Tačiau pripažinkite, kad daugelis iš jūsų, besiruošdami gyvenimo dienai, atsiduodate į būsimųjų nuotakų rankas ir fantazijas. Tik kartais, artėjant tai ypatingai dienai, emocijos ir nuovargis ja besirūpinant ima viršų ir atrodo, jog tuoj tuoj visa pasaka gali sugriūti. Kad taip nenutiktų, visuomenė „išrado“ puikią profesiją – vestuvių planuotoja. Tai tarsi vestuvių angelas sargas, kuris visada pasirūpins, kad viskas būtų laiku ir vietoje.
Vienas iš tų „sargų“ yra Inga Šmigelskienė. Visada linksma, neieškanti žodžio kišenėje, kalbanti daug, bet netuščiažodžiaujanti ir įdomi – būtent tokia, kokia ir turi būti vestuvių planuotoja.
– Inga, pradžioje susipažinkime. Prašau papasakokite trumpai apie save.
– Esu pakankamai ambicinga, bet draugiška, daug reikalaujanti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Gyvenime stengiuosi nieko nedaryti per prievartą. Jeigu be proto noriu miego, o reikia dirbti, vis tiek bent pusvalandį nusnaudžiu ir tada kimbu į darbus su visai kita energija. Eilinę dieną mėgaujuosi buvimu tiesiog mama, žmona, drauge ir nors esu darboholikė, kuo toliau, tuo labiau vertinu ir branginu laiką, kai nedirbu.
– Tikriausiai būdama maža mergaitė nesvajojote apie tokią profesiją (nes paprasčiausiai nebuvo tokios „mados“)...?
– Apie profesiją tikrai ne, bet apie pasakiškas ir be rūpesčių vestuves, tikrai taip. Tačiau, kai aš tekėjau, jei ir buvo Lietuvoje planuotoja, tai bijau, kad ji man tuo metu būtų buvusi tiesiog neįperkama (šypsosi). Tai yra ir vienas iš mano verslo kredo, kad norint sukurti gražią šventę nebūtina turėti guminį biudžetą. Nors, kad vestuvės kainuoja, taip pat nereiktų pamiršti.
– Kaip tapote vestuvių planuotoja?
– Aš vestuvių rinkoje jau septinti metai, myliu savo darbą ir mėgaujuosi juo. Su renginių organizavimu, vedimu bei įvairiais apipavidalinimo sprendimais gyvenu nuo mokyklos laikų. Kurį laiką ėjau ekonomikos bei pardavimų keliu, kuris davė labai daug geros patirties ir paruošė mane pribręsti nuosavam verslui. Prisimindama neįgyvendintas savo svajones, stresą bei darbus šventės dieną, panorau padėti kitoms merginoms to išvengti.
– Koks tai darbas?
– Mano darbas – nuostabus. Jame visiškai nėra rutinos. Aišku, yra įsipareigojimų, terminų, nežmoniškai daug streso ir panašiai, bet grafikas gana lankstus. Aš kažkokiu stebuklingu būdu sugebu viskam rasti laiko.
– Jums puikiai sekasi bendrauti. Tikriausiai klientai Jus labai myli, vertina, o neįmanomų misijų Jums nėra...
– Mano sukauptos žinios, patirtis, draugiškumas ir užsidegimas akimirksniu nuramina užsakovus. Man malonu juos pažinti, padėti sugalvoti kažką įdomaus, skirto tik jiems. Metai bendravimo prabėga nepastebimai palikdami daug ilgalaikių draugysčių. Antras man labai svarbus dalykas yra žinoti viską, kas vyksta vestuvių rinkoje (juokiasi). Kas ką naujo siūlo, sukūrė, atsivežė arba ką galėtume sugalvoti mes.
Jeigu be proto noriu miego, o reikia dirbti, vis tiek bent pusvalandį nusnaudžiu ir tada kimbu į darbus su visai kita energija.
Man svarbu ne tik išmanyti rinką, bet ir pažinoti jos dalyvius. Daugelį kolegų aš pažįstu asmeniškai, kartu išgyvenam daug emocijų bei projektų, o tai paskatino suburti juos į Lietuvos vestuvių planuotojų/dekoratorių bendruomenę ir jau dveji metai iš eilės pelnytai švęsti vestuvių sezono uždarymą.
– Kas Jums Jūsų darbe patinka/nepatinka labiausiai?
– Dievinu lankstų darbo grafiką, jis mane tiesiog išlaisvina. Naujus potyrius bei pažintis, o labiausiai nemėgstu, kai bandoma mane sprausti į rėmus ir patiriamas stresas.
– Inga, Jūsų darbas tikrai nėra nuo 8 iki 17 val. O dažnai ir savaitgaliai būna užimti. Kaip susitvarkote su asmeniniu gyvenimu? Ar pakanka Jūsų dėmesio artimiesiems?
– Kartais būna sunku visiems, tačiau šitame reikale jau esame apsišlifavę. Mano darbo grafikas yra gana lankstus, todėl visą savo laisvą laiką stengiuosi praleisti su šeima. Visi jau pripratę, kad mama dirba vasarą ir savaitgaliais, o sekmadienis visada yra šeimos diena. Mes dažniausiai atostogaujame žiemą, tačiau jau kelerius metus vieną vasaros savaitę skiriu šeimos atostogoms.
– Ar savo vestuves susiplanavote pati tokias, kokių norėjote ar batsiuvys liko be batų?
– Nors planuotoja būti tuo metu dar neketinau, bet tikrai žinojau, kaip turi atrodyti mano vestuvės. Daug svečių, santuokos ceremonija mano vaikystės bažnyčioje, prie altoriaus žengiau vedama tėčio, klasika dvelkiantis mūsų su vyru įvaizdis, muzika, šokiai ir, žinoma, fejerverkai (juokiasi). Ne viskas buvo taip, kaip svajojau, bet realiai nieko nekeisčiau. Kartais vyrui pasijuokiu, jog gerai, kad susituokėme anuomet, nes su dabartinėm žiniom, patirtimi ir norais, bijau, kad vestuvių biudžetas galėtų būti įspūdingas.
– Kai pora ateina užsisakyti Jūsų paslaugų, ar atkreipiate dėmesį, kokie tai žmonės, kas jiems labiau tiktų, patiktų ar tiesiog įvykdote norus, užsakymus ir tiek?
– Be abejo! Susitikusi su užsakovais, bandau kuo daugiau sužinoti apie jų pomėgius bei norus, pradedu kurti viską nuo vietos paieškos, muzikos, tinkamo fotografo, videografo, bandau atrasti tai, kas jiems ir jų šventei tiktų labiausiai ir yra svarbiausia. Patinka, kai poros pasitiki bei klauso pasiūlymų. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurių aš tiesiog nebandau įtikinėti.
– Ar Jūsų praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai pora stipriai nesutarė dėl kokių nors šventės detalių? Kaip pavyko tokius atvejus išspręsti?
– Pasitaiko ir gana dažnai. Pagrindinis dalykas, kurį pastebiu, tai, kad kiekvienas turi, jo manymu, prioritetinius dalykus vestuvėse. Neretai vyro ir moters matymas skiriasi. Vienam svarbu, kokiu automobiliu važiuoti, kitai – kad gėlėse skęstų bažnyčia. Viskas yra gerai, kol pora nepamiršta, kodėl visa tai daro! Tą dieną jie pasižada dalytis gyvenimu. Jei to nepamirš ir planuodami vestuves, tada laukdami šventės jaus malonumą ir organizacinės smulkmenos nevargins. Jei kalbame apie praktinius dalykus, siūlyčiau nuolat stebėti nusistatytą biudžeto ribą, nes paprastai visos sąmatos linkusios didėti.
Mano darbo grafikas yra gana lankstus, todėl visą savo laisvą laiką stengiuosi praleisti su šeima.
– Deja, gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas. Ar buvo nutikę taip, kad, besirengdama šventei, pora nusprendžia pasukti skirtingais keliais, t.y. išsiskiria?
– Labai gaila, bet savo praktikoje jau ir aš turiu tokią porą. Tačiau jums galiu pakartoti tą patį, ką tuomet pasakiau jiems: geriau dabar, nei kai tiesiog imsite vienas kito nekęsti. Užmirškite nuoskaudas, likite draugais ir jus tikrai suras meilė.
– Ar vestuvių planuotojai kartais tenka pabūti ir psichologe?
– Tikrai tenka. Nors mano užsakovai išties šaunūs, paskutinę savaitę dalis porų netenka savikontrolės. Jie ima dėl visko nerimauti, reikšti emocijas, nebesugeba mąstyti nuosekliai. Tada mes susitinkame kavos, iki smulkmenų pasitikriname dienos planą, atliekame kvėpavimo pratimus ir viskas grįžta į savo vėžias.
Aš visada sakau ir sakysiu, kad jūsų šventės sėkmė priklausys nuo to, kaip jūs ją sutiksite ir išgyvensite. Jei ryte nubudus už lango lyja lietus ir jūs iškart pulsite verkšlenti, kad na va kas dabar bus, tai ir bus blogai. O jei nusišypsosite vienas kitam, pasiimsite planui B paruoštus skėčius, botus ir bėgsit lyjančia gatve sutikti bendro gyvenimo, tai ir šventės niekas nesugadins. Viskas priklauso tik nuo jūsų pačių požiūrio.
– Kaip keičiasi vestuvių mados, jaunavedžių norai? Galbūt yra kažkas, kas Jus stebina?
– Nuo tada, kai pradėjau dirbti su vestuvėmis, atsirado daugiau laisvės, mažiau šablonų, kičo. Dalis užsakovų nori tiesiog gražios šventės, kita dalis – stebinti svečius ir parodyti, pristatyti kažką netikėto, naujo. Bet svarbiausia, kad susituokę žmonės būtų laimingi. To aš norėčiau labiausiai. Stebina, kai pora bendrą gyvenimą nori pradėti nuo paskolos vestuvėms...
– Ar galėtumėte papasakoti apie įsimintiniausias Jūsų organizuotas vestuves?
– Visos vestuvės yra kažkuo įsimintinos. Tačiau vienos yra įstrigę labiausiai, gal todėl, kad jos vyko Vokietijoje ir kiek kitaip. Santuoka buvo įteisinta miesto Rotušėje, o šventės vietoje teatralizuotą ceremoniją vedė ceremonmeisteris. Jaunieji skaitė priesaikas, svečiai klausėsi istorijų apie juos. Šventė vyko jaukiame restoranėlyje ant jūros kranto. Jaunikis lietuvis, todėl į šventės meniu jo prašymu buvo įtraukti šaltibarščiai. Pamenu, kaip restorano šefą mokėme juos gaminti, nes pasakius, kad reikia truputį pipiro, degustacijai gavom čili šaltibarščius, bet dar kartą paaiškinus, viskas išėjo tobulai. Šventėje dalyvavo 70 svečių ir tik 2 iš jų šaltibarščiai nepatiko. Po šių vestuvių į savo vasaros meniu restoranas įtraukė šaltibarščius.
– Gal turite kokių nors ritualų, įpročių, pagrindinių patarimų, taisyklių, kuriais dalijatės, kurių laikotės vestuvių dieną?
– Netikiu burtais, netikėta sėkme ar dar kokiais prietarais. Visada stengiuosi laikytis griežto plano, kad išvengčiau netikėtumų, kurių, deja, vis vien pasitaiko. Jauniesiems visada siūlau gerai išsimiegoti, neplanuoti ceremonijos anksti, neplanuoti labai daug įvairių veiklų, kad šventė netaptų sunkiu darbu.
– Ar yra kas nors, ko Jūs negalėtumėte įgyvendinti?
– Manau, kad ne. Jei aš kažko ir nežinau, mane supa nuostabūs draugai, kolegos, partneriai. Visada yra su kuo pasitarti, pasidalinti patirtimi. Visi norai yra įgyvendinami, tiesiog jiems reikia turėti atitinkamą šventės biudžetą.
– Ką patartumėte, į ką jaunieji turėtų labiausiai kreipti dėmesį tą ypatingą dieną, kad ji tikrai būtų ypatinga ir vienintelė jų gyvenime?
– Svarbiausia nepamirškite, kodėl visa tai darote. Labai dažnai vienas įsitraukia labiau nei kitas. Čia yra normalu. Nepervertinkite savo galimybių, nebūkite apsėsti vestuvėmis, neapkraukite sau brangių žmonių. Patikėkite, metus planuojat vestuves gali pašlyti santykiai ne tik su antrąja puse, bet ir su draugais, nes vestuvių tema įdomi tik, kol planuoji savo vestuves arba esi planuotoja. Na, ir siūlyčiau visada prisiminti, kad vestuvėmis niekas neprasideda ir, ačiū Dievui, niekas nesibaigia, todėl nesureikšminkite šitos šventės iki negalėjimo. Mėgaukitės tuo, ką kuriate kartu ir tuomet vidurnaktį drąsiai galėsite vienas kitam ištarti: Aš visada žinojau, kad tai būsi tu!
