Daugiau kaip prieš dešimt metų specialybę iš esmės pakeisti nepabijojusi Rima dabar dirba įmonėje „Vilniaus kranai“ ir valdo 48 metrų aukščio bokštinį kraną, kurio keliamoji galia siekia 8 tonas. Sunkiasvorius krovinius kranu kelianti Rima šiuo metu yra viena iš kelių įmonėje dirbančių moterų.
15min tęsia ciklą „Viena tarp vyrų“ apie drąsias, ryžtingas, iššūkių nebijančias moteris.
Rimos tikinimu, jos darbas tik iš pažiūros atrodo paprastas ir lengvas, iš tiesų jis reikalauja begalinio atsargumo, kantrybės bei susikaupimo, o ir rizikos darbo metu tikrai netrūksta.
Rima ir pati manė, jog tai – ganėtinai vyriška specialybė, tad, susidomėjusi kursais, gerokai nustebo sužinojusi, kad į juos priimamos ir moterys. Nusprendė pabandyti, tąkart nuojauta sakė, kad darbas – kaip tik jai.
„Buvau ištekėjusi už karininko, daugelį metų šeimininkavau namuose, rūpinausi dviem augančiais mūsų vaikais. Bėgant metams, mūsų su vyru keliai išsiskyrė, reikėjo stotis ant kojų ir ieškotis darbo. Vaikai jau buvo paaugę, pradėjo studijuoti, tad lėšos tikrai buvo reikalingos.
Tiesiog jaučiau – jei išmoksiu šio amato, darbas man tikrai patiks.
Pradėjau mokytis virėjos amato, vėliau įsidarbinau, tačiau manęs šis darbas pernelyg nedžiugino – tebuvo tik šiokių tokių pajamų šaltinis. Virėja dirbau apie septynerius metus, vis pasvarstydama, kur dar galėčiau save išbandyti.
Kartą visiškai atsitiktinai užtikau skelbimą apie vykdomus bokštinio krano operatorių kursus – iškart susidomėjau, mat sunkioji technika mane visuomet traukė. Tik man ir pačiai visada atrodė, kad tai gan vyriškas darbas, tad dar paskambinau pasiteirauti, ar į kursus priimamos moterys.
Sulaukusi teigiamo atsakymo, apsidžiaugiau ir ilgai nedvejojusi nusprendžiau save išbandyti. Tiesiog jaučiau – jei išmoksiu šio amato, darbas man tikrai patiks. Galiu pasakyti, kad tuomet, prieš dešimtmetį, aš tikrai nesuklydau“, – pasakoja R.Sadovskaja.
Darbe įtampos netrūksta
Jeruzalės profesinio mokymo centre bokštinio krano operatorės specialybę Rima įgijo per keletą mėnesių. Tiesa, ir kursuose Rima daug moterų nesutiko – be jos, šio amato grupėje mokėsi tik dvi moterys.
Išklausiusi teorijos kursą, Rima praktiką atliko „Vilniaus kranuose“, ten, dar nesibaigus kursams, ir įsidarbino. Pradžia lengva nebuvo, moteris neslepia, kad mokėti teoriją šiame darbe toli gražu nepakako.
„Pirmasis mano objektas buvo daugiabučiai namai Perkūnkiemyje, dirbau su 30 metrų aukščio kranu. Pamenu, pradžioje nepaprastai bijojau – ateidavau nuo pat ankstyvo ryto, viską atsargiai apsižiūrėdavau ir pradėdavau dirbti galvą nuleidusi, kad niekas manęs ten pernelyg nebartų (juokiasi).
Iš pradžių ir įtampą gan stipriai jausdavau, juk valdant tokius sunkiasvorius krovinius rizika čia nemaža, tad per tas 8 darbo valandas be galo pavargdavau. Ir dirbosi gerokai lėčiau, nei reikėtų, tačiau paskui apsipratau“, – apie savo darbo ypatumus atvirauja Rima.
Paklausta, kaip sekėsi įsisavinti patį krano veikimo principą, Rima neslepia, kad buvo nelengva – tik iš pažiūros atrodo, kad jį valdyti paprasta.
„Pradėjus dirbti šį darbą, sunkiausia buvo suprasti patį krano veikimo principą. Tik iš šono atrodo, kad darbas paprastas – tik pakėlei krovinį, nunešei ir padėjai. Visas krano valdymas tikrai nesunkus – ten tėra keletas mygtukų ir dvi rankenos, tačiau reikia išmokti elgtis su kranu, žinoti, kaip reikia kraną valdyti, kad nešamas krovinys pernelyg stipriai nesiūbuotų.
Prireikia laiko, kol išmoksti, kaip krovinį švelniai pakelti, nunešti į reikiamą vietą ir atsargiai jį nuleisti. Jei krovinys siūbuoja, tai labai pavojinga, nes gali sužeisti žmones apačioje. Šiuo metu ir pati turiu mokinį, kuris tik dabar pradeda įsisavinti visas šio darbo subtilybes ir suprasti, kokio didelio atsargumo darbas reikalauja“, – pasakoja R.Sadovskaja.
Po kelių mėnesių, jau baigus pirmąjį objektą, su kranu ir jo veikimo principais Rima visiškai apsiprato. Vėliau jai teko dirbti statybose Gedimino prospekte – ten reikėjo valdyti tris skirtingus kranus, tad po truputį įgūdžiai tobulėjo.
Baimės nekelia ir 100 metrų aukštis
Rima prisidėjo ir prie „Quadrum“ biurų komplekso, esančio Konstitucijos prospekte, statybų, kur pirmą kartą teko atsisėsti į 48 metrų aukščio kraną, galintį iškelti iki 8 tonų siekiantį krovinį.
Paklausta, kaip pavyko išvengti aukščio baimės, Rima šypsosi ir tikina, jos niekad gyvenime neturėjusi – juk kaip kitaip tokį darbą dirbsi.
„Su 48 metrų aukščio kranu dirbu ir dabar – netoli Konstitucijos prospekto statome biurų pastatą, kuris bus 28 aukštų. Taigi vėliau, manau, teks valdyti ir 100 metrų aukščio kraną.
Aukščio aš nebijau, manęs jis niekad negąsdino. Svarstau tik, kaip į tą šimto metrų aukščio kraną reikės užlipti. Nes jau ir dabar, dirbant su 48 metrų aukščio kranu, į jį užlipti kiek sunkoka – į tokį aukštį tenka lipti kopėčių tipo laiptukais, niekas ten į viršų tavęs neužkelia“, – sako Rima.
Svarbu atsargumas ir kantrybė
Pasakodama apie svarbiausias charakterio savybes, reikalingas dirbant, Rima nedvejodama visų pirma išskiria kantrybę ir atsakomybę – šios savybės ne kartą ir jai yra padėjusios įveikti sunkumus darbe.
„Svarbu suprasti, kad tai – atsakingas darbas, ir rizikos jame yra – juk tu valdai didžiulį kraną, perneši sunkiasvorius krovinius, o apačioje visur vaikšto žmonės, tad kartais tikrai būna baisu jų nesužeisti. Kiekvienas neapgalvotas ir klaidingas judesys čia gali baigtis tragedija. Dirbant reikia būti susikaupus, nesiblaškyti ir neskubėti.
Žinoma, svarbu ir statybininkų komanda, su kuria tenka dirbti – jeigu jie profesionalūs, viskas klostosi puikiai, jeigu nelabai – tuomet pasitaiko ir konfliktinių situacijų. Laimė, man daug panašių atvejų nebuvo.
Tik kartą esu dirbusi su gan sunkiai sukalbamais statybininkais, kurie man pasirodė labai neatsargūs. Labai dažnai aplaidžiai krovinį pririšdavo, visai savęs nesaugodavo, tuomet tekdavo aiškinti, kad krovinys nukris, kad perrištų, tekdavo ir pasibarti.
Jeigu krovinys tinkamai nepririštas, tuomet aš jo nekeliu, čia reikia atsargumo, nes atsakomybė nukritus kroviniui kristų man ant pečių, o aš taip rizikuoti nenoriu. Gal tam savo atsargumui ir turėčiau dėkoti, kad kol kas nepasitaikė nelaimingų situacijų.
Kiekviena didesnė statybininkų brigada turi savą stropuotoją (žmogus, prikabinantis sunkius krovinius, kad kranu būtų galima pakelti – aut. past), kuris yra apmokytas, kaip tuos krovinius rišti. Jei stropuotojas darbą atlieka gerai, ir man būna kur kas lengviau dirbti“, – kalba R.Sadovskaja.
Kaip atrodo darbo diena?
Rima pasakoja, kad šalia Konstitucijos prospekto esančiame objekte darbo yra nemažai, tad ir dirbti tenka kur kas daugiau nei 8 valandas, tačiau ir poilsiui laiko atsiranda.
„Į darbą ateinu anksti – apie 7 valandą ryto, užlipu į kraną, įjungiu jį, užpildau žurnalą ir laukiu, kol per raciją manęs prašys pakelti krovinį. Jei darbo daug – diena prabėga nepastebimai, jei krovinius nešioti reikia mažiau, būna kiek nuobodžiau.
Bet tuomet galima pailsėti, pasigrožėti miesto panorama, žurnalą kokį paskaityti ar radijo paklausyti. Ir pietauju dažniausiai kabinoje – ne visuomet norisi tom kopėčiom aukštyn žemyn laipioti. Aišku, galima ir į lauką išeiti, jei norisi grynu oru pakvėpuoti – prie kabinos yra aikštelė, kuria galima vaikščioti.
Taip ir prabėga diena. Darbą baigiu apie 19 val. Toks jau šis objektas, darbo nemažai, tenka dirbti ir šešias dienas per savaitę“, – sako Rima.
Paklausta, kuriais sezonais Vilnius jai gražiausias, Rima išskiria rudenį ir tamsius žiemos vakarus. Rudenį jai ir dirbti maloniausia, nes oro sąlygos šiame darbe taip pat labai svarbios.
„Vilniaus panorama tikrai graži, ypač rudenį, kai visi lapai nusidažo geltonai, ar tamsiais žiemos vakarais, kai įsijungia visos miesto šviesos ir sužimba reklamos.
Oro sąlygos mano darbe labai svarbios – geriausia dirbti, kai dangus būna kiek apniukęs, tad ir ši vasara dar man visai patinka (šypsosi). Būna labai sunku dirbti plieskiant saulei, mat į statomo objekto stiklus atsispindintys spinduliai gerokai sumažina matomumą, o ir karštį ten viršuje ištverti labai sunku. Norėčiau, kad kabinoje bent koks kondicionierius būtų“, – lūkesčiais dalijasi Rima.
Anot moters, darbai esant blogoms oro sąlygoms gali ir visai sustoti. Ypač jei smarkiai lyja ar pakyla didelis vėjas.
„Jei vėjas labai didelis, dirbti negalime, jei vėjo stiprumas viršija 15 m/s greitį, visai nedirbame. Žinoma, apačioje toks vėjas neatrodo labai didelis, bet ten, viršuje, patikėkite, jis tikrai jaučiasi. Sunku dirbti ir esant lietui ar smarkiai sningant žiemą. Šaltuoju sezonu darbas apskritai vyksta lėčiau, tenka laukti, kol sniegas bus nuvalytas, patį krovinį tada paruošti sudėtingiau. Ir užlipti į kraną būna sunkiau, reikia tai daryti ypač atsargiai, kad nepaslystum, mat kartais laiptai būna apledėję.
Kabinoje galima pasistatyti šildytuvą, tad šaltis baisus nebūna, žinoma, jei temperatūra nukrinta labai žemai, mes nedirbame“, – pasakoja jau dešimtmetį bokštinio krano operatore dirbanti Rima.
Paklausta, ką veikia laisvalaikiu, Rima pasidžiaugia turinti tris anūkus, su kuriais jai laiką leisti maloniausia: „Mėgstame į gamtą nuvykti, gamtos kraštovaizdžiais pasigrožėti, juk miesto vaizdų ir darbe prisižiūriu (šypsosi). Laisvu nuo darbo metu patinka ilgiau pamiegoti, tiesiog pasiilsėti.“
Nors dirbti tenka nemažai, Rima nesiskundžia – šis darbas jai be galo patinka. Tikina, jei turėtų daugiau laisvalaikio – tiesiog nežinotų, kur dėtis.
„Savo specialybės ar darbo keisti artimiausiu metu tikrai nežadu. Svarstau tik, ar dar ir po dešimties metų aš sugebėsiu užlipti tais laiptukais iki savo kabinos, ypač kai reikės kopti į 100 metrų aukštį“, – juokiasi bokštinio krano operatorė Rima Sadovskaja.
