Linos susižavėjimas aviacija tikriausiai jau buvo įrašytas į žvaigždes – tas pačias, kurias dar vaikystėje ji pakėlusi galvą svajingai stebėdavo. Tebuvo laiko klausimas, kada ji pirmąjį kartą atsisės ir prie keleivinio lėktuvo vairalazdės.
Svajonė apogėjų pasiekė 2007-ųjų lapkričio mėnesį – tada į pirmąjį skrydį keleiviniu lėktuvu Lina kilo savarankiškai. Šiuo metu L.Malakauskaitė pilotuoja keleivinį lėktuvą „Boeing 737“, talpinantį 140 keleivių.
Paklausta, kas jai labiausiai patinka darbe, Lina nedvejoja – nuostabus gamtos grožis ir vaizdai, kurie atsiveria pro lėktuvo langus. „Norėtųsi, kad šį grožį kiekvienas pamatytų!“ – šypsosi Lina.
– Lina, papasakokite, kada ir kaip prasidėjo jūsų pirmoji pažintis su aviacija?
– Visada žavėjausi žvaigždėtu dangumi naktį. Dar vaikystėje iškylaudama gamtoje, nakvodama prie ežerų palapinėje, mėgau stebėti krentančius meteorus, praskrendančius palydovus, žiūrėti ir atpažinti žvaigždynus. Mane visada priblokšdavo beribė dangaus erdvė. Ne veltui ir pirma knyga, kurią nusipirkau pati, buvo „Mokslas ir Visata“.
Taip natūraliai dėmesys krypo ir į aviaciją, lėktuvus. Dar būdama paauglė žinojau, kad išmoksiu skraidyti, o mano tėvams, kurie tuo metu buvo profesionalūs sportininkai, ši mano trauka aviacijai buvo gana netikėta (šypsosi).
Vėliau vis dažniau pradėjau važinėti į Pociūnų aerodromą, taip pat į Dariaus ir Girėno aerodromą Kaune. Mėgdavau stebėti lėktuvus, skrydžius, tiesiog leisti laiką aerodromo pievoje.
Dar iki šiol pamenu tą magišką, čiobreliais kvepiančią Pociūnų aerodromo pievą, nuostabius ir ramius ten palydėtus saulėlydžius, debesų gatvėmis skraidančius sklandytuvus. Užburdavo ir virš Kauno senamiesčio praskrendančių lėktuvų garsas. Tuomet, atrodo, laikas sustodavo. Pakeldavau akis į dangų ir mintimis skraidydavau kartu.
– Tai kada gi pavyko šias mintis ir svajonę skraidyti perkelti į realybę?
– Sutaupiusi šiek tiek pinigų ir drąsos nuėjau į Dariaus ir Girėno aerodromą, nes norėjau skraidyti pilotažiniu lėktuvu. Pamenu, savo netikėtu pasirodymu ir tokiais norais nustebinau ten buvusius pilotus, tad jie draugiškai pasiūlė man pradėti skraidyti sklandytuvu.
Visus skrydžius pamenu labai aiškiai. Buvo tiek džiaugsmo, laimės, ramybės ir tvirto tikėjimo, kad ir toliau skraidysiu.
Pirmieji skrydžiai buvo Pociūnų aerodrome, reikėjo išsilaikyti licenciją skraidyti sklandytuvu. Taigi už tą išsvajotąjį aukštį dirbau pačius įvairiausius darbus.
Visus skrydžius pamenu labai aiškiai. Buvo tiek džiaugsmo, laimės, ramybės ir tvirto tikėjimo, kad ir toliau skraidysiu. Per pirmą savarankišką skrydį sklandytuvu aš dainavau ir juokiausi iš laimės!
– Abejonių dėl to, ką studijuoti, tikriausiai nė nekilo?
– Oi, ne! Be jokių kitų variantų rinkausi studijuoti orlaivių pilotavimą VGTU Antano Gustaičio aviacijos institute. Nors ne visi tikėjo, kad man pasiseks, aš visada žinojau, ko noriu, ir kitų dvejonės man nedarė jokios įtakos (šypsosi).
– O kaip merginą, studijuojančią orlaivių pilotavimą, priėmė bendramoksliai?
– Grupėje buvau vienintelė mergina, tad bendramoksliai palaikė, globojo ir padėjo. Bet aš buvau labai savarankiška ir vis kartodavau „ačiū, aš pati“ – šios mantros dar ir dabar sunku atsikratyti (šypsosi). Man visi darbai, susiję su lėktuvais, jų priežiūra, visi praktiniai pasiruošimai buvo ir yra savaime suprantami. Todėl niekada negalvojau, kad jie kažkaip sunkūs ar nemoteriški.
O vasaros skraidymų stovyklose Kyviškių aerodrome, po to ir Tarptautiniame Vilniaus oro uoste buvo nuostabios ir nepakartojamos! Man aerodrome laikas tekėdavo labai lėtai ir ramiai, ar geras oras skrydžiams, ar lyja – aerodromo pieva man – namai.
– Kaip toliau klostėsi jūsų profesinis kelias? Koks buvo pirmasis skrydis keleiviniu lėktuvu?
– Dar studijų metu pradėjau dirbti VGTU AGAI Aviacijos specialistų kvalifikacijos tobulinimo centre (ASKTC), po studijų pradėjau skraidyti keleiviniu lėktuvu „SAAB2000“ „FlyLal-Lithuanian“ avialinijose.
Pirmasis mano savarankiškas skrydis keleiviniu lėktuvu buvo 2007 metų lapkričio mėnesį.
Pirmas mano savarankiškas skrydis keleiviniu lėktuvu buvo 2007 metų lapkričio mėnesį. Buvau labai laiminga, nors per trumpą laiką reikėjo daug išmokti.
Šis jausmas būdingas visiems pilotams, kurie pradeda dirbti naujoje kompanijoje ar pakeičia lėktuvo tipą – laiko spaudimas, informacijos daug, reikia pastangų susiimti ir 110 proc. susikoncentravus viską atlikti tiksliai. Tai viena pagrindinių piloto savybių.
Po „FlyLal“ uždarymo dirbau valstybinėje įmonėje „Oro navigacija“, vėliau BAA – „Baltic Aviation Academy“, po to pradėjau skraidyti kompanijoje „FlyLal Charters“ „Boeing 737“ lėktuvu, juo skraidau ir dabar.
– Kiek laiko jau gyvenate Latvijoje? Ar nepasiilgstate Lietuvos?
– Iš Vilniaus į Rygą dėl darbinių reikalų gyventi persikėliau prieš septynerius metus. Latviją ir pačią Rygą pamilau tikrai ne iš pirmo žvilgsnio, bet dabar esu laiminga, kad gyvenu būtent čia. Labai džiaugiuosi laukine šios šalies gamta, aktyviais ir sportiškais draugais, gyvenimo ramybe.
Man labai svarbu, kad Lietuva yra arti, dažnai galiu grįžti, susitikti su draugais ir artimaisiais. Visos Baltijos šalys man yra namai, patinka tas bendrumo jausmas, kurį jaučiu būdama jose. Manau, šiek tiek „susimaišyti“, daugiau draugauti su kaimynais, palaikyti vieniems kitus – tikrai geras dalykas.
Aš apskritai dažnai susipažindama su naujais žmonėmis sakau, kad gyvenu tiesiog Žemės planetoje. Skraidymas davė nuostabų suvokimą, kad mes visi esam labai arti vienas kito ir labai glaudžiai susiję.
Nuo pirmų skrydžių pajutau pagarbą gamtos stichijų galingumui, greitai ištirpo susireikšminimas.
Nuo pirmų skrydžių pajutau pagarbą gamtos stichijų galingumui, greitai ištirpo susireikšminimas. Skraidant ir matant nuostabius, galingus audros debesis, vandenynus, kalnus, miškus – ego sumažėja. Mes esame tik skruzdėliukai, kurie galvoja, kad Visata sukasi apie juos.
Visiems sakau – atsimerkit, pamatykit, tą grožį, kurį nuolatos mums dovanoja mūsų planeta!
Žemė yra mūsų namai, o ne tos mažos dėžutės, kuriose žmonės užsidaro po darbo. Daug fotografuoju ir taip stengiuosi dalytis tomis magiškomis akimirkomis, kurias matau tiek danguje, tiek būdama gamtoje ar miestuose.
– Taigi keleiviniu lėktuvu skraidote jau beveik dešimt metų. Kiek skrydžio valandų jau esate sukaupusi?
– Šiuo metu esu priskraidžiusi apie šešis tūkstančius valandų. Gal ne tiek ir daug, bet man svarbiausia ne rekordiniais skaičiais stebinti kitus, o gyventi harmoningai ir turėti subalansuotą skrydžių grafiką, nes nuo to priklauso gyvenimo kokybė.
Žinoma, toks suvokimas atėjo su patirtimi, anksčiau dirbdama buvau ne kartą „perdegusi“, išsekinusi savo kūną, įvariusi save į tokį kampą, kad jau atrodė išeities nėra... Bet ji visada yra! Ir aš visada atsistoju ant kojų ir su šypsena žengiu toliau.
– Šiuo metu skraidote keleiviniu „Boeing 737“ lėktuvu. Ar jam valdyti taip pat reikėjo apmokymų?
– Taip, skraidau „Boeing 737 300/900“ lėktuvu. Jo pakilimo svoris siekia 63 tonas, talpina 140 keleivių ir gali nuskristi iki 3500 km. Šio lėktuvo greitis siekia 900 km/val., skrydžio aukštis – 11 km.
Norint skraidyti „Boeing“ lėktuvais reikia papildomų mokymų – maždaug 100 val. teorijos kursų bei 40 val. praktinių mokymų realaus skrydžio treniruoklyje, be abejo, mokslai tęsiasi ir realiame lėktuve – aerodrominėje treniruotėje ir jau pradėjus skraidyti reisus.
Pilotai apskritai mokosi visą gyvenimą, du kartus per metus vyksta praktiniai egzaminai realaus skrydžio treniruoklyje, taip pat laikomi teorijos egzaminai.
– Lina, įsivaizduoju, kad į jūsų dieną telpa labai daug įvykių, skrydžių, susitikimų. Ar aš teisi?
– Iš tiesų, visas piloto gyvenimas sukasi pagal skrydžių grafiką, kuris būna labai skirtingas kiekvieną mėnesį. Tad ir mano pusryčiai kartais būna 4 val. ryto, kartais 14 val. po pietų. Stengiuosi, kad visada būtų laiko maisto paruošimui. Esu vegetarė ir į skrydžius nešuosi savo maistą. Taip pat skiriu laiko sportui ar pasivaikščiojimui gamtoje, tai yra naudinga ir būtina.
Į darbą ateiname likus kiek daugiau nei valandai iki skrydžio. Pasiruošiam skrydžio planus, patikrinam orų prognozes, techninį lėktuvo statusą, užsakom degalus, kitus reikalingus dalykus. Tuomet susitinkam su skrydžio palydovais, aptariam skrydžių detales, įvairius specifinius dalykus, kurie gali skirtis nuo įprastų procedūrų, ir visi einam į lėktuvą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Viena tarp vyrų. 43-ejų metų vairavimo stažą turinti instruktorė M.Ulevičienė: „Moterims vairuoti reikia net labiau nei vyrams“
Kiekvienas lėktuve turi savo pareigas ir procedūras, paruošiam lėktuvą skrydžiui. Sulaipinami keleiviai ir – bon voyage! (šypsosi).
Naktis, aušra, diena, saulėlydžiai – viskas įeina į piloto darbo dieną.
Pilotų kabinoje darbas skirstomas į „pilot flying“, skrydį vykdantį pilotą, ir į „pilot monitoring“, skrydį stebintį pilotą. Skrydį vykdantis pilotas pilotuoja lėktuvą, skaičiuoja ir planuoja skrydžio profilį, sako komandas, o stebintis pilotas – vykdo komandas, palaiko ryšį su skrydžių vadovais, pildo skrydžio dokumentus, asistuoja pilotuojančiam pilotui, jeigu to reikia.
Skrendant atgal – pilotai pasikeičia pareigomis, taigi abiem pilotams išeina pakilti lėktuvu ir jį tupdyti.
Mūsų skrydžių trukmė labai įvairi, nuo 35 min. iki 4 valandų. Taip pat skraidom ir skirtingu paros laiku. Smagu, nes nėra monotonijos. Naktis, aušra, diena, saulėlydžiai – viskas įeina į piloto darbo dieną. Aš pati dažnai juokais sakau, kad, jei reikia, galiu užmigti ir stovėdama. Pilotai taip „užsigrūdina“. Kita vertus, reikia prisiminti, kad ritmo nebuvimas išbalansuoja organizmą.
– Ar nebuvo baisu pirmąjį kartą sėsti prie keleivinio lėktuvo vairalazdės?
Man patinka, kai būna vėjuota, kai reikia audras apskristi.
– Ne. Man pilotuoti lėktuvą visada buvo malonumas, iššūkis ir laimė – ar su keleiviais, ar be jų. Labai gerai atsimenu pirmą skrydį iš Vilniaus į Taliną – po kabiną skraidė įvairūs popieriai, nes nespėjau jų sužiūrėti ir pildyti, o mano instruktoriui tai kėlė nuoširdžią šypseną. Bet kai kalba eina apie pilotavimą – tai yra mano aistra.
Kartais tenka psichologiškai raminti pažįstamus, kurie bijo skristi, tai po pokalbio su manimi dažniausiai girdžiu – oho, aš ir norėčiau taip žiūrėti į skrydį (šypsosi).
Man patinka, kai būna vėjuota, kai reikia audras apskristi. Man ir gyvenime nėra blogo oro, yra tik nemokėjimas jo išnaudoti. Tiek audrų esu praleidusi prie jūros. Man vienas malonumas pažinti gamtą ir jos stichijas.
– Kokiais maršrutais dabar skraidote? Ar tenka šalyse, į kurias skraidinate, paviešėti ir ilgiau?
– Aš mėgstu atrasti naujus dalykus, bendrauti, pajausti tos vietos atmosferą, fiksuoti akimirkas, tad dažniau, užuot laiką leidusi viešbutyje, keliauju. Daug kur esu buvusi, bent trumpam, dienai, dviem. Šiemet teko keletą savaičių skraidyti iš Briuselio. Tai buvo laiko įsijausti į miesto šurmulį, gyvenimo tempą, eiti į kultūrinius renginius, muziejus.
Skraidom labai įvairiais maršrutais – beveik visos Europos sostinės, šiek tiek Azijos, Afrikos. Man pačiai didelį įspūdį paliko skrydžiai į Keflaviką Islandijoje. Taip pat savo iššūkiais visada įdomios ir Graikijos salos – ne tik gražiais vaizdais ir žaliai mėlyna jūra, bet ir trumpais pakilimo takais, kalnais netoli aerodromų, aukštom temperatūrom, dideliais vėjais. Būna daug iššūkių, kuriuos man patinka įveikti.
Žinoma, kuo sudėtingesni skrydžiai, tuo svarbesnis yra darnus įgulos darbas. Tad viena svarbiausių piloto savybių – mokėjimas dirbti komandoje. Ir tai kartais tampa iššūkiu, nes kolegos dažnai būna skirtingų tautybių, amžiaus grupių, patirties, skirtingai pakelia stresą, nuovargį. Tokiais atvejais padeda profesionalumas ir kuo tikslesnis procedūrų laikymasis, taip pat patirtis – išankstinis situacijos prognozavimas ir kelio užkirtimas jai įvykti.
– Tai pakalbėkime apie tuos sudėtingesnius skrydžius. Kas daugiausia lemia avarines keleivinių lėktuvų situacijas ir kokius didžiausius iššūkius tenka įveikti pilotuojant lėktuvą?
– Pagrindinės avarinių situacijų priežastys – tiek lėktuvo, tiek ant žemės esančios įrangos techniniai gedimai, taip pat ekstremalios oro sąlygos, įgulos nario ar kurio iš keleivių pablogėjusi sveikata. Patekus į avarinę situaciją įgula visais turimais šaltiniais, resursais, žiniomis ir patirtimis identifikuoja problemą, ją aptaria, nusprendžia veiksmų seką, ją vykdo ir stebi, kad situacija pereitų iš avarinės į neįprastą ir galiausiai – į normalią.
Man teko apskristi didelius audrų frontus, kur nuo žaibų naktį buvo šviesu kaip dieną.
Man teko apskristi didelius audrų frontus, kur nuo žaibų naktį buvo šviesu kaip dieną, leistis kalnuose esančiuose aerodromuose, kur meteoradare kalnai susilieja su audros debesimis. Reikėjo greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją, kuri tik blogėjo. Žiemos pūgos ir slidūs kilimo bei tūpimo takai – taip pat didelis iššūkis.
Bet asmeniškai man daugiausia nerimo kelia, kai abu pilotai būna pervargę, tada ir nerimta situacija gali peraugti į gerokai sudėtingesnę. O visa kita galima išspręsti.
Beje, pastebėjau, kad skraidantys žmonės ir gyvenime ramiau reaguoja į įvairias situacijas, mane retai kas išmuša iš vėžių.
– Na, valdant keleivinį lėktuvą atsakomybės visgi tenka daug. Kaip pavyksta dorotis su stresu ir nuovargiu po darbo? Kaip ilsitės?
– Apie streso valdymą jau galėčiau ir knygą parašyti (juokiasi). Man vienas svarbiausių dalykų yra draugiška, efektyvi, ergonomiška darbo aplinka, kurioje ir sudėtingas situacijas spręsti lengva.
Stresą įveikti ir jį pamiršti man padeda buvimas gamtoje, jos stebėjimas. Esu gamtos vaikas, tad dažnai ištisas dienas praleidžiu miškuose, prie jūros, tuo Latvija man yra ideali šalis! Labai pamilau natūralią, nepaliestą, laukinę gamtą, kurioje pulsuoja tikras gyvenimas. Ten laikas teka kitaip, be laikrodžių. Vienas geriausiai atpalaiduojančių būdų man – žygiai, taip pat Vipasanos meditacija. Ji suteikia labai daug sąmoningumo, harmonijos.
Anksčiau vienas didžiausių mano pomėgių buvo akrobatinis skraidymas, deja, su juo kuriam laikui teko atsisveikinti. Darbas avialinijose ir dalyvavimas akrobatinio skraidymo varžybose, gaila, nėra suderinami dalykai. Vis tik paskraidyti akrobatiniu lėktuvu rekomenduočiau kiekvienam pilotui, tai tikrai pagerina tiek pilotavimo techniką, tiek žinias, tiek pasitikėjimą savo jėgomis.
Šiuo metu daug laiko skiriu vandens sportui: buriavimui, plaukiojimui su banglente. Mėgstu šokti, piešti, fotografuoti ir bendrauti. Draugai sako, kad moku dalytis džiaugsmu ir laime. Man patinka būti su žmonėmis ir juos šiek tiek išjudinti iš jų įprastų rėmų. Tada prasiplečia jų matymo ribos.
– Kas darbe jums pačiai patinka labiausiai?
– Tai, kad tai nuolatinio tobulėjimo reikalaujantis darbas – visados judi pirmyn. Nuolatos dirbi su savimi, didėja sąmoningumas. Skrydžiui turi būt pasiruošęs ir fiziškai, ir emociškai, ir psichologiškai. Tai yra iššūkis!
Tokiomis spalvomis apdovanoja saulėtekiai ir saulėlydžiai! Taip norisi, kad kiekvienas tai pamatytų.
Žinoma, patinka pats skrydis, dangaus erdvė, kuri visą laiką kinta, transformuojasi. Tokiomis spalvomis apdovanoja saulėtekiai ir saulėlydžiai! Taip norisi, kad kiekvienas tai pamatytų.
Patinka žmonės, su kuriais dirbu, dauguma jų yra pozityvios, įdomios asmenybės, taip pat matantys pasaulį kitu kampu. Ir aišku – labai patinka pilotuoti lėktuvą. Labai labai! Ir tas jausmas lygiai toks pats stiprus, kokį patirdavau paauglystėje Pociūnuose skraidydama su sklandytuvais.
– Gan dažnai išgirsi, kad aviacija – vyriška sfera, remiantis statistika, ir piločių moterų yra gerokai mažiau nei vyrų. Kokia jūsų nuomonė – ar tinkama ši profesija moterims?
– Klausimas labai platus ir apie tai galima diskutuoti labai ilgai (šypsosi). Bet iš patirties galiu pasakyti, kad tinkama. Tik reikia išmokti išlaikyti balansą tarp savo vyriškos ir moteriškos pusės. Negalima užgožti vienos ir rodyti tik kitą.
Taip, šis darbas reikalauja logikos, struktūros, koncentracijos, aiškumo, tikslumo. Visko, kas, mano nuomone, yra moteriško prado priešingybė. Būtent dėl to ne darbo met, reikia leisti savo kūrybiniam pradui išsilieti. Leisti sau tekėti, mylėti, šokti, kurti. Tiesiog jausti gyvenimo poeziją.
Reikia daugiau būti gamtoje, kur gerai pajauti save, įsižemini ir išgirsti savo intuiciją (šypsosi). Moterys, kurios suderina šiuos du aspektus, yra stiprios ir žavios, o jų akys spinduliuoja laime. Taigi tikrai galima techninį darbą suderinti su moteriškumu!
TAIP PAT SKAITYKITE: Viena tarp vyrų. Nardytoja ir vandens gelmių fotografė T.Novikova: „Rykliai ne tokie grėsmingi, kaip atrodo“
– Vadinasi, šį darbą rekomenduotumėte?
– Aš niekam nerekomenduoju avialinijų piloto darbo – nei moterims, nei vyrams! (juokiasi)
Tik išėjus iš komforto zonos, prasideda tikras gyvenimas, kupinas nuotykių, energijos, gyvenimo pulso!
Tai be galo daug jėgų atimanti profesija, reikalaujanti geros sveikatos ir didelės ištvermės, kaip jau minėjau, visas piloto gyvenimas sukasi aplink skrydžių grafikus. Dar svarbus dalykas pilotų darbe – dienos–nakties ritmo išsibalansavimas, tai labai silpnina imuninę sistemą ir išbalansuoja visą organizmą. Bet... Jeigu širdis ir intuicija sako, kad nori ir turi skraidyti, tada – pirmyn!
Šio darbo vien dėl pinigų dirbti tikrai neverta, bet aistra, meilė aviacijai atperka visus sunkumus. Džiugu, kad labai daug jaunų lietuvių skraido ir tęsia mūsų šalies tradicijas. Juk Lietuvos aviacijos istorija labai turtinga konstruktoriais, lakūnais, aerodromais.
– Tai ką lėktuvo pilotė palinkėtų bijantiems skraidyti?
– Jiems visuomet sakau: atsisėskite prie lango ir žiūrėkite – kokia nuostabi mūsų planeta! Susikaupkite, išeikite iš to užburto baimės minčių rato – ir pažiūrėkite, kiek daug praleidžiat!
Juk tik išėjus iš komforto zonos, prasideda tikras gyvenimas, kupinas nuotykių, energijos, gyvenimo pulso!
Norite tapti straipsnių ciklo „Viena tarp vyrų“ heroje ar pažįstate tam puikiai tinkančias kandidates?
Savo pasiūlymus ir pastabas siųskite el. paštu ir su jumis būtinai susisieksime!
