Viena tarp vyrų. Baikerė V.Valevičiūtė-Pelytė dukrą į keliones motociklu ima nuo 3 mėnesių

Kaune gyvenanti Vilma Valevičiūtė-Pelytė (38 m.) motociklo vairavimo pažymėjimą turi jau daugiau kaip dešimt metų, tada nusipirko ir pirmąjį savo motociklą – 1939 metų senuką „BMW“. Vėliau jų įsigijo ir daugiau, bet šis, tikina, taip ir išliko mylimiausias.
Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė
Motociklininkė Vilma Valevičiūtė-Pelytė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Nors pirmasis motociklas taip ir nebuvo užkurtas ir šiuo metu ramiai ilsisi dėžėse, priminimą apie jį Vilma kasdien nešiojasi ant rankos, mat kada nors svajoja šį senuką „prikelti“. Dabar važiuojančių motociklų ji turi tris, tad pagal nuotaiką ir pasirenka, su kuriuo iš jų važinėti.

Buhalterinių paslaugų teikimo įmonę valdanti Vilma sako, kad važiavimas motociklu ir piešimas jai yra geriausi atsipalaidavimo būdai, o kartu tai – ir kokybiškas laikas su dukra.

Šiemet Vilmos dukrai Anelei suėjo septyneri, tačiau ir jai motociklas jau ne naujiena – į keliones su mama mergaitė leidžiasi jau nuo kūdikystės, o ir tų kelionių nemažai. Per metus motociklu Vilma įveikia apie 10 tūkst. kilometrų.

Nepabūgo Vilma ir kelionių motociklu žiemą, tikina, ypač mėgstanti važiuoti sningant, tik dukros į jas kartu jau nesivežė. „Dar motinystės teises atimtų“, – juokiasi.

15min tęsia straipsnių ciklą „Viena tarp vyrų“ – apie drąsias ir ryžtingas moteris, tačiau ne visuomet tokias jau moteriškas jų profesijas, pomėgius ar gyvenimo būdą. Artėjant baikerių sezono atidarymui šį savaitgalį, kalbamės apie pomėgį, kuris ilgainiui tapo gyvenimo aistra.

– Vilma, ar priklausote kokiems baikerių klubams/organizacijoms?

– Ne, nepriklausau. Keletą kartų mane yra kvietę prisijungti keli klubai, tačiau aš kažkaip niekada nedegiau noru jiems priklausyti ir laikytis jų taisyklių. Tų taisyklių laikymosi man ir darbe pakanka, o kai užsiimu savo pomėgiais, nesinori, kad kas nors man vadovautų. Man patinka būti nepriklausoma (juokiasi).

Be to, aš dažniausiai važinėju su dukra, tad priklausant kokiam klubui, būtų sudėtinga prie jų prisiderinti. Mano kelionių draugė – dukra Anelė, jai septyneri ir šiemet bus jau aštuntas sezonas, kaip kartu važinėjame.

Asmeninio archyvo nuotr./Baikerės Vilmos Valevičiūtės-Pelytės motociklas
Asmeninio archyvo nuotr./Baikerės Vilmos Valevičiūtės-Pelytės motociklas

Tiesa, Anelės tėtis priklausė „Vorų“ klubui, tad anksčiau tekdavo ir su klubais kartu važinėti, bet paskui mes išsiskyrėme ir štai, pavyzdžiui, pernai į visas keliones vasarą jau leisdavausi tik dviese su dukra – be jokių klubų ar didelių kompanijų.

– O kada mažąją pirmą kartą pasisodinote ant motociklo?

– Vežiotis ją motociklo lopšyje pradėjau nuo trijų mėnesių. Man pačiai tuomet tai atrodė normalu, bet dabar, kai pati pasižiūriu į tuos mažyčius trijų mėnesių kūdikius, nesitiki, kad tokią mažą motociklu vežiojau. Pamenu, dar stebėdavosi žmonės, sakydavo, „o Dieve, koks čia mažas kūdikis ir jau motociklo lopšelyje“, o man tai kažkaip visai įprasta buvo (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr./Baikerė Vilma Valevičiūtė-Pelytė
Asmeninio archyvo nuotr./Baikerė Vilma Valevičiūtė-Pelytė

Jei gerai pamenu, pirmoji Anelės ilgesnė kelionė motociklu kartu su manimi buvo „Ralis aplink Lietuvą“, dukrai tuomet buvo apie keturis mėnesius. Reikėjo įveikti apie tūkstantį kilometrų, tad važiavome gal tris ar keturias paras ir kiekvieną vakarą apsistodavome palapinėje. Aš pati labai norėjau ją kartu vežiotis, tad mes labai sėkmingai visur kartu keliaujam iki šiol.

Ir pernai pirmą kartą tik su ja dviese važiavome iki Vengrijos. Abi pakeliavome, daug visokių draugų susiradome, važiavome, kur norėjome, apsistojome, kur mums patiko, ir grįžom abi patenkintos ir laimingos. Tokios tikros atostogos mums buvo.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė-Pelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė-Pelytė

Žinoma, buvo ir kiek baisu vienai su ja važiuoti – ar motociklas suges, ar dar kas gali nutikti. O ir dabar kiek sunkiau su dukra važinėti, nes jau didesnė, tad, aišku, visokių kaprizų pasitaiko. Vis dažniau prašosi, kad kartu paimtume ir jos drauges, jog linksmiau jai būtų. Kadangi dabartinis mano motociklas yra su didesniu lopšeliu ir jame laisvai galima vežtis ir du pakeleivius, kartais kartu pasiimame kompaniją ir jai.

– Kaip jus pačią patraukė motociklai? Kur dabar yra jūsų pirmasis įsigytas motociklas ir kokiu važinėjate šiuo metu?

– Iš tikrųjų jau net nebepamenu, kada jie mane taip patraukė. Meilę motociklams, atrodo, jaučiau visada, kiek tik save atsimenu. Visada ypač domėjausi retro motociklais. Kartą, kai buvau gal kokių 25-erių, vienas draugas pasiūlė pirkti tokį senovinį „BMW“ motociklą, ir aš pernelyg nesvarčiusi jam užtikrintai ir pasakiau „gerai, reikia imti“!

Tad 1939 metų „R35 BMW“ motociklas man ir buvo pirmasis. Aišku, jis dar kol kas nesukomplektuotas ir nevažiuoja, ramiai sau ilsisi dėžėse garaže, o kad jo nepamirščiau, ant rankos turiu šio motociklo variklio tatuiruotę. Tikiu, vieną dieną aš dar prikelsiu jį gyvenimui.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė

Pirmasis motociklas, su kuriuo jau pradėjau važinėtis, buvo netrukus po „BMW“ įsigytas „Honda Shadow“. Kadangi nusipirkau jį už paskutinius savo pinigus, teko pačiai su draugų pagalba ir konsultacijomis jį susiremontuoti. Su šiuo motociklu nuvažiavau išties daug kilometrų.

Asmeninio archyvo nuotr./Baikerė Vilma Valevičiūtė-Pelytė
Asmeninio archyvo nuotr./Baikerė Vilma Valevičiūtė-Pelytė

Dabar iš važiuojančių turiu „Java“, „BMW K100“ ir „Harley“ motociklus, tad pagal nuotaiką ir išsirenku, su kuriuo važiuoti (juokiasi).

– Daugelis motociklą įvardija kaip laisvės simbolį. Ką motociklas ir kelionės juo reiškia jums? Kokius pojūčius kelia?

– Važiuodama motociklu aš visų pirma pailsiu. Be galo mėgstu būti lauke, stebėti važiuojant besikeičiantį kraštovaizdį, grožėtis gamta, matyti miškus, laukus. Mane tai labai atpalaiduoja. Ir pats keliavimas motociklu dėl to man yra daug smagesnis. Be to, ir pati motociklininkų subkultūra yra įdomi – keliaujant sutinki daug bendraminčių, visada yra apie ką pasišnekėti.

Smagu kartais išeiti ir iš tos savo komforto zonos. Juk kai keliauji, esi kelyje kokią savaitę, kiekvieną naktį miegi palapinėje, maudaisi tik ežere, kitaip tariant, gyveni gamtoje, o paskui grįžti namo, palendi po dušu, atsiguli į savo lovą ir jautiesi toks atsipalaidavęs ir pailsėjęs.

– Baikerių gretose esate vadinama Pelyte. Papasakokite šios pravardės atsiradimo istoriją.

– Registruodamasi senų mašinų ir motociklų forume pati šią pravardę įrašiau, taip tarp baikerių ir tapau žinoma ne kaip Vilma, o kaip Pelytė. O kadangi esu nedidelio ūgio ir tokia šiek tiek kaupikė, mėgstanti viską nešti į namus, tai ir tinka man ta pravardė, daug kas sako, kad jau ir charakteris mano kaip pelytės (juokiasi).

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė

– Vilma, kokiuose motociklininkų renginiuose tenka dalyvauti? Galbūt jau turite ir tradicijų?

– Visuomet stengiuosi dalyvauti retro motociklų suvažiavimuose, į juos važiuoju jau nuo senų laikų. Šiuose suvažiavimuose ir gimė mano meilė senoviniams motociklams. Taip pat su dukra važiuojame į motociklų su lopšeliais suvažiavimus Lietuvoje ir užsienyje, kur dalyvauja daug šeimų. Lietuvoje tokius suvažiavimus Aukštadvaryje organizuoja Oblius.

Anksčiau važinėjančių su lopšeliais nebūdavo tiek daug, tokiais motociklais atvažiuodavome gal trise ar keturiese, o dabar su kiekvienais metais tokių motociklų matau vis daugiau. Džiaugiuosi, kad daug kas užsikrėtė mintimi, jog motociklu tikrai galima keliauti ir su vaikais.

Praėjusiais metais Vengrijoje vykusiame suvažiavime tokių motociklų su lopšeliais buvo gal daugiau kaip penkiasdešimt, atvyko baikerių iš daugelio Europos šalių, Australijos.

O vaikams juk irgi smagu pabūti gamtoje, palapinėje pamiegoti, padūkti su naujai atrastais draugais. Vengrijoje pernai net organizuotas smagus renginys, kurio metu vietinius vaikus baikeriai pavėžindavo motociklu, patikėkite, kokios eilės susidarydavo! (juokiasi).

Tenka lankytis ir įvairiuose baikerių suvažiavimuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, būna juose įvairiausių žaidimų, ekskursijų po apylinkes, varžybų, organizuojami koncertai, tad tiesiog smagiai leidžiame laiką su bendraminčiais.

– Papasakokite, kokias dar šalis teko aplankyti motociklu?

– Kartu su dukra esame buvusios Norvegijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Vengrijoje. Kažkur itin toli nuvažiavusios nebuvome, bet kaimynines šalis jau teko aplankyti ne po vieną kartą.

Praėjusiais metais, kai važiavome į Vengriją, pakeliui dar ir į Slovakiją užsukome, po muziejus pasivaikščiojom, zoologijos sodą aplankėme – aš visada planuodama maršrutą stengiuosi, kad ir dukrai būtų įdomu ką nors pamatyti.

– Kuri kelionė buvo pati ilgiausia?

– Ilgiausia, man atrodo, buvo kelionė į Vokietiją, važiavome pro Čekiją, tad joje šiek tiek pabuvome, tuomet nuvykome į pačią Vokietiją ir paskui grįžome per Lenkiją, taigi iš viso keliavome apie porą savaičių.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė

Kita ilgesnė kelionė buvo po Baltarusiją, dalyvavome vieno baltarusių baikerių klubo organizuojamoje kelionėje po šią šalį. Į priekį iki tos sutartos susitikimo vietos su draugais buvo maždaug dešimt valandų kelio, iki ten važiavau viena su dukra, tai bičiulius pasiekėme jau visai naktį.

Kelionė po Baltarusiją iš viso truko apie dešimt dienų ir buvo be galo įdomi, nes organizatoriai pasistengė atrinkti turistų rečiau lankomas, bet tikrai vertas dėmesio vietas.

– Su kokiais sunkumais keliuose leidžiantis į ilgesnes keliones baikeriams tenka susidurti? Ar nebuvo situacijų, kai tiesiog norėjosi viską mesti?

– Na, didžiausias sunkumas turbūt tas, kai kelyje sugenda transporto priemonė ir pats nemoki ar nėra kam jos pataisyti, bet man dar tokių situacijų, laimė, nėra buvę. Aišku, gedimų pasitaikydavo, tačiau arba pati susitvarkydavau, arba kas padėdavo.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė

Kitų sunkumų, jei esi gerai apsirūpinęs ir pasiruošęs kelionei, nelabai iškyla. O pasiruošti reikia tikrai nemažai, juk ir palapinę vežiesi, ir maisto įsidedi, ir apsirūpini, kur tą maistą gamintis. Bet aš jau įpratusi – palapinės su miegmaišiais nuo motociklo nenuimu visą sezoną.

Man pačiai tokių situacijų, kad norėtųsi viską mesti, tikrai nebuvo, priešingai – kaskart važiuojant atgal namo būna labai gaila, kad kelionė baigiasi, nes taip norisi dar važiuoti (juokiasi).

– Ar yra tekę leistis į keliones motociklu žiemą?

– Taip, keliose žiemos kelionėse esu buvusi ir man labai patiko, tik į jas jau, žinoma, vykdavau be dukros, kitaip turbūt ir motinystės teises iš manęs atimtų (juokiasi). Anksčiau, maždaug prieš porą metų, žiemos kelionėse dalyvaudavau su „Vorų“ baikerių klubu.

Asmeninio archyvo nuotr./Baikerės Vilmos Valevičiūtės-Pelytės žiemos kelionė
Asmeninio archyvo nuotr./Baikerės Vilmos Valevičiūtės-Pelytės žiemos kelionė

Važiuoti, kai sninga, yra smagiausia!

Tokios galbūt kiek įsimintinesnės kelionės buvo į Baltarusiją ir į Jaroslavlį (miestas vakarų Rusijoje, – aut.). Kelionė į Baltarusiją truko apie 3 ar 4 dienas, o Jaroslavlyje buvome apie savaitę.

Žinoma, žiemos kelionėms tenka labiau pasiruošti, juk ir motociklas tam turi būti tinkamas – su specialiu priekiniu stiklu ir šildomomis rankenomis. Reikia ir šiltos aprangos, ir batai, ir pirštinės, ir šalmas specialūs – absoliučiai viskas yra kitaip, nei važiuojant vasarą. Bet jei tinkamai pasiruoši, būna vienas malonumas. O ir važiuoti, kai sninga, yra smagiausia!

– O kur tokių žiemos kelionių metu nakvojote?

– Turėjome tokią didelę kareivišką palapinę, tad viduje užsikurdavome tą vadinamąją „buržuikę“, išskleisdavome „raskladūškes“, pasiklodavome miegmaišius ir miegodavome. Tikrai nebūdavo šalta, o po kelionės net ir nesusirgau. Gal jau ir užsigrūdinusi esu, nes peršalimo ligomis nebesergu (juokiasi).

Dar keletą kartų esu dalyvavusi ir baikerių žiemos suvažiavimuose, vykstančiuose Lietuvoje. Ten taip pat būna smagu, vyksta orientacinės varžybos po miškus, įvairūs renginiai, vakare būna koncertas, tad ir žiemą tikrai būna ką veikti.

– Ar nebuvo pasitaikę liūdnesnių situacijų keliuose: eismo įvykių, nelaimių, ar visuomet stengiatės važiuoti saugiai ir per daug „nelakstyti“?

– Ne, lakstyti aš nemėgstu. Sėdėdama ant motociklo aš atsipalaiduoju ir man nebūna kur skubėti. Tiesa, kai tik pradėjau vairuoti, buvo pasitaikiusi nedidelė avarija. Tuomet vengdama susidūrimo su priešais važiuojančiu automobiliu, guldžiau motociklą. Nieko labai tragiško ar nuostolingo nebuvo, na bet ranką susižalojau ir mėnesį teko vaikščioti su įtvaru.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė

Iš tikrųjų su dviejų ratų motociklu ne taip ir ilgai važinėjau, nes kai gimė dukrytė, visuomet važinėjau su lopšiu, o su juo ir motociklas žymiai stabilesnis, matomesnis būna. Nes dažniausiai avarijos nutinka dėl to, kad automobilio vairuotojas nepastebi pravažiuojančio motociklo.

Kai važinėju motociklu su lopšiu, manęs nepastebėti būna sunku, įsivaizduokit, juk ir palapinę vežiesi, ir miegmaišius, ir šiaip visokių daiktų, kai dukra dar nevaikščiojo, pamenu, net ir jos vežimėlį prie motociklo prisirišdavau, tai to mano motociklo tikrai būdavo daug (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr./Baikerė Vilma Valevičiūtė-Pelytė
Asmeninio archyvo nuotr./Baikerė Vilma Valevičiūtė-Pelytė

– Kokia, jūsų nuomone, yra baikerių kultūra Lietuvoje? Kuo ji skiriasi nuo kitų Europos šalių?

– Na, sakyčiau, visur ta kultūra yra labai panaši, niekuo ji labai ir nesiskiria. Lietuvos baikeriai tokie pat, kaip ir užsienyje, gal net kartais ir geresni, nes moka geriau organizuoti renginius, sugalvoti įdomesnes pramogas ir apskritai smagesni yra. O ir tų renginių Lietuvoje būna labai daug, sezono metu beveik kiekvieną savaitgalį gali kur nors nuvažiuoti.

– Ar moteris ant motociklo Lietuvoje vis dar neįprasta?

Dabar jau visos vairuoja, visos važiuoja ir nieko čia nenustebinsi.

– Manau, dabar tai jau visai įprasta. Palyginus, kaip buvo pradžioje, man tik pradėjus važinėti, situacija labai pasikeitusi, anksčiau motociklą vairuojančių moterų buvo tikrai mažai – į renginius pačios su motociklais atvažiuodavo viena ar dvi moterys, o dabar visos vairuoja, visos važiuoja ir nieko čia nenustebinsi.

Anksčiau aš dar stebindavau, nes su mažu vaiku važiuoju, o dabar, žiūriu, jau visi su tais vaikais pradėjo važinėti, tad jau ir tas nebestebina. Taigi ir mano žvaigždė nusileido (juokiasi).

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė

– Kiek kainuoja būti baikeriu? Ar tai brangus pomėgis?

– Tai jau priklauso nuo to, koks tu baikeris nori būti. Jei nori važiuoti su labai geru ir gražiu motociklu, leistis su juo į tolimas keliones ir ant to motociklo labai gražiai atrodyti, tada, aišku, jau tektų investuoti: ir gerą motociklą, ir gražią aprangą nusipirkti...

O, jei nori tiesiog važiuoti, o ne pasirodyti, tai gali tai daryti ir labai ekonomiškai. Nusiperki motociklą, gerą aprangą, kuri tarnauja mažiausiai penkerius metus, šalmą, kuris irgi apie trejus metus gali tarnauti, ir važiuoji.

Jei nepasitaiko kokių rimtų eismo įvykių, tai labai daug ir neišleidi motociklo priežiūrai, neskaitant, aišku, degalų, tepalų ir panašių dalykų. Na bet aš pati degalams pinigų niekada neskaičiuoju, man svarbu, kad tik važiuočiau (juokiasi).

– Kiek dažnai sezono metu tenka su motociklu išvažiuoti?

– Per tą vadinamąjį sezoną kiekvienais metais vien tik su motociklu bent po 10 tūkst. kilometrų tikrai nuvažiuoju. Važinėtis juo man patinka, man tai pramoga ir vairuoti jį mėgstu daug labiau nei automobilį, tad kiekvieną savaitgalį stengiuosi kur nors nuvažiuoti būtent motociklu, o darbo dienomis dažniau važinėju automobiliu.

– Ką dar veikiate be darbo ir važinėjimo motociklu?

– Na, turbūt kaip ir visos: tvarkau namus, prižiūriu dukrą, darau valgyti. Dar kartais mėgstu truputį parankdarbiauti, kažką pasiūti, pamegzti, papiešti. Piešimas yra dar vienas mano atsipalaidavimo būdas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Motociklininkė Vilma Valevičiūtė - Pelytė

Yra tekę ir dukros darželyje sienas išpiešti. Ten yra keturios grupės, tai kiekvienoje iš jų yra ir mano piešinių.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilmos Valevičiūtės-Pelytės piešinys
Asmeninio archyvo nuotr./Vilmos Valevičiūtės-Pelytės piešinys
Asmeninio archyvo nuotr./Vilmos Valevičiūtės-Pelytės piešinys
Asmeninio archyvo nuotr./Vilmos Valevičiūtės-Pelytės piešinys
Asmeninio archyvo nuotr./Vilmos Valevičiūtės-Pelytės piešinys
Asmeninio archyvo nuotr./Vilmos Valevičiūtės-Pelytės piešinys

– Kur dar žadate ar svajojate nuvažiuoti motociklu, netraukia tokios šalys, kaip Ispanija, Italija?

– Gal kiek per tolimos tai būtų kelionės, ypač jei važiuočiau su dukra. O ir laiko joms skirti reikėtų bent jau kokį mėnesį, tai jau kur kas daugiau nei aš atostogų turiu (juokiasi). Na, bet bent jau porai savaičių ir šią vasarą žadame su dukra kažkur į užsienį išvažiuoti, tik dar reikės sugalvoti, kur.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis