Su Inga susitikome jos darbo vietoje – tądien ji pjovė šakas Saulėtekio miške. Pirmas dalykas, patraukęs akį, – itin raumeningos moters rankos, tvirtas kūnas ir valiūkiškos garbanos. Iš tiesų žavinga, pamaniau. Sukritus čia pat miške ant žolės Inga ėmė pasakoti savo istoriją.
Apie dešimtmetį savo želdinių priežiūros verslą turinti jauna moteris sakė, kad gamta ją pakerėjo dar vaikystėje, todėl niekada ir neteko sukti galvos, kokius mokslus baigti ir kuo užsiimti. O ja mėgautis ji turėjo visas galimybes – gimtieji namai Ignalinos rajone apsupti pievų ir miškų.
Turiu pripažinti, kad prieš pradedant šį straipsnių ciklą svarsčiau, kokios yra tos moterys, kurių profesijos laikomos vyriškomis, arba dirbančios vienos tarp vyrų. Veikiausiai įgavusios aštrumo, vyriškumo, gal net šiurkštumo. Anaiptol. Jos visos savaip žavios, visos spinduliuojančios moteriškumą.
Iš karto žinojau, kad noriu stoti į Buivydiškių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, nes ten buvo vienintelė specialybė, jungianti ir dendrologiją, ir gėlininkystę.
I.Gaidelytė išties dviprasmiška – jai puikiai tiktų Kerės Bradšou iš „Sekso ir miesto“ atitikmuo, o štai mėgstamiausias Ingos filmas „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra“ – dėl to, kad nepaprastai linksmas ir daug susijęs su jos profesija, atskleidžia jos kitą, darbinę, pusę, visiškai priešingą tai, kai kerziniai batai, pjūklas ir šalmas nugula mašinos bagažinėje.
O čia, beje, rastumėte ne tik minėtus daiktus, bet ir keletą porų aukštakulnių, suknelių, kosmetikos – jei prisireiktų, kad būtų po ranka.
– Inga, papasakokite apie savo profesiją, kuo užsiima arboristas?
– Arboristas yra žmogus, kuris prižiūri medį ir jo augavietę. Pagrindinis darbas, kalbant apie miesto medžius – medžio svorio mažinimas, lajos redukcija, žmonių saugumas – sausų šakų kirtimas ir pan. Pagrindiniai užsakymai – pradedant medžių išsaugojimu, baigiant avaringų medžių priežiūra.
Kiek kitaip yra su paminkliniais medžiais, čia svarbiausi darbai – biologinės įvairovės išsaugojimas, drevių priežiūra.
– Jau keliolika metų dirbate šį darbą ir pokalbio pradžioje užsiminėte, kad potraukis gamtai atsirado dar vaikystėje.
– Taip, jau vaikystėje žinojau, ką noriu daryti. Užaugau gamtoje, prie upės. Prisimenu save, dar į mokyklą nėjau, eidavau į laukus, rinkdavau buožgalvius, tiksliau, dar tą košę prieš jiems išsiritant, turėjau lauke vonelę, sudėdavau ir laukdavau, kada jie išsiris.
Būdavo taip: atsiranda ir vieną dieną staiga dingsta. Vis galvodavau: augini, augini ir jie vis pabėga. Tada pradėjau stebėti, vesti žurnalą. Ir vis tiek nebuvo aišku: devintą dieną jie yra, dešimtą – jau nebe. Po kurio laiko supratau, kad tie buožgalviai yra varlės (juokiasi).
Man visada patiko pievos, jų augalai. Pavyzdžiui, gegūnės, valerijonai. Vis prašydavau tėčio, kad tam tikros dalies pievos nešienautų. Prabėgo 20 metų, ir gegūnės tapo saugomos. O anuomet, dar kolūkio laikais, niekam tai nerūpėjo. Aš, aišku, nežinojau, kad tai yra gegūnės, tik mačiau, kad jos vos kelios teauga. Ir man rūpėjo jas išsaugoti (šypsosi).
– Baigusi mokyklą buvote tvirtai apsisprendusi dėl savo profesijos, tiesa?
– Taip, iš karto žinojau, kad noriu stoti į Buivydiškių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, nes ten buvo vienintelė specialybė, jungianti ir dendrologiją, ir gėlininkystę. Žinojau, kad noriu dirbti gamtoje, o ne kabinete.
– Kada pradėjote dirbti?
– Dar studijuojant antrame kurse dėstytoja man pasiūlė Gineitiškėse prižiūrėti vieno žmogaus sodybą. Sutikau. Gyvenau bendrabutyje Buivydiškėse ir porą kartų per savaitę dviračiu važinėdavau dirbti į Gineitiškes.
– Ar nuo to ir prasidėjo visa jūsų veikla? – klausiu Ingos, kuri dabar turi aukštalipio, medkirčio, profesionalių pesticidų naudojimo pažymėjimus.
– Iš dalies taip. Tačiau baigus mokslus reikėjo nuolatinių pajamų. Taigi pirmasis rimtas darbas buvo „Ekskomisarų biure“, dirbau apsaugininke Vilniuje. Parą dirbdavau, dvi būdavo laisvos. Per jas galėdavau prižiūrėti sodybas. Tuo laiku mašinos neturėjau, tai atidirbusi parą susikraudavau tašes, sėsdavau į autobusą ir važiuodavau į Nemenčinę, Riešę ir kitur. Taip dirbau beveik penkerius metus.
Laisvas dienas visada skirdavau arboristo darbui, nes žinojau, kad tik tai ir noriu daryti. Paskui su vienu kolega įkūrėme bendrą įmonę, užsiėmėme sodybų priežiūra, apželdinimu, bet labai traukė medžiai. Tą meilę jiems įskiepijo dėstytoja Genutė Dzimidienė. Ji mane išmokė medžio fiziologijos, supažindino su rūšimis, užkrėtė jos atsidavimas darbui.
– Papasakokite apie tą širdžiai artimiausią veiklą – ar turite nuolatinių prižiūrimų objektų, ar jie kasdien keičiasi? Ar jūsų darbas apsiriboja Lietuva?
– Keičiasi, bet turiu ir nuolatinių – Vievyje, Molėtuose – vieną jų prižiūriu jau dešimt metų. Iš esmės visi objektai yra Lietuvoje, tik Maskvoje turiu vieną, kurį prižiūriu jau penkerius metus, – 150 metų skaičiuojantis ąžuolas. Teko jį gydyti, dabar gražu žiūrėti, kaip jis atsigauna.
Pasamdė mane, nes Maskvoje alpinistų yra, bet arboristikos specialistų beveik ne. Kaip sako kolegos čekai, arboristą-biologą išmokyti laipioti gali, bet alpinistą biologijos ir medžio fiziologijos – ne. Gal nesame tokie vikrūs medyje, bet įlipti mokame, saugą žinome ir dirbame. Esu turėjusi objektą Italijoje, dabar gavau kvietimą į Nicą, žinau, kad laukia keli medžiai – alyvmedis, palmės.
Kaip sako kolegos čekai, arboristą-biologą išmokyti laipioti gali, bet alpinistą biologijos ir medžio fiziologijos – ne.
– Kokia yra darbo specifika – dirbate viena?
– Turi būti antras žmogus – ant žemės – ir jo kvalifikacija turėtų būti tokia kaip mano, jis irgi turi mokėti įlipti į medį, išlaisvinti medyje įstrigusį žmogų. Kadangi dirbu viena, darbams tokį žmogų samdausi.
– Į kokį didžiausią medį yra tekę įlipti?
– Man Lietuvoje aukštų medžių nėra. Čekijoje teko įlipti beveik į 40 m valstybės saugomą platanalapį klevą. Su kolegomis surišinėjome lają.
– Koks medis pačiai patinka labiausiai?
– Kai pradėjau stažuotis Čekijoje, manęs arboristai klausė, kurie medžiai labiausiai patinka. Tada dar vos į porą tebuvau įlipusi. Ir vardijau: kaštonas, ieva, eglė. Įvardijau ir tų, kurie ir šiandien patinka. Tačiau po to, kai jau pradėjau laipioti ir genėti medžius, ieva, kriaušė tapo pačiais nemėgstamiausiais.
Ieva tave „nuplaka“ kaip per kryžiaus kelius. Kriaušė yra labai kibi, dygi, ten jau be mėlynių neapsieisi. Apskritai be mėlynių nesu savęs mačiusi (juokiasi), nors kartais ant kojų užsidedu futbolininkų apsaugas.
Mėgstamiausi – seni medžiai, pavyzdžiui, ąžuolai. Tik jie turi vieną savybę – kai geni, pjuvenos baisiai lenda į akis. Gali dėtis akinius kokius tik nori, vis tiek prilįs. Esu keletą kartų ir į okulistus kreipusis. Apskritai – kuo senesnis ir aukštesnis medis – tuo įdomesnis.
– Gal galėtumėte išskirti įdomiausią iki šiol atliktą darbą?
– Visi darbai įdomūs, medis medžiui nėra lygus. Su arboristų komanda turėjome projektą: vienais metais tvarkėme 10 paminklinių medžių, kitais – 17. Tarp jų buvo ir Stelmužės ąžuolas, ir Liepa „Motinėlė“, ir Storoji Klaipėdos liepa. Iš viso Lietuvoje yra 400 paminklinių medžių.
Kuo senesnis medis, tuo jis įdomesnis. Ir įvairių paukščių (parkuose būna net ančių, jos įskrenda į 3 m aukštį), ir širšių lizdų gali aptikti.
Prieš 50 metų visi mėgo dreves betonuoti ir visaip kaip užkalinėti, dabar mes visa tai išimame.
Grįžtant prie senolių medžių, kadangi prieš 50 metų visi mėgo dreves betonuoti ir visaip kaip užkalinėti, dabar mes visa tai išimame. Iš Storosios Klaipėdos liepos betoną išiminėjome keturias dienas. Iš senų medžių vidutiniškai išimame apie 3 kub. m betono.
– Išimate betoną, o kas tada – kaip tvarkomos drevės?
– Išimi, išvalai, stengiesi palikti kuo mažiau invazijos. Dažniausiai naudojame montavimo putas, paskui panašia medžio spalva jas uždažome.
– O betonavimas medžiams nekenkia?
– Toks ir kenkimas, tiesiog medis negali apauginti savo drevės. Kai yra išlūžusi ar nupjauta šaka, medis apauga kaliusu. Kaip aš sakau: duok žaizdai ramybę ir ji pati užgis. Išvalai tą drevę, išimi betoną ir kaliusas traukiasi, per kažkiek metų užsitraukia. O jei yra betonuota, visko pridėta, jis negali užsitraukti. Ta vieta tampa kaip silpnasis medžio taškas.
– Kada turite daugiausia darbo?
– Vegetacijos laikotarpiu – nuo pavasario iki rudens. Taip sveikiausia ir medžiui. Žiemą gali pjauti sausas šakas. Obelys, tarkime, retinamos anksti pavasarį, kol nepradėjusios tekėti sultys. Beržai, klevai lygiai taip pat. Yra kelios grupės medžių, kuriuos tvarkyti gali tik vienu ar kitu metu, pavyzdžiui, graikinis riešutmedis yra genimas tik liepą.
Žiemą daugiausia užsiimu apželdinimo projektais, nes vasarą tam nėra laiko, taip pat pakrančių valymu.
Labai svarbu vėjas – jeigu tik 10 m/s ir daugiau – viskas, į medį lipti negalima. Daug įtakos turi ir lietus.
– Kaip gydomi sergantys medžiai?
– Pagrindinis vaistas – drenažas arba mikorizės užsėjimas. Kiekvienas medis ir augalas gamtoje turi savo grybą: po ąžuolais auga baravykai, po beržais – paberžiai, po pušimi – geltonieji kazlėkai. Vieni grybai įauga į šaknis, kiti jas apauga. Pagrindinis mūsų darbas yra užtikrinti, kad medžiai pasiimtų jiems reikalingas medžiagas.
Dažniausia problema – sutryptos medžių šakos. Tada nepatenka oras, šaknys nekvėpuoja. Jei jos nekvėpuoja, medis nuo viršaus pradeda nykti. Tai dažniausiai nutinka tiesiant trinkeles, jei medis saugomas, visiems būtina prieiti šalia medžio ir fotografuotis. Taip tos šaknys ir kenčia. Užsienyje tokius medžius 20 m spinduliu juosia tvorelės, siekiant juos apsaugoti.
– Klausantis jūsų, atrodo, kad darbas užima visą gyvenimą. Kokios yra jūsų darbo valandos?
– Darbai priklauso nuo orų. Mano dažniausiai lankomas tinklalapis – Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (juokiasi). Labai svarbu vėjas – jeigu tik 10 m/s ir daugiau – viskas, į medį lipti negalima. Daug įtakos turi ir lietus.
O dirbu nuo ryto iki vakaro. Esu viena, man mano darbas patinka, galiu dirbti nuo 6 val. ryto iki 11 val. vakaro. Būna, kad medyje užsibūnu ir iki sutemų.
– Kokių savybių reikia arboristo darbui?
– Labiausiai reikia kantrybės ir ištvermės. Aišku, neturėti aukščio baimės. Arboristui, želdintojui turi patikti jo darbas, kitaip ilgai čia neištversi. Čia yra savotiško sadomazochizmo – gana sunku, iš šono atrodo, kad viskas lengva. Esu ne vienam užsakovui siūliusi kiek palypėti ir dar davusi teleskopinį pjautuvą. Jis nusistebėjęs klausė, kaip jam dabar tas šakas nupjauti (šypsosi).
Kalbant apie save – man visada labai patiko fiziniai darbai, kur naudojama fizinė jėga, reikia ištvermės. Aš niekada nebuvau sprinterė, visada maratonininkė.
– Ištvermė šiaip sau neateina, kokiu sportu užsiimate?
– Bėgioju, turiu namuose kilimėlį, darau mankštas – pilatesą, tempimo pratimus. Stuburas turi būti labai stiprus, tad rytinė 5 minučių mankšta man yra kaip „Tėve mūsų“. Užsiimu meditacija, dabar labai yra „užkabinę“ riedučiai – stengiuosi kasdien ar kas antrą pasivažinėti.
Stuburas turi būti labai stiprus, tad rytinė 5 minučių mankšta man yra kaip „Tėve mūsų“.
Žiemą – kalnų, lygumų slidės, pastarosios labai patinka. Vandens sportai ne itin traukia. Tačiau iš esmės visada viską noriu išbandyti. Mielai išbandyčiau ir žvejybą, tenisą, net ir golfą, jei turėčiau laiko. Dar kada nors ateityje laukia ir šokio pamokos.
Į sporto klubą nueinu tik užsienyje – būna kaip atrakcija, o Lietuvoje nevaikštau – nepatinka man adresuoti žvilgsniai. Pirmas klausimas: „Ką sportuoji?“, arba, jei nueinu kilnoti svarmenų, vyrai skaičiuoja, kiek kartų prisitrauksi.
– Užsiminėte apie vyrus. Apie juos ir pakalbėkime. Nesate vienintelė moteris arboristė Lietuvoje, tačiau jus supa nemažai kolegų vyrų. Kaip apskritai sutariate, kokia atmosfera vyrauja?
– Man pačiai tai atrodo keista ir juokinga, bet jaučiama konkurencija. Aš pati nei želdintojų, nei arboristų, nei dendrologų nelaikau konkurentais – man jie visi yra kolegos, todėl nesuprantu tos konkurencijos iš kitų.
Čekijoje man paliko įspūdį, kai per arboristų čempionatą, kuriame dalyvavau kaip žiūrovas, visi vieni su kitais viskuo dalijosi – pradedant lipimo technika, baigiant kas kokiu kampu pjovė šaką, kaip drevę sutvarkė.
Lietuvoje dar niekas nepasikeitė: seminaras, kavos pertraukėlė ir visi kas sau po kampus. Nesuprantu, kaip taip žmonės nenori bendrauti, dalytis. Nesuprantu tos konkurencijos, nes arboristas yra kaip kirpėjas: jei tau jis, jo darbas patinka – tu jį samdai, jei ne – tada ne.
– Jūsų pagalbininkai Lietuvoje yra vyrai. Ką pastebite, kaip jie jaučiasi, kai moteris jiems vadovauja?
– Jei tai naujas žmogus, jam nebūna smagu ant žemės. Turiu pasakyti, ką ir kaip daryti, bet ne su džiugesiu tas darbas atliekamas.
– Minėjote, kad prieš tai dirbote apsaugininke, kaip ten su jumis elgėsi kolegos vyrai?
Visi vyrai nori stiprių, save išlaikančių, prisižiūrinčių moterų, bet, gavę tokią, nežino, ką su ja daryti.
– Ten dar blogiau – moters nelaiko žmogumi. Jiems gal atrodo, kad mes bandome ką nors užkariauti, nugalėti. Man ten dirbant vienintelis malonumas būdavo, kai eidavau į treniruotes ir galėdavau laužyti jiems rankas (juokiasi). Žinau atvejų, kai vyrai kabinėdavosi prie moterų, tad kai kurioms ten tikrai ne pyragai buvo.
– Esate stipri moteris. Su kokiomis vyrų, norinčių susipažinti, reakcijomis susiduriate?
– Jie bijo. Visi vyrai nori stiprių, save išlaikančių, prisižiūrinčių moterų, bet, gavę tokią, nežino, ką su ja daryti. Tokia tiesa. Dažniausiai susipažindama su vyrais nesakau, kokia iš tiesų mano profesija, ir prisistatau biologijos mokytoja. Man sesuo vis sakydavo: „Nesakyk vyrams, kad pjauni medžius, nes tada jie išsigąs, kad tu jiems kojas ir visa kita nupjausi.“ (juokiasi)
Yra buvę įvairių atvejų, ir tokių, kai su suknele patikau, o pamatęs mane su darbine apranga – kerziniai batai, šortai, marškinėliai, beisbolo kepuraitė – žmogus tiesiog pabėgo nieko nepasakęs (juokiasi).
Kitas dalykas, kalbant apie atrodymą moteriškai ar ne, šitaip apsirengusi, su kerziniais batais, esu tik tada, kai dirbu. Namuose net neturiu šlepečių, nes vaikštau avėdama aukštakulnius ir apsivelku suknelę – man patinka jaustis moterimi. Per darbo savaitę kerzai būna gerokai atsibodę.
Taip pat žinau, kad man negalima nešioti suknelių be rankovių, nes tai atbaido vyrus. Kartą vienas jų buvo priėjęs prie manęs bare paklausti, ką sportuoju. Pasiteiravau, o kaip jam atrodo? Tada jis ir sako: „Aš manau, kad tu dirbi banke, išeini trečią valandą ir pluši sporto klube.“
Ką galiu pasakyti, aš, būdama 16-os, kilnojau štangas, kad priaugčiau raumenų, nes buvau baisiai liekna. Mane vadindavo radiatoriumi, kaulų puokšte ir pan. Apie maudymuką net kalbos nebuvo. Nors dėl rankų kartą esu išgirdusi komplimentą iš vyrų, kad Madonnai dar reikėtų pasistengti (juokiasi).
– Tai kiek tų aukštakulnių ir suknelių yra jūsų spintoje?
– 32 poros aukštakulnių ir apie 30 suknelių. Kaip aš sakau, batų per daug ir per brangių nebūna (juokiasi). Esu suskaičiavusi, nes keletą kartų teko skaityti paskaitą vaikams. Jei imsi jiems pasakoti apie darbą, greit telefonas pasidarys įdomiau už tave. Tad paskaitą esu pradėjusi nuo to, kad turiu tiek ir tiek porų aukštakulnių, esu padariusi ir atsinešusi savo aksesuarų kolekciją – gal apie 50 porų auskarų.
Turiu 32 poras aukštakulnių ir apie 30 suknelių.
Mergaites moteriški dalykai sudomino, berniukų, aišku, ne. Tada ir sakau: važinėju su „Renault Grand Espace“, benzinas, 3 l ir pan. Tada jau ir jie sukluso. O kai jau pradeda tavęs klausyti, pradedi pasakoti apie dalykus, susijusius su darbu – į kokį aukščiausią medį esi įlipusi ir pan.
– Kalbant apie pomėgius, kas jums patinka?
– Labai mėgstu austres ir koncertus (juokiasi). Dar labai mėgstu išeiti į miestą, kai turiu galimybę, o dažniausiai ją turiu, kai lauke lyja. Kai galiu pakeisti kerzus aukštakulniais, įlįsti į suknelę.
Labai mėgstu ir įvairias varžybas – pradedant galiūnų, baigiant krepšinio, futbolo rungtynėmis. Labai patinka sportas, iš esmės visas, gal tik šaškės ir šachmatai mažiau.
Pati dukart esu dalyvavusi medkirčių varžybose. Yra penkios rungtys: grandinės keitimas, kombinuotas pjovimas, tikslusis pjovimas, šakų genėjimas ir medžio vertimas. Jei turėčiau trenerį, ruoščiausi ir dabar, nors ir yra manančių, kaip yra tekę susidurti, kad čia ne moterų užsiėmimas. Man labai patiko.
– Kaip į jūsų pasirinkimą tapti arboriste žiūrėjo artimieji?
– Mūsų visa šeima gana sportiška. Aš visada buvau labiau prie tėčio, nes maisto gaminimas manęs niekad netraukė. Prieštaravimų ar bandymų atkalbėti nebuvo.
Vienas brolių apskritai labai manimi žavisi. Kartą buvo tokia situacija: viešėjau pas jį, į svečius užsuko jo žmonos brolis, kurio nepažinojau, ir jis nežinojo, kuo aš užsiimu. Pasisuko kalba apie įrankius, ir pradėjome su juo kalbėti apie pjūklus. Brolis sakė: „Negaliu atsižiūrėti – su „Tommy Hilfigerio“ šilkine suknele, raudonais aukštakulniais ir apie pjūklus diskutuoja.“ (juokiasi)
– Išties neblogas derinys. Ar kada nors esate svarsčiusi, ką norėtumėte daryti, jei nebūtų šio darbo?
– Nežinau, nebent dirbti vairuotoja, nes patinka vairuoti.
– Ir ką vairuotumėte? Vilkiką?
– Bandžiau. Esu mėginusi vairuoti ir autobusą – labai lėtai važiuoja. Rinkčiausi greitosios pagalbos arba ugniagesių automobilį (juokiasi).