Paklausta, ar tai buvo jos pirmasis prisilietimas prie savanorystės, Ugnė truputį pagalvoja, švelniai nusijuokia ir toliau savo skambiu balsu žeria: „Iš tiesų, aš visiškai nesijaučiu savanoriaujanti. Tikrai! Tiesiog bendrauju su žmogum, ir tiek. Labai natūraliai, nuo pat pradžių iki dabar. Gal man tiesiog labai pasisekė su mano močiute, nes mudvi labai sutapome?“
Tiesa, Ugnė dar savanoriauja ir „Šaukšte medaus“, aplanko Vilniaus tremtinių namuose gyvenančius senolius, pabendrauja su jais.
Įdomu, kodėl rinkosi veiklą su garbaus amžiaus žmonėmis, užuot nuėjusi savanoriauti, pavyzdžiui, į gyvūnų prieglaudą ar teatrą?
Labai sunku būtų įvardinti, ką gaunu bendraudama su savo močiute. Aš pati sulaukiu iš jos didelio dėmesio ir palaikymo, jai labai įdomu, kuo aš gyvenu.
„Esu iš tų, kuri daugiau klauso nei šneka, – veikiau sau, nei mums bando atsakyti mergina. – Labai mėgstu, kai man ką nors papasakoja, ypač senas istorijas. Be to, gerai suvokiu didelę senų žmonių vienišumo problemą. Ši situacija Lietuvoje prasta, o mūsų jaunimas, deja, nėra linkęs padėti senoliams, nemaža dalis vengia bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis. Tiesiog, buvo įdomu išbandyti save; kaip pradėti bendrauti su nepažįstamu žmogumi, norėjosi paįvairinti jo dieną.
Ar man patinka? Taip. Nes tai – ir ne darbas, veikiau pramoga, tačiau sykiu tu kažkam padedi.
Labai sunku būtų įvardinti, ką gaunu bendraudama su savo močiute. Aš pati sulaukiu iš jos didelio dėmesio ir palaikymo, jai labai įdomu, kuo aš gyvenu, – mano džiaugsmai ir rūpesčiai. Laikui bėgant užsimezga ryšys: tau rūpi ji, o jai rūpi tu... Tai, matyt, ir yra svarbiausia...“
Ugnė ir ponia Irena padraugauja ne tik telefonu. „Šią gegužę mano močiutė mane pakvietė į operą „Figaro vedybos“. Tai buvo mūsų antrasis susitikimas „gyvai“, susipažinau su jos vyresniąja dukra ir keliomis draugėmis. Per pertrauką, kaip ir priklauso, valgėme karštą šokoladą.“
Taigi, „Sidabrinės linijos“ savanorė ir senolė-pašnekovė susidraugavo. Viena itin jauna, kita toli gražu nebejauna. Tik ar tikrai jaunystė – nedidelis metų skaičius pase? Ugnė ponios Irenos nė sykio sena nepavadina, anaiptol! Ir nepurto galvos, išgirdusi žodį „susidraugavo“, nes iš tiesų tai ir įvyko.
Ponios Irenos vyras miręs, bet visai viena ji nėra – turi dvi dukras, anūkių. Matyt, ne vienas dabar pagalvos – ir kam gi tada poniai Irenai dar ir Ugnė?
„Aš tikiu, kad senoliai, kurie nėra visai vieniši, gali tokiais jaustis, nes bendravimas su artimaisiais dažnai yra daugiau dalykinis, paviršutiniškas. Ir tai natūralu. O mano močiutė dar labai jauna – jai tik šiek tiek per septyniasdešimt! Ir ji dar labai nori bendrauti, pakalbėti įvairesnėmis temomis, ką nors įdomaus nuveikti. Ji kupina optimizmo, išminties ir tuo nori dalintis...
Būna, išklauso mane, padrąsina, pasako, ką darytų kitaip... Kažkada pamokė, kaip gaminti cepelinus netradiciniu būdu. Yra davusi patarimų mano mamai apie pomidorų auginimą: jei šiltnamyje kartu su jais pasodinsite bazilikų, pomidorai įgaus malonaus specifinio aromato ir bus skanesni.
Pasakė ir vaistą nuo visų bacilų: reikia prisirinkti (arba nusipirkti) spanguolių, sutrinti jas su medumi ir kiekvieną rytą suvalgyti po šaukštelį – būsi sveikas kaip ridikas!“
