuomet yra veikianti priekinė mūsų smegenų žievė, kad ji galėtų ištempti mus iš konflikto – per mažai sąmoningumo, kad mes pamatytume išeitis ar daugiau nei vieną tam tikrą išeitį, kuri vienai arba abiem pusėms skausminga.
Rinkimo/bendruomeniškumo ir medžioklės/kovos instinktai
Arnas: Dėl to konfliktai gali būti sprendžiami tik sąmoningo pokalbio dėka. Sąmoningų pokalbių poroje yra vienetai per metus, nemeluosiu. Ir tie sąmoningi pokalbiai gali padėti arba užkirsti kelią konfliktui, arba sąmoningų pokalbių dėka mes žinome, kaip suvaldyti pasekmes, kad jos nebūtų tokios skausmingos.
Ir tik prieš arba po tų instinktų mes galime kažką daryti – tik tuomet, kai mes būname sąmoningi. Dabar teoriškai kalbu, pabandykime apsvarstyti praktinius pavyzdžius, kad būtų realu: konflikto priežastis gali būti instinkyvūs skirtumai tarp dviejų skirtingų reakcijų.
Pavyzdžiui, jei vienas iš žmonių linkęs į rinkimą/bendruomeniškumą, kitas į medžioklės/kovos instinktą, tai jų reakcijos yra skirtingos. Bendruomeniškumo instinkto žmogus visad tikrina, ar dar yra ryšys su žmonėmis aplink – kas dvi tris minutes gali klausinėti, kaip sekasi?
Po kažkiek laiko – tai kada vakarienės eisim? Žmogui, kuris yra medžioklės instinkte, tai yra nuolatinis koncentracijos nutraukimas. Koncentracijos nutraukimas sukelia pyktį. Nes jeigu mes esam susikoncentravę į vieną siekį, tai mes esame medžioklės/kovos instinkte. Tuo metu mes pradedame irzti: ar tu gali baigti manęs klausinėti? Rezultatas toks, kad vienas užšaukia, kitas praranda savitvardą…
Sąmoningo pokalbio dėka mes galime tai išspręsti, užkirsti kelią tokiam konfliktui.
Sąmoningo pokalbio dėka mes galime tai išspręsti, užkirsti kelią tokiam konfliktui. Sąmoningai susidėliodami veiksmus, pavyzdžiui, nedirbti būnant šalia. Mes su Dovile taip būnam – žinau, kad jei būsiu šalia Dovilės, man neišeis dirbti. Tas pats tarp vaikų, nes jie vis atbėgs pasižiūrėti, ar viskas dar yra gerai.
Tuomet logiška užsidaryti darbo kambary arba išeiti dirbti kažkur kitur. Tai kelio užkirtimas. Nes tas konfliktas yra apie nieką. Jis ne apie tai, kad vienas ar kitas yra blogesnis, mes tiesiog tuo metu būname skirtingose būsenose.
Aurimas: Tada įsiveli į konfliktą, o priežastis žinai…
Grėsmės, galimybės ir emocinės žaizdos
Arnas: Tada prisimeni viską, kas buvo blogai praeity, ir viskas įsivažiuoja į išorę, nors konflikto pradžia buvo tik instinktyvi. Tai įvyksta, kai tik pasirodo kažkokia mūsų suvokiama grėsmė arba konflikto galimybė – o tai yra toks pats katalizatorius, nes galimybės akivaizdoje mes irgi leidžiamės į instinktus.
Grėsmė ir galimybė yra tas pats, tik mūsų žodynas mus apgaudinėja. Grėsmė visada yra galimybė jos išvengti, o galimybė visada yra grėsmė jos negauti. Prieš tūkstančius metų mes turėjome nuolatinį siekį ką nors pagauti ir suvalgyti, ir būti nepagautiems – kad mūsų nesuvalgytų. Jeigu mes kažką gaudome, mums yra galimybė pagauti ir pavalgyti, arba grėsmė, kad mes nepagausime ir liksime nepavalgę. Veiksmas tas pats. Tas pats kai gaudo mus.
Grėsmė ir galimybė yra tas pats, tik mūsų žodynas mus apgaudinėja.
Kai mes kalbame apie galimybę, mums atrodo, kad esame labai pozityvūs. Tarkime, pora dviese ištrūksta į teatrą ar kavinę pasedėti, bet susipyksta iki negalėjimo, nes būna didžiulė įtampa – nes buvo grėsmė, kad tą galimybę sugriaus kažkas. Tad mes puolam į instinktus… Tai yra viena konfliktų rūšis – čia nėra ką spręsti, juos reikia tiesiog išmanyti.
Yra kita dalis. Kiekvienas mūsų turime emocinį bagažą. Ir turime emocinių žaizdų, kur skauda. Pamenu, kartą kilo konfliktas: grįžau namo, o vaikai ten žaidžia su mediniais traukinukais, kurių prieš tai neturėjo. Na, Dovilė buvo IKEA, nupirko, viskas puiku. Tik namie aš kabinėjuosi prie jos. Suprantu, kad elgiuosi neadekvačiai, bet nesuprantu, kas su manimi vyksta. Kodėl? Kas įvyko?
Pradėjau galvoti: nejau mane suerzino, kad jie žaidžia su traukinukais? Nesąmonė. Kodėl mane tai turi erzinti? Bet aš užaugau be tėčio ir turiu emocinę žaizdą, kad manęs tėtis beveik nieko nemokino, dviračiu pats išmokau, šalia nebuvo tėčio.
Ir man norisi būti šalia savo vaikų visomis naujomis jų patirtimis – nauji traukinukai, pirmi dviračiai, pirma smėlio dėžė. Man tai yra emociškai labai stipru.
Aš to net nebuvau pažinęs, kai mokiausi, nes vaikų neturėjau – tai nepažinta teritorija. Tad tuo metu sukonfliktavom, aš kažką pasakiau, ji kažką pasakė – konfliktas nuvažiavo. Tačiau tas vidinis dialogas man atskleidė, kas vyksta.
Po to, sąmoningo pokalbio metu mes galime užkirsti kelią arba išvengti to pasekmių. Mes su žmona galime pasikalbėti. Žiūrėk Dovile, man tai yra labai svarbu. Jei įmanoma, gal galime palaukti manęs [prieš vaikams patiriant svarbias patirtis], o jeigu išeis, kad negalime, tai aš turiu su savimi pasikalbėti. Primink man, kad čia konfliktas ne tarp mūsų, o su mano emocine patirtimi. Ant rankų negaliu suskaičiuoti, kiek konfliktų jau esame išvengę. Nesąmonė stabdyti vaikų gyvenimą dėl to, kad aš čia visada šalia turiu būti.
Pažinti save ir kitą
Aurimas: Gal vėliau Dovilė tave ir perspėjo, kad bus nauja patirtis ir gal tu norėtum dalyvauti?
Arnas: Taip, ir tada tie konfliktai neišsivysto. Tu pradedi pažinti kitą žmogų. Kuo toliau, tuo geriau mes pažįstame. Ir tokio santykio atsisakyti nenori – nėra priežasčių atsisakyti.
Kai tu pažįsti naują žmogų, tai reikės bent kokį penkmetį aiškintis naujus dalykus, kol pasieksi bent panašų atvirumo, intymumo, instinktyvaus saugumo lygmenį. Tad tas darbas iš nelygiavertiškumo, iš konfliktų eina per savęs pažinimą, per savo ir kito emocines žaizdas – mes pradedame matyti daugiau priežasčių ir pasekmių.
Sąmoningas pokalbis
Aurimas: Sąmoningas pokalbis – kas tai yra? Kaip prie to prieiti?
Arnas: Pirmiausia reikia suprasti, kad sąmoningumas ir instinktyvumas nėra „įjungta-išjunga“. Tai yra spektras. Mes esame tam tikroje emocinėje brandoje ir iki tam tikro lygio galime pakilti, nes nesame fiksuoti. Dar reiktų atsiriboti nuo visokių ezoterinių palyginimų – aš kalbu apie gebėjimą suvokti visumą, priežastis ir pasekmes.
Kas mus nuveda į instinktus, kaip jau minėjau – grėsmė arba galimybė. Atitinkamai, sąmoningo pokalbio priežastis arba sąlygos yra grėsmės arba galimybės nejautimas. Mes turime nebūti grėsmėje. Tada mes galime kalbėtis sąmoningai. Tai yra sunku, ypač jei santykiai kurį laiką buvo toksiški ir esame „susipjovę“. Dėl to tokie sąmoningi pokalbiai pasitaiko labai retai, kai mes sugebame išbūti savy. Kartais be išorinės pagalbos tai sunku padaryti arba net neįmanoma.
Kai mes nejaučiame instinktyvios grėsmės, mes galime bandyti kalbėtis. Bet pokalbio metu kažkokie dirgikliai gali iššaukti tą instinktą. Pasidaro svarbus ir būdas, kaip mes kalbame. Svarbu, kad mes gebėtumėme, jei jau pradėjome, palaikyti savistabą, kad nepažeistumėme kito žmogaus instinktyvaus saugumo – tam turime pažinti kito žmogaus instinktus, kuriuose jis yra.
Tam turime pažinti kito žmogaus emocines žaizdas. Yra ir tam tikros mechanikos, kaip pokalbyje išsakyti savo poreikius nepažeidžiant kito žmogaus, nesukeliant jam grėsmės. Kartais kas nors mėgsta pasakyti, kad esu santykių ekspertas, bet aš galvoju, kad geriausiu atveju esu mano ir Dovilės santykių ekspertas. Geriausiu atveju – tiek, kiek aš suprantu apie save ir Dovilę.
Visa laida – čia.
