15min tęsia ciklą „Viena tarp vyrų“ ir šį kartą neriame į informacinių technologijų (IT) pasaulį. Mūsų herojė – jauna moteris verslininkė, mėgstanti iššūkius, siekianti užsibrėžtų tikslų, dievinanti kalnus, kopimą uolomis, buriavimą ir, žinoma, savo darbą.
Šiauliuose augusi ir jau keliolika metų Vilniuje gyvenanti A.Urbonavičiūtė savo profesinę karjerą vadina nestandartine kelione su posūkiais.
„Baigiau psichologijos studijas, pradėjusi kelionę nuo klinikinės psichologijos, vėliau pasukau į organizacinę psichologiją ir septynerius metus dirbau žmogiškųjų išteklių vadove įvairiose organizacijose (tarp jų – „Leo LT“, „Adform“ – red. past.).
Vėliau nusprendžiau pasukti į IT ir pastaruosius šešerius metus vadovavau globalioms techninėms komandoms bendrovėje „Barclays“. Buvo išties įdomu giliai pažinti kultūrinius skirtumus ir panašumus dirbant su komandomis iš Pietų Afrikos Respublikos, Indijos, Singapūro, JAV, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos“, – sako pašnekovė.
Šiandien ji su dar dviem kolegomis pasinėrusi į savo verslą – nuo šių metų sausio trijulė kuria kone informacijos perversmu vadinamą komunikacijos įrankį „Tipi“. Jų biuras Lietuvoje, čia įsteigta ir patronuojamoji įmonė, o štai pagrindinę „Tipi Hub“ jie įkūrė Delavere, Jungtinėse Valstijose.
Kaip paaiškino įmonės vadovė ir bendraįkūrėja A.Urbonavičiūtė, toks sprendimas buvo priimtas žvelgiant į ateitį – tai gali padėti lengviau vystyti verslą pasirinktoje rinkoje ir pritraukti didesnių investicijų, be to, išvengti didelių išlaidų, jei kada nors būtų norima Lietuvoje įkurtą įmonę perkelti į užsienio rinką.
Apie tai, kas yra startuolis „Tipi“, kodėl jis žada perversmą, kas paskatino pašnekovę imtis drastiškų karjeros pokyčių, kaip moteris koleges vertina IT pasaulį valdantys vyrai, kodėl užbūrė kalnai ir smarkiai sužavėjo netikėtai atrasti pomėgiai, kalbamės su Aurelija.
– Žmogiškųjų išteklių sritį iškeitėte į IT pasaulį. Kas lėmė tokius pokyčius? Ir, beje, teko girdėti, kad tuo metu, kai darėte karjeros posūkį, buvote vienintelė žmogiškųjų išteklių specialistė, kardinaliai pakeitusi profesiją.
– Karjeros pokyčius dariau judėdama ta kryptimi, kuri tuo metu atrodė įdomiausia. Tuo metu, kai dariau pokytį, kiek žinau, buvau vienintelė. Teko girdėti, kad tai labai drąsus žingsnis. Labai džiugu dabar matyti daugiau tokių pavyzdžių. Tiesą sakant, IT srityje vis daugiau žmonių, kurie perėjo iš kitų sektorių, nes ne visoms funkcijoms atlikti reikia gilių techninių žinių.
Netrukus pamatysime, kad norint būti sėkmingam, nebepakanka puikiai išmanyti vieną sritį – svarbiau mokėti spręsti reikiamą problemą efektyviausiu būdu ir panaudojant įvairių sričių žinias.
Pažįstu puikių projektų vadovų, kurie visiškai ne iš IT srities, nemažai specialistų, kurie persikvalifikuoja ir drastiškai keičia darbo sritį. Džiugu, kad darbdaviai yra kur kas atviresni ir renkasi potencialą, o ne tik patirtį.
Dinamiškame ir globalėjančiame pasaulyje izoliuotos verslo ir veiklos sritys tampa retenybe. Tad manau, kad vis svarbiau tampa daugiadisciplininė ir daugiakultūrė patirtis. Netrukus pamatysime, kad norint būti sėkmingam, nebepakanka puikiai išmanyti vieną sritį – svarbiau mokėti spręsti reikiamą problemą efektyviausiu būdu ir panaudojant įvairių sričių žinias. Todėl tokių sričių specialistai kaip „growth hackers“ (liet. plėtros rinkodarininkai), kurie išmano rinkodarą, produkto kūrimą ir IT, vis paklausesni.
Tikriausiai į šį ateities poreikį atsižvelgia suomiai, kurdami pasaulyje jau išgarsėjusią edukacijos sistemą, kurioje mokomasi ne disciplinų, bet problemų sprendimo, sujungiant kelių disciplinų žinias ir gebėjimą bendradarbiauti bei dirbti virtualioje komandoje.
Jau dabar gebėjimas greitai rasti reikiamą informaciją, atsirinkti tai, kas svarbu, greitai mokytis ir dirbti komandoje įgyja vis svarbesnį vaidmenį nei konkrečios žinios ir įgūdžiai. Nes viskas yra išmokstama.
Prieš keisdama sritį, dirbau žmogiškųjų išteklių vadove keliose technologijų bendrovėse. Man labai patinka IT įmonių kultūra: jos skaidresnės ir atviresnės, ten dirba dukart į priekį galvojantys ir drąsiai, laisvai mąstantys žmonės. Labai džiugu matyti, kad technologijų įmonių į Lietuvą atvesta atvirumo kultūra migruoja ir į kitas verslo sritis. Darbdaviui tai yra ir galimybės, ir iššūkiai. Galimybės, nes žmonės turi begalę inovatyvių idėjų ir dažnai kuria itin progresyvią organizacijos kultūrą, kuri uždeda kartelę ir standartą kitoms verslo sritims.
Iššūkis, nes žmonės nori ne tik įdomaus ir prasmingo darbo, bet ir skaidrumo bei atvirumo iš vadovų, nori suprasti, kaip jų kasdienė veikla lemia bendrovės rezultatus. IT srityje nuolat trūksta darbuotojų, todėl darbdaviai, norėdami išlaikyti talentą, turi investuoti ne tik į darbo priemones, bet ir į organizacijos kultūrą.
– Papasakokite apie tą informacijos perversmu vadinamą įrankį „Tipi“ – kas tai, kaip jis veikia, kam jis reikalingas?
– „Tipi“ yra komunikacijos platforma efektyvioms komandoms, skirtas mažoms ir vidutinio dydžio organizacijoms. Šios vis rečiau yra hierarchinės ir pradeda veikti kaip socialinis tinklas. Komandos vis dažniau būna virtualios, žmonės dirba skirtinguose biuruose ar iš namų. Tačiau darbuotojams svarbu jaustis organizacijos dalimi, pažinoti kolegas, jausti pulsą, kuo gyvena kolegos ir kas vyksta darbinėje aplinkoje. „Tipi“ sujungia žmones ir sukuria daugiau skaidrumo organizacijoje, palengvina informacijos sklaidą ir bendravimą tarp skirtingų komandų.
Komunikacijos įrankių yra įvairių, tačiau daugelis jų išsprendžia tik vieną siaurą problemą. Taigi dažniausiai tenka naudoti begalę įrankių. Todėl nenuostabu, kad tyrimai rodo, jog vidutiniškai 19,8 proc. darbo dienos darbuotojai praleidžia ieškodami informacijos darbui atlikti.
„Tipi“ pakeičia keletą įrankių: čia galite laikyti dokumentus, kurti, skelbti aktualią informaciją, diskutuoti, jis pakeičia grupės laiškus ir intranetą. Visa informacija organizuojama pagal temas ir išlieka ateičiai, tad nauji kolegos turės prieigą ir nereikės visko pasakoti iš naujo.
– Kaip atėjote iki šios idėjos? Kas pastūmėjo?
– Tradiciškai anksčiau dalijimasis informacija ir sprendimų priėmimas vykdavo per susitikimus ar susirinkimus. Šiuolaikinėse organizacijose tai įmanoma vis rečiau. Organizacijos veikia kitaip – darbas dažnai nebėra apibrėžtas griežtomis darbo valandomis ir biuro erdve. Neretai tenka matyti komandas, kurios dirba virtualiai, iš namų, keliaudamos ar išsibarsčiusios per kelias šalis.
Žmonės nori lankstumo, kuris leistų dirbti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje ir taip, kaip jiems individualiai tinkamiausia. Norėdami suteikti šią laisvę ir lankstumą kūrėme „Tipi“.
Vis labiau auga ir darbuotojų lūkesčiai. Žmonės nori labiau subalansuoto gyvenimo, daugiau laiko šeimai, pomėgiams ir galimybių dirbant įgyvendinti savo svajones. Taigi nori lankstumo, kuris leistų dirbti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje ir taip, kaip jiems individualiai tinkamiausia. Norėdami suteikti šią laisvę ir lankstumą kūrėme „Tipi“.
Šis įrankis organizacijoms padeda kurti personalizuotą darbo kultūrą, kur žmonės yra produktyvūs ir pasiekia puikių rezultatų. Mes visi esame skirtingi ir mums svarbūs skirtingi dalykai.
Vieniems norisi daugiau laiko praleisti su šeima, popietę išnaudoti jogos pamokai, kitiems patinka dirbti keliaujant po skirtingas šalis ir tyrinėjant pasaulį, tretiems – turėti galimybę pasirinkti: būti susitelkus ties svarbiu protiniu darbu ar biure bendrauti su kolegomis. Taigi „Tipi“ suteikia galimybę rinktis laiką, vietą ir individualų darbo stilių bei pasiekti geresnių rezultatų, ir žmogui nereikia jausti kaltės, kad nėra prisirišęs prie savo darbo kėdės ar kurį laiką buvo nepasiekiamas.
– Kodėl šis startuolis vadinamas informacijos perversmu?
– Didžiausias perversmas yra tai, kad keičiasi darbuotojų lūkesčiai. Ir darbdaviai, norėdami pritraukti geriausius talentus, turi siūlyti lankstumą, kurio nori darbuotojai. Tai visiems yra „win-win“ situacija, nes laimingi darbuotojai yra produktyvūs, kūrybingi, energingi ir lojalūs. „Tipi“ atspindi šį poreikį ir leidžia jaustis organizacijos dalimi, greitai gauti visą reikiamą informaciją, dalyvauti diskusijose, kad ir kur būtumėte, kad ir kokiu laiku norėtumėte dirbti.
Nenuostabu, kad vis dažniau tenka girdėti frazę „Work smart, not hard“ (liet. „Dirbk protingai, o ne sunkiai“). Ir įrankiai, kurie leis įgyvendinti „smart“ principą, t. y. gebės prisiderinti prie žmogaus individualių įpročių ir poreikių bei padės jam būti sėkmingesniam, atneš perversmą. „Tipi“ prisiderina prie individualių poreikių ir leidžia valdyti gaunamos informacijos srautą bei rasti prioritetinę informaciją.
– Ką tik sugrįžote iš Jungtinių Valstijų IT lopšiu vadinamo Silicio slėnio. Ką ten veikėte?
– Kiekvienais metais „Startup Lithuania“ išrenka progresyviausius startuolius, kurie laimi galimybę atstovauti Lietuvos startuolių ekosistemai keturiose didžiausiose inovacijų konferencijose. Iš visų startuolių šiemet buvo atrinkti septyni, tarp jų patekome ir mes. Taigi jau dalyvavome DLD konferencijoje Tel Avive ir visai neseniai grįžau iš Silicio slėnio.
Technologijų sritis pastaruoju metu daug investuoja, kad pritrauktų daugiau moterų. Vis dėlto pasaulinė kreivė nuo 1991 m. krinta žemyn.
Buvo labai intensyvus vizitas: daug susitikimų su investuotojais, startuolių akseleratoriais, kitais startuoliais. Būdamas ten pajauti visai kitą vibe'ą ir supranti, kodėl būtent Silicio slėnyje gimsta arba užauga pasaulį keičiančios bendrovės.
Vienas psichologiškai didžiausių skirtumų, palyginti su Lietuva, yra tai, kaip žiūrima į nesėkmes. Silicio slėnio investuotojai klausia, kelintas tai startuolis ir kiek jų buvo nesėkmingų. Jie tiki, kad iš nesėkmių ir uždarytų startuolių galima labai daug pasimokyti, o atkaklumas ir gebėjimas nenuleisti rankų bei greitai atgauti jėgas yra svarbiausios savybės, leidžiančios prognozuoti sėkmę. Lietuvoje gėdijamasi nesėkmės, nes požiūris į nesėkmę nėra pozityvus.
– Ne paslaptis, kad IT pasaulį valdo vyrai ir moterų ten nėra daug. Dar prieš pradedant pokalbį trumpai užsiminėte, kad pasaulinė kreivė moterų atžvilgiu taip pat krinta žemyn, o kalbant apie startuolius, ypač Lietuvoje, padėtis visai prasta. Kokia ji ir kodėl taip yra?
– Technologijų sritis pastaruoju metu daug investuoja, kad pritrauktų daugiau moterų. Vis dėlto pasaulinė kreivė nuo 1991 m. krinta žemyn. Manoma, kad moterų skaičius ėmė gerokai mažėti namuose atsiradus asmeniniam kompiuteriui. Berniukai vaikystėje yra tėvų skatinami domėtis kompiuteriais, o mergaitėms įskiepijama, kad kompiuteriai – ne joms. Natūraliai tai veda į mažesnį domėjimąsi IT sritimi vėliau.
O startuoliuose padėtis visai bloga. Lietuvoje čia labai mažai moterų (9 proc. bendraįkūrėjų yra moterys), nors Silicio slėnyje jos sudaro apie 40 proc. Europos vidurkis siekia 20 proc. Ir Lietuvoje niekas nekalba, kad tai problema. Manau moterys nedrįsta rizikuoti, turi per mažai palaikymo iš aplinkos ir per mažai pasitiki savimi. Man tokia statistika atrodo tragiška. Moterų verslumo tema labai garsiai kalbama JAV, nors ten net 40 proc. sudaro moterys, o Lietuvoje nieko apie tai neteko girdėti.
– Skaičiai patvirtina, kad IT srityje dominuoja vyrai. Kaip jie vertina koleges moteris? Su kokiu požiūriu teko susidurti jums? Galbūt ilgainiui jis keitėsi?
– IT srityje, kaip ir versle, dominuoja vyrai. Tačiau aš visada puikiai jaučiausi dirbdama tarp vyrų – nei geresnė, nei blogesnė. Jaučiuosi lygi.
Pamenu situaciją, kai laimėjau vidinę atranką vadovauti techninei komandai, kurioje dirbo 50 vyrų ir nebuvo nė vienos moters. Per pirmą susirinkimą paklausiau: „O kur visos moterys?“ Vyrai komandų vadovai pradėjo sakyti, kaip jie deda ir dės pastangas pritraukti daugiau moterų – tarsi teisindamiesi, kodėl iki šiol jų nėra. Vis dėlto manau, kad svarbu gebėjimai ir tinkamumas pozicijai, o ne lytis. Taip nutinka, kai moterys tampa statistika korporacijoje ir vyrai ima jausti tarsi spaudimą pritraukti daugiau moterų.
Manau, labai svarbu populiarinti technines sritis ir specialybes tarp moterų. Juk inžinieriai ir programuotojai kuria produktus, kuriuos naudojame visi. Jei komandoje, kuriančioje produktus, nėra skirtingų lyčių, skirtingo amžiaus žmonių, sukurti produktai neatitinka visų naudotojų poreikių. Yra tragiškų pavyzdžių istorijoje, kai pirmąsias automobilių oro pagalves kūrė vyrų komanda pagal standartinio vyro ūgį, svorį ir sudėjimą. Tokie produktai rinkoje gali padaryti neatitaisomą žalą.
Manau, kad dažniausiai pačių moterų baimės, pasitikėjimo savimi ar išorinio palaikymo trūkumas yra didžiausi trukdžiai sėkmingai karjerai.
Todėl labai norėtųsi paskatinti moteris būti drąsias ir žengti į itin įdomią ir progresyvią sritį. Manau, kad dažniausiai pačių moterų baimės, pasitikėjimo savimi ar išorinio palaikymo trūkumas yra didžiausi trukdžiai sėkmingai karjerai.
Kalbant apie moterų diskriminaciją, pastebėjau, kad ji egzistuoja tokiam pasąmoniniame lygyje ir vyrai tiesiog kai kurio savo elgesio netraktuoja kaip diskriminuojančio. Pavyzdžiui, teko matyti, kaip į vyrų kolektyvą prisijungia moteris ir komanda iškart tikisi, kad dabar kolegė organizuos komandos vakarėlius, rūpinsis gimtadienio dovanų pirkimu ir kitais panašiais dalykais – nes juk moteris tai daro geriau (juokiasi). Bet juk ne administratorė, o inžinierė prisijungė prie komandos.
Kitas pavyzdys, kai vyrai organizuoja vakarėlį atvykstančiam vadovui ir nusprendžia, kad pirtis yra puikiausias būdas geriau pažinti vieniems kitus. Ir nepamąsto, kad moterims gali būti nejauku vaikščioti su bikiniu matant vadovui. Todėl vyrams noriu palinkėti būti supratingesniems ir pagauti save tokiose situacijose.
– Apibūdinkite save – kokia esate? Kurios savybės padeda darbe, arba, kitaip tariant, kokių jų reikia moteriai, dirbančiai IT srityje?
– Kaip svarbiausias savo savybes, padedančias profesinėje srityje, išskirčiau pozityvumą, neapibrėžtumo toleravimą, atkaklumą, pasitikėjimą savimi. Kad ir kaip būtų, būtent pasitikėjimo savimi Lietuvos moterims labiausiai trūksta ir taip jos tampa savo pačių įkaitėmis. Tai labai gerai iliustruoja situacija su įvairiais technologijų renginiais. Į juos ateina labai mažai moterų, tačiau vos tą patį renginį pavadini „For women“ (liet. „Moterims“), skaičius išauga.
– Turite dvi jaunesnes seseris, papasakokite, kaip jus augino tėvai, kokias vertybes skiepijo ir kaip reaguoja į tokius dukros pasiekimus?
– Labai džiugu, kad tėvai mus visas augino skatindami ambiciją ir pasitikėjimą savimi bei palaikydami net keisčiausius mūsų sprendimus. Susiformavo pasaulėvaizdis, kad nėra lyčių skirtumų ir visos svajonės yra įgyvendinamos, tik reikia jų siekti. Labai didžiuojuosi savo seserimis. Viena jų – teisininkė, puikiai suderinanti karjerą ir trijų dukrelių auginimą. Kita neseniai baigė universitetą ir sėkmingai dirba bei ieško savo gyvenimo kelio. Tėvai, žinoma, džiaugiasi ir palaiko.
– Ką įvardytumėte kaip savo didžiausią aistrą?
– Labai myliu laukinę gamtą, kalnus ir miškus. Esu kopusi į kalnus, lipusi į uolas, plaukusi ar trekinusi daugelyje šalių: Aliaskoje, Grenlandijoje, Islandijoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose, Čilės ir Argentinos Patagonijoje, taip pat salose netoli Antarktidos, beveik visoje kalnuotoje Europos dalyje, Kirgizijoje, Naujojoje Zelandijoje. Buriuoju ir turiu teisę kapitonauti burinėje jachtoje vidaus vandenyse. Labai mėgstu lietuvišką mišką ir lipti į medžius.
– Daug keliaujate, pasidalykite savo patyrimais iš įsimintiniausių kelionių.
– Tokių buvo tikrai nemažai. Viena įspūdingiausių, o gal ir įspūdingiausia, nes viena pirmųjų sudėtingesnių, kelionių buvo Grenlandijoje, kai dviese pėsčiomis keliavome dvi savaites beveik porą šimtų kilometrų atstumu nuo artimiausios civilizacijos. Vienas labiausiai patinkančių regionų yra Argentinos ir Čilės Patagonia bei Pietų Amerikos pietuose esantis Ugnies Žemės salynas, apgyvendintas pingvinų (šypsosi).
Esu keliavusi laukinėje gamtoje – plaustu šaltosiomis Naujosios Zelandijos džiunglėmis ir Amazonės pakrantėmis Peru. Užsiiminėju alpinizmu, labai patiko stichijos valdomas Kirgizijos Tian Šianio regionas. Iš artimesnių patinka Gruzija ir pastaruoju metu atrastas uolinis laipiojimas Pietų Europoje.
– Didžioji dalis kelionių susijusi su kalnais. Kokią įtaką jie daro ir ar padeda kasdienybėje bei darbe?
Kalnai ugdo tas pačias savybes ir išmoko to, kas reikalinga darbe. Parodo, kaip svarbu komanda, su kuria eini.
– Padeda, nes kalnai ugdo tas pačias savybes ir išmoko to, kas reikalinga darbe. Parodo, kaip svarbu komanda, su kuria eini. Psichologinė ištvermė ir pozityvumas svarbiau nei fizinė jėga. Be nuostabaus grožio, kalnuose yra įvairių situacijų ir pavojų, daug diskomforto, todėl labai svarbu žvelgti pozityviai, matyti ir patirti tą grožį ir nesifokusuoti į buitines smulkmenas. Kalnai išmokė, kad esant ilgai ir sunkiai distancijai laimi ne greitas sprinteris, o ištvermingas maratonininkas. Mačiau žmones, kurie greiti ir stiprūs pirmas porą dienų, o paskui palūžta.
Tenka girdėti, kad įveikiau, nugalėjau kalnus. Manau gamtos, kalnų, stichijos joks žmogus negali įveikti. Mes esame gamtos dalis, todėl kalnuose gali pajusti savo vietą ir harmoniją su gamta, o ne bandyti ką nors įveikti. Pirmi kartai akistatoje su visiškai laukine gamta tarp laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, grizlių, yra gąsdinantys, baisu būti keli šimtai kilometrų nuo žmonių. Tačiau per savaitę susigyveni su gamtos ritmu ir jautiesi kaip namie.
– Dirbantys sau žmonės dažnai sako, kad išsitrina riba tarp darbo ir laisvalaikio, tai tampa vienu. Kaip yra jūsų atžvilgiu? Ar turite laiko pailsėti, atsiplėšti nuo darbų? Ką tomis akimirkomis veikiate?
– Dirbant korporacijoje arba tikriausiai bet kokioje labiau apibrėžtoje aplinkoje, ta riba yra aiškesnė. Startuoliuose ji išsitrina. Vis dėlto aš šventai tikiu, kad labai svarbu neužkrauti galvos ir palikti laisvos erdvės mintims, idėjoms, kūrybiškumui. Todėl labai svarbu išeiti iš darbinės aplinkos ir pamąstyti.
Persipinančios sutartinių melodijos įtraukia į garsų upę tarsi mantros, padeda atrasti vidinę pusiausvyrą, darną, išlaisvinti protą ir kūrybiškumą.
Turiu keletą būdų, kaip išvalyti mintis ir grįžti susibalansavus. Man geriausiai mąstosi ir labiausiai pailsiu gamtoje, toliau nuo miesto triukšmo. Sportas ir fizinis krūvis taip pat sudėlioja mintis. Nelabai mėgstu uždarų sporto klubų ir monotoniškų, į sieną nukreiptų treniruoklių. Mieliau renkuosi lipti virve į medį ar laipiojimą uolomis.
Šiemet atradau dar vieną naują būdą pailsėti ir susidėlioti mintis – tai sutartinių dainavimas. Dainavimas man, kaip ir tikriausiai daugeliui, visada atrodydavo ypatingas talentas, kuriuo gali mėgautis tik apdovanoti išskirtiniu balsu ir klausa. Save visad priskirdavau prie tų, kurie geriausiu atveju gali būti tik atidūs klausytojai, plaukiantys balsų ir garsų dermėje...
Tačiau visai neseniai atrastos sutartinės leido man patikėti, kad ir aš galiu dainuoti. Leido pajusti bendrumą įsiliejant į garsų debesį su kitais, kartu dainuojančiais. Čia svarbiausia sukurti bendrą dermę, o ne tobulai padainuoti pačiam, todėl sutartines gali dainuoti visi.
Jų žodžiai dažnai paprasti, o persipinančios melodijos įtraukia į garsų upę tarsi mantros, padeda atrasti vidinę pusiausvyrą, darną, išlaisvinti protą ir kūrybiškumą. Per dainavimą visiškai naujai ir netikėtai atradau moterišką seserystę ir solidarumą.
Beje, sutartinės yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, tačiau Lietuvoje jos atrodo praradusios aktualumą. Prieš gerą pusmetį su draugėmis nusprendėme parodyti, kad sutartinės dera su moderniu žmogumi, turi vietą skubančiame pasaulyje (vaizdo klipas – aukščiau).
– Skamba išties žaviai. Kaip manote, ar gali ateiti diena, kai vėl sumanysite ką nors kardinaliai pakeisti? Ar dabar kuriamas verslas ir yra tai, ko norite?
– Dabar visi planai susiję su „Tipi“. Noriu sukurti sėkmingą pasaulinio lygio verslą. Tai neįvyksta greitai, o aš nusiteikusi rimtai ir atkakliai. Kita vertus, tai jau irgi yra pokytis – iš korporacijos į startuolį ir iš vadovaujamo darbo į verslą (juokiasi).
