Tatjanai susidurti su rykliais teko ne kartą – vienam jų fotoaparatu net bakstelėjo per nosį, mat šis pernelyg įkyriai lindo. Vis tik, anot Tatjanos, rykliai nėra tokie grėsmingi, kaip atrodo, nardytojų jie nepuola.
15min tęsia straipsnių ciklą „Viena tarp vyrų“ – apie drąsias ir ryžtingas moteris, tačiau ne visuomet tokias jau moteriškas jų profesijas ar pomėgius.
Jau daugiau kaip dvidešimt metų pažintį su vandens gelmių pasauliu tęsianti Tatjana kartu su savo įkurtu nardymo klubu lankėsi pačiuose egzotiškiausiuose pasaulio kampeliuose: Indonezijoje, Pietų Afrikoje, Meksikoje, Maldyvuose, o kur dar įstabaus grožio Prancūzijos Polinezijos salos... Jau porą dešimtmečių visą pamatytą grožį ji fiksuoja ir nuotraukose.
– Tatjana, papasakokite, kaip ir kada susidomėjote nardymu?
– Esu profesionali ilgų nuotolių plaukikė, tad baseine plaukti pradėjau nuo septynerių metų. Vis tik baigusi mokyklą, kad ir kaip viliojama trenerių pažadų, nusprendžiau, jog plaukimo jau „atsikandau“ – baseinas man buvo taip atsibodęs, kad į jo pusę net žiūrėti nenorėjau (juokiasi). Nusprendžiau studijuoti mediciną. Ypač domino pediatrija, deja, pritrūko vieno balo – taip ir neįstojau. Kadangi ant tėvų sprando sėdėti nesinorėjo, grįžau į baseiną ir įsidarbinau plaukimo trenere. Dirbti labai patiko, atlyginimas taip pat atrodė neblogas, tad pagalvojau – gal ir gerai, kad viskas taip susiklostė (juokiasi).
Vėliau įstojau į Kūno kultūros institutą, jį baigusi, susipažinau su Nijole Gaidulyte. Būtent ji mane supažindino su nardymu, užteko kartą pabandyti ir šį pomėgį pamilau. Nardau jau 20 metų.
Nijolė nardo jau 50 metų, ji yra viena iš pirmųjų povandeninio plaukimo meistrių Lietuvoje, tad man ji buvo pati geriausia mokytoja ir puiki kolegė. 1998 metais kartu su ja nusprendėme įkurti nardymo klubą „Akvanautas“ – taip kartu ir dirbame iki šiol. Rengiame nardymo kursus, kuriuos baigus gaunamas tarptautinis nardymo sertifikatas, organizuojame nardymo keliones į užsienio šalis.
Įvairiose pasaulio šalyse turime daug pažįstamų, padedančių organizuojant keliones ir ieškant naujų vietų nardymui. Dabar dirbame kartu su mano draugu ir buvusiu instruktoriumi iš Mauricijaus, tad organizuojant nardymus pusę laivo surenkame mes, pusę – prancūzai, išrenkame kokią įdomesnę šalį ir vykstame plaukioti.
– Kuri nardymo kryptis populiariausia?
– Egiptas visada bus populiarus, į jį ir vykstame dažniausiai. Anksčiau į keliones leisdavomės bent keletą kartų per metus, tačiau jau porą paskutinių metų tempus kiek sumažinome. Aš turiu tris vaikus, tad nelabai galiu tiek važinėti.
Dabar organizuojame dvi keliones per metus – vieną į Egiptą, kitą – į tolimus kraštus, maždaug vasario–kovo mėnesiais. Kadangi pas mus nardyti mokosi daug vaikų, į Egiptą vykstame per vaikų atostogas, spalio–lapkričio mėnesį.
Vos tik nuskridę į tam tikrą šalį, iškart sėdame į laivą ir išplaukiame, taigi realiai tos šalies mes daug ir nematome, nes visą laiką praleidžiame jūroje.
– Kam išmokti nardyti sekasi lengviau – vaikams ar suaugusiems? Nuo kokio amžiaus vaikai apskritai gali mokytis nardyti?
– Nardyti galima nuo 8 metų, tačiau tokio amžiaus vaikams būtini tam tikri gylio apribojimai. Visiškai be apribojimų galima nardyti sulaukus 14 metų ir baigus nardymo kursus. Tada gaunamas suaugusiojo sertifikatas ir nardyti galima jau iki 20 metrų gylyje.
Vaikams išmokti nardyti sekasi gerokai lengviau nei suaugusiems, visų pirma dėl to, kad vaikai yra labiau atsipalaidavę, todėl jų plaukimo technika yra kur kas geresnė, jie taip nebijo vandens, yra imlesni, pernelyg neanalizuoja savo plaukimo būdų. Jiems pasakei – ir jie padaro.
O suaugusieji plaukia pernelyg „įjungę smegenis“, jie per daug galvoja, ir tai neretai jiems pakiša koją. Būna tokių, kurie, prieš darydami tam tikrą pratimą, dar šimtą klausimų užduoda (juokiasi).
Suaugusiems dažnai būna sunkiau ir tada, jeigu jie bijo vandens. Pamenu tokią moterį, kuri kursuose pas mus lankėsi visus metus. Atėjo dar nemokėdama plaukti, tad po truputį tik pratinosi prie vandens – taip vienas kursas pasibaigdavo, ji pereidavo į kitą, tada vėl į kitą... Ir taip po truputį, po trijų mėnesių dar tik pramokusi plaukti, ji pamažu ir nardyti pradėjo.
Bet žinote – kai žmogus labai nori, jis gali ir kalnus nuversti.
Moteris taip to norėjo, taip ilgai ir atkakliai to siekė, kad sunku patikėti. Tiesą sakant, mes net netikėjome, kad ji išmoks, bet žinote – kai žmogus labai nori, jis gali ir kalnus nuversti. Galiausiai nardyti ji išmoko, gavo pažymėjimą, o po poros mėnesių sulaukiau iš jos skambučio su įspūdžiais iš nardymo Egipte (šypsosi).
Egiptas labai tinkama vieta nardyti iš karto po kursų. Palyginti, ten gana paprasta – beveik nebūna didelių povandeninių srovių, galima ir dugną pasiekti. Tai ir viena gražiausių vietų nardyti – ten viskas net nutvieksta įvairiausiomis spalvomis, gražūs koralai, daug visokių žuvyčių, skaidrus vanduo. Egiptas lengvai pasiekiamas nuo Lietuvos ir finansiniu atžvilgiu jis dar labai prieinamas.
– O ar norint išmokti nardyti būtina mokėti gerai plaukti?
– Jei žmogus visiškai nemoka plaukti ir net negali išsilaikyti ant vandens, nardyti jis nelabai galėtų, nes akivaizdu – tai būtų pavojinga. Tačiau, jei jis bent kiek gilesnėje vietoje gali ant vandens išsilaikyti, kad ir kaip plūduriuodamas, tuomet jis ir nardyti gali išmokti.
Įsivaizduokite, jei žmogus plaukia po vandeniu ir staiga supranta, kad plaukti jis nemoka. Na ir kas tada nutinka? Žmogų apima nevaldoma baimė.
Neretai daug kas priklauso dar ir nuo to, kodėl žmogus nemoka plaukti. Jei jis paniškai bijo vandens ir išsigąsta vos tik po kojomis nejaučia dugno, tuomet ir nardymas kažin ar jam tiktų. Nepasitikint savo jėgomis, kyla panikos pavojus.
Įsivaizduokite, jei žmogus plaukia po vandeniu ir staiga supranta, kad plaukti jis nemoka. Skamba komiškai, bet tokių situacijų tikrai pasitaiko. Na ir kas tada nutinka? Žmogų apima nevaldoma baimė. Jei šalia nėra instruktoriaus, nėra žmogaus, kuris jį nuramintų, ta kilusi panika gali privesti prie labai neapgalvotų veiksmų.
Panika yra baisiausia, kas gali atsitikti po vandeniu, nes tokiu atveju žmogus praranda savikontrolę – jis gali nutraukti savo ir partnerio kaukę, išmesti kandiklį, kaip patrakęs kilti į viršų. O greitas kilimas į viršų žmogui gali pasibaigti mirtimi. Kilimo greičio taisyklė apskritai yra labai svarbi kiekvienam nardytojui. Taigi žmonėms, kurie yra linkę į paniką, nardyti tikrai nerekomenduočiau.
Na, o jei panikos priepuoliai nėra būdingi, norint mokytis nardyti, tereikia šiek tiek pramokti plaukti – bent jau tiek, kad galėtumėte išsilaikyti ant vandens. Pavyzdžiui, pas mus atėjęs žmogus turi pats savo jėgomis pirmyn atgal nuplaukti 50 metrų ir tada jis jau gali mokytis nardyti.
– Tatjana, organizuojate tolimas nardymo keliones į užsienį. Papasakokite, kokiose šalyse yra tekę lankytis? Kokie jūsų įspūdžiai?
– Patys šviežiausi įspūdžiai vis dar likę iš trijų savaičių trukmės vasario mėnesio kelionės į Radža Ampato salas Indonezijoje. Buvo nuostabi kelionė. Drauge dar aplankėme ir Lembeho salą, kuri pasaulyje garsėja pačiu gražiausiu povandeniniu makropasauliu. Niekur nėra tiek daug ir tiek įvairių rūšių mažų vandens gyventojų, kaip ten. Vaizdai ir grožis – tikrai įspūdingi.
Aštuonkojai ten plaukioja vos 5 cm dydžio, kalmarai – 2 cm dydžio, visi jie ten tokie mažuliukai. Įspūdis – lyg kažkas paėmė ir visas tas žuveles sumažino (juokiasi). Povandeninis pasaulis šioje vietoje toks turtingas, kad sunku patikėti.
Liūdniausia, kad ir šiukšlių po vandeniu ten yra labai daug, bet net ir prie jų tie maži gyvūnėliai yra prisitaikę. Kiekvienoje šiukšlėje kažkas gyvena – štai guli butelys ir jame plaukioja žuvytės, mėtosi kokoso kevalas dugne, jį pakeli, o ten – apsigyvenęs aštuonkojis. Ir tas aštuonkojis toks mažiukas – gal kumščio dydžio, bet jis pasikelia tą kokosą ir plaukia su juo. Vaizdas juokingas, bet realybė liūdna... Žmonėms jūra Indonezijoje tarsi šiukšliadėžė.
Praėjusiais metais dar buvome prie Sokoro salos, Meksikoje. Nuo kranto reikėjo plaukti apie 300 kilometrų, tačiau, patikėkite, tikrai buvo verta. Nardytojus į tas vietas traukia gigantinės mantos, kurių išskleisti „sparnai“ siekia iki 5–7 metrų. Mantos ten atrodo tarsi lėtai plaukiojančios deivės.
Nuostabūs ir Maldyvai, ten buvome nemažai kartų. Maldyvuose yra visko: ir banginių, ir ryklių, ir delfinų, ir tų pačių mantų, tik šiek tiek mažesnių.
-
Viena tarp vyrų. Karinio laivo vyr. leitenantė A.Aleknaitė – apie darbą jūroje, prietarus laive ir „puponautų“ gelbėjimą
-
Viena tarp vyrų. Baikerė V.Valevičiūtė-Pelytė dukrą į keliones motociklu ima nuo 3 mėnesių
-
Viena tarp vyrų. Traukinio mašinistė A.Krikštaponytė: „Niekada nebuvau iš tų, kurios vien nagus lakuojasi“
Teko būti ir Kosta Rikoje, Kokos saloje, kuri yra itin saugoma. Tai nuostabi žalia sala, joje per 70 įvairaus dydžio krioklių, draustiniai. Tad ir po vandeniu ten gausu visko: pilna didelių ir mažų žuvų, net didžiųjų tunų, kurie yra ant išnykimo ribos. Pavyzdžiui, Egipte, kai prieš dvidešimt metų važiuodavai, galėjai pamatyti pačių įvairiausių žuvų, banginių ir ryklių, o dabar ten visko labai stipriai sumažėję.
Vienos įspūdingiausių yra Prancūzijos Polinezijos salos, po vandeniu ten labai gražu, o matomumas siekia iki 80 metrų. Taip pat įdomu Galapaguose, nes ten plaukioja labai daug ruonių.
Nuostabu ir Mauricijuje, kur gyvena mano instruktorius, pas kurį prieš 20 metų mokiausi nardyti ir su kuriuo dabar dažnai organizuojame keliones. Su juo nardyti būna ypač smagu. Prisimenu, kartą kartu benardydami papuolėme į kašalotų būrį. Tik įsivaizduokite – vieno kašaloto dydis siekė apie 20 metrų, o ten jų vienoje vietoje buvo gal apie 16. Atrodo jie lyg kokie povandeniniai laivai ir pamatyti jų tiek daug vienoje vietoje yra kažkas neįtikėtino.
Vieni plūduriavo po vandeniu vertikaliai kaip žvakės, kiti plaukiojo ir žaidė vandens paviršiuje. Reikėjo gerokai pasistengti, kad išeitų geras kadras, mat kol praneri po tokio dydžio kašalotu, ir pavargti gali. Pasisekė. Nuotraukos buvo įspūdingos (juokiasi).
Daug šalių esu aplankiusi ir ne į vieną iš jų dar norėčiau sugrįžti. Bet ir naujas vietas visuomet smagu išbandyti, nepamatytų dar labai daug. Man visur įdomu, nes kiekviena jūra atrodo visiškai kitaip – skiriasi gyvūnija, augmenija.
– Pasakojate apie nuostabius dalykus, o kokie didžiausi pavojai tyko nardant?
– Nardymas yra gan saugus užsiėmimas, todėl juo gali užsiimti tiek suaugusieji, tiek ir vaikai. Bet kartu tai ir techniškas dalykas – yra taisyklės ir jų reikia laikytis. Jei tų taisyklių nesilaikoma, tuomet neišvengiamai gali kilti pavojingų situacijų. Tarkime, plaukiojant po vandeniu yra taisyklė – kilti į viršų galima tik prie rifo, ne bet kur, kur tik užsimanei, ir tik kartu su savo grupe. Dar yra kilimo taisyklės ir daug kitų, kurias privalu sužinoti nardymo kursų metu.
Kitas momentas – povandeninės srovės, pvz., Egipte jų būna retai, bet kitur jos pasitaiko itin stiprios. Nardant grupė turi laikytis greta vieni kitų, nuklysti negalima, nes, kilus srovei, ji gali nunešti, o jei matomumas nedidelis, žmogus gali ir visai pasimesti. Kaip jau minėjau, baisiausia, kas gali po vandeniu nutikti, tai – žmogų ištikusi panika.
Apskritai nardant būtina laikytis greta vietinio instruktoriaus, jis tarsi gidas po vandeniu, žinantis, kur gyvena rykliai, kur galima gražiausią rifą ar daugiausia tunų pamatyti. Egipte viskas paprasta, tu atplauki prie rifo, paneri, apiplauki tą rifą ir išneri, o kituose kraštuose nardant po kojomis matai tik bedugnę... Būtinas vietinis instruktorius, kuris viską aprodytų ir saugiai vadovautų grupei.
Žinoma, nesklandumų gali kilti ir nardant be nardymo sertifikato. Egipte, Turkijoje yra nemažai tokių nardymo centrų, kurie nepakankamai prižiūri nepatyrusius nardytojus. Žmogui, nieko nežinančiam ir negirdėjusiam apie nardymo taisykles, gali kilti daug pavojų. Kursus baigęs žmogus žino tiek, kiek jam reikia žinoti, tada nardymas tikrai yra saugus užsiėmimas.
– Kada ir kaip susidomėjote povandenine fotografija? Kokie didžiausi sunkumai gali kilti fotografuojant vandenyno gelmėse?
– Fotografavimas, kaip ir plaukimas, mane žavi nuo vaikystės. Kol dar nenardžiau, fotografuodavau virš vandens su juostiniu „Zenit“ fotoaparatu, tais laikais ir juostas ryškindavau, ir nuotraukas pati darydavau. Tą pirmąjį fotoaparatą dar ir dabar turiu.
Pradėjusi nardyti, nusipirkau jau kiek geresnį fotoaparatą, tai buvo gal 2000-aisiais. Jis, aišku, dar nebuvo labai įspūdingas, tačiau turėjo blykstę ir man, kaip pradedančiajai, visai tiko. Vėliau vienas povandeninio pasaulio fotografas man rekomendavo nusipirkti „Nikon“ fotoaparatą, anot jo, su juo gaunami geriausi rezultatai. Tai buvo pakankamai didelė investicija, nes ir pats fotoaparatas nepigus, o priedai prie jo, reikalingi fotografavimui po vandeniu, kainuoja dar brangiau nei visas fotoaparatas. Juk reikia ir specialios dėžutės, ir objektyvų, ir blykstės. Bet rezultatą buvo galima matyti tikrai iš karto. Povandeninė fotografija sudomino jau vien todėl, kad norisi užfiksuoti tą nuostabų grožį, kurį matai nardant, galiausiai, tai ir neblogas užsiėmimas po vandeniu (šypsosi).
Didžiausi sunkumai, iškylantys fotografuojant po vandeniu, tikriausiai yra žmonės (juokiasi). Pavyzdžiui, jei darai makrofotografijas ir randi kokį mažą gyvūnėlį, reikia prie jo kiek patykoti. Priplauki prie jo švelniai švelniai, beveik kvapą sulaikydama, taikai gerą momentą jį nufotografuoti ir tik šast – staiga praplaukia koks žmogus, besimakaluodamas savo plaukmenimis, sujudina smėlį, ir viskas – geras kadras jau „nuplaukė“. Tai labai nervina. Maniškiai jau žino, kad manęs fotografuojančios geriau netrukdyti, nes paskui būnu labai pikta (juokiasi).
– O ar neišplaukiate viena, kad tie žmonės jums netrukdytų?
– Deja, bet vienai negalima, net ir instruktoriams tai daryti draudžiama. Reikia būti bent jau dviese. Tarkime, Raudonojoje jūroje, Egipte, mes su Nijole jau kiekvieną rifą žinome mintinai, nes ten esame plaukiojusios jau gal 50 ar 60 kartų, tai ten paprasta ir dviese nardyti. Tačiau kitur taip plaukioti negali, nes nelabai žinosi, kur plaukti, juk vietomis net dugno nesimato ir tu tiesiog kabi vandenyje (juokiasi).
Fotografuojant po vandeniu reikia visiškai atsipalaiduoti, susikaupti ir susitelkti į tą vieną fotografavimą, nesijaudinant, kad paskui gali nerasti savo laivo. Man patinka nardyti lėtai, viską apžiūrėti, jeigu reikia – ir palaukti dėl to geresnio kadro. Greitis po vandeniu juk nieko nereiškia. Kuo lėčiau plauki, tuo daugiau pamatai. Aš ir pati stengiuosi surinkti tokią grupę žmonių, kurie po vandeniu ir fotografuotų, tada aš plaukdama taip pat galiu skirti tam laiko.
Visiškai atsipalaiduoti aš galiu ir plaukiodama su Nijole. Aš sau fotografuoju, gaudau geriausius kadrus, o Nijolė mane „prižiūri“, tad žinau, kad prie manęs niekas nelįs ir netrukdys.
– Ar daug kartų yra tekę susidurti su rykliais? Kiek jie pavojingi nardytojams?
– Na, pilna tų ryklių ir susidūrusi su jais tikrai esu ne vieną kartą. Pamenu, kartą Maldyvuose patekome į ryklių-auklių būrį, jų buvo ten tiršta, gal 50 plaukiojo. Jie nėra labai pavojingi, tad ir nelabai baisūs. Jei kas nors puola, gali įkąsti, bet jei ne, nieko blogo nepadarys.
Rykliai pavojingesni nebent banglentininkams. Juk gulintis ant lentos, kojomis rankomis besiiriantis banglentininkas rykliui iš apačios labai primena ruonį. O nardytojų rykliai nepuola, tad jų tikrai nėra ko bijoti.
Kai kurie instruktoriai specialiai ryklius privilioja nuošaliau prikabindami specialias dėžes su žuvimis, aišku, taip viliojami nepavojingi rykliai. Bet vaizdas būna įspūdingas. Mums taip buvo Prancūzijos Polinezijoje. Kaip jau minėjau, matomumas po vandeniu ten siekė gal 80 metrų – tokio gyvenime nebuvau mačiusi. Taigi taip plūduriuodamas labai iš tolo pamatai tokį nedidelį taškelį, atrodo, lyg sliekas koks plauktų. Ir staiga iš gilumos – ten gal 200–300 metrų gylis – išplaukia visas būrys ryklių. Net kvapą užgniaužia.
Pamenu, vienas smalsuolis ryklys priplaukė arčiau. Įsistebeilijo į mano fotoaparatą, tad neliko nieko kito, kaip trinktelėti jam su blykste per nosį. Ryklys iškart nuplaukė šalin – į nosį gauti jie nepratę.
Vienas smalsuolis ryklys priplaukė arčiau. Įsistebeilijo į mano fotoaparatą, tad neliko nieko kito, kaip trinktelėti jam su blykste per nosį. Ryklys iškart nuplaukė šalin – į nosį gauti jie nepratę.
Daug baisesni atrodo citrininiai aštriadančiai rykliai (angl. lemon shark), jų snukis gan grėsmingas, dantys didžiuliai, o dydis siekia gal 2–3 metrus. Atrodo tikrai baisiai. Bet esu mačiusi vieną vietinį instruktorių, kuris su jais elgiasi kaip su savo augintiniais – priplaukia, paglosto, užsikabina už peleko ir plaukioja kartu (juokiasi).
Patys baisiausi, sakyčiau, yra tigriniai rykliai. Jų pasižiūrėti į Pietų Afrikos vandenis nardytojai specialiai važiuoja. Ten man teko lankytis, kai važiavome pasižiūrėti didžiojo sardinių plaukimo (angl. Sardin run), kuris būna birželio mėnesį. Tarp nardytojų tai gan didelis įvykis, sardinės tuo metu plaukia didžiuliais būriais. Vaizdas išties įspūdingas, mat tuo metu suplaukia visi: banginiai, rykliai, delfinai, į vandenį neria paukščiai ir visi jie medžioja sardines.
Gaila tik, kad po vandeniu ten gan prastas matomumas, tai kai plauki, net nematai, kas ten šalia tavęs praplaukia. Tik pagal šešėlį gali atskirti – jei jis ilgas, tada banginis, jei trumpesnis – tuomet ryklys. Neretai pažinti galima ir pagal garsus, ypač delfinus, banginius ir kašalotus, jų skleidžiami garsai itin unikalūs. O garsas po vandeniu sklinda labai greitai.
– Tai su kuriais iš jų smagiausia plaukioti?
– Tikriausiai su delfinais – šie gyvūnai yra tiesiog nuostabūs. Ypač vaikai juos dievina. Pamenu, savo vidurinę dukrą buvau nusivežusi į Egiptą paplaukioti, kai jai buvo 6 metai. Ji jau tada puikiai mokėjo plaukti, tik nardymui dar buvo per maža, tad plaukiojome vandens paviršiumi su vamzdeliu. Dukra delfinus vaikėsi kaip patrakusi.
Aš ir pati Egipte su delfinais tiek dūkdavau, kad vos galėdavau grįžti į laivą. Būdavo tokie keturi smagūs delfinai, juos pamačiusi jau ir atpažindavau. Jie be galo žaismingi, visuomet atplaukę provokuodavo žaidimams.
Kartą septynias valandas išbuvau su jais vandenyje. Atplaukė vienas delfinas iš vienos pusės, kitas iš kitos, prispaudė mane, aš apkabinau juos už šonų ir jie mane nešiojo. Paskui iš apačios priplaukė kitas delfinas, įsispraudė, lyg sakydamas: na dabar jau mano eilė (juokiasi). Žaisti su delfinais yra nerealu – tu sukiesi ir jie sukasi, tu žemyn plauki ir jie neria. Delfinams smagu, kai kartoji jų judesius, tada ir siaučia jie nepavargdami.
Po tų septynių valandų nusivariau nežmoniškai, mano grupė jau seniai laive sėdėjo ir kavą gėrė, o aš jau neturėjau jėgų net iki laivo nuplaukti. Taigi nusiėmiau plaukmenis, bandžiau mojuoti, kad laive esantys pamatytų ir atplauktų manęs paimti, bet visi jau buvo pavargę nuo plaukiojimo su delfinais ir niekas į mane nežiūrėjo.
Pamenu, taip ir guliu aš ant vandens, kvėpuoju pro vamzdelį, jau nebežinodama, kaip iki to laivo grįžti. Jau ir gerti siaubingai noriu, ir šalta darosi. Ir staiga atplaukė du gelbėtojai delfinai, užsikabinau už jų ir jie šaunuoliai nunešė mane iki laivo (šypsosi).
Delfinai yra fantastiški padarai, jie tiek daug gerų emocijų suteikia žmogui, kad trūksta žodžių. Norisi net cypti iš džiaugsmo matant, kaip lengvai jie tave prisileidžia ir net provokuoja juos glostyti. Esu mačiusi netgi kaip vyrai cypdavo iš laimės su delfinais žaisdami (juokiasi).
Man delfinai yra patys mylimiausi gyvūnai, jokių gyvūnų daugiau gali ir nebūti, tik palikit mane vieną su delfinais ir aš jau būsiu laiminga. Galiu visa savaitę su delfinais praleisti ir man nieko daugiau nereikia.
– Tatjana, koks yra jūsų pats geriausias užfiksuotas kadras? Papasakokite, kaip jį pavyko padaryti?
– Gražiausią nuotrauką man pavyko padaryti Pietų Afrikoje, kai dalyvavau „Sardin run“. Ten man pavyko užfiksuoti būrį per bangas šokinėjančių delfinų. Ši nuotrauka Spaudos fotografijos konkurse užėmė pirmąją vietą Gamtos kategorijoje.
Kita man pačiai labai patinkanti nuotrauka – dviejų, atrodo, lyg pelekais susikabinusių delfinų fotografija. Kadangi dievinu delfinus, tai ir jų nuotraukos man pačios gražiausios, nors tikrai nemažai turiu ir patinkančių ryklių nuotraukų.
– O ar esate kada nardydama stipriai išsigandusi?
Tai, ką žmonės pridaro gamtai, yra labai baisu.
– Labai stipriai – ne. Bet buvo toks vienas nemalonus įvykis. Nardėme Indonezijoje, prie Komodo salos, ir pamatėme labai daug negyvų žuvų. Vaizdas buvo išties baisus, nes plauki ir matai – viena žuvis negyva, antra negyva, trečia... Viskas atrodė lyg po karo. O dar kai pamačiau ir vėžlį negyvą, apėmė tikras siaubas. Juk tu nardydamas net nesupranti, kas negerai – ar tas vanduo kažkoks labai užterštas, ar čia kokios ligos tuos gyvūnus užpuolė.
Pasirodo, ten buvo brakonierių darbelių pasekmės – jie ten žuvis gaudo mėtydami dinamitus. Patikėkite, vaizdas ten buvo tiesiog baisus, nes tas dinamitas juk visą gyvūniją toje vietoje išnaikina, o vadinamieji „žvejai“ tik susirenka tai, ko jiems reikia, ir išplaukia. Net pyktis ima. Tai, ką žmonės pridaro gamtai, yra labai baisu.
– Esate nardžiusi daugelyje pasaulio šalių. O kaip Lietuvoje, ar yra čia tam tinkamų vietų?
– Dabar Lietuvoje jau nenardome, tačiau anksčiau tai darydavome. Pamenu, dar tik pradėję rengti kursus su „Akvanautu“, gana daug nardydavome ir Lietuvos ežeruose, ir Baltijos jūroje, tačiau tai buvo jau prieš 20 metų. Dabar laikai jau pasikeitę, vos ne visos paežerės „suprivatizuotos“ ir žuvų gerokai sumažėję.
Liūdna matyti, kad Lietuvoje visas povandeninio pasaulio grožis taip sparčiai nyksta. Žvejai, po vandeniu naudojantys tinklus, sunaikina visą augmeniją.
Anksčiau turėdavome priėjimą Akmenos ežere, ten ir vaikų stovyklas rengdavome. Po vandeniu čia būdavo tikrai dieviška ir žuvų buvo pačių įvairiausių, ir augmenija graži. Augdavo tokios ilgos žolės, o tarp jų plaukiodavo lydekos, ešeriukai, nerdavome iki 7 metrų, nes neriant giliau būdavo pernelyg tamsu ir mažai augmenijos. Bet vėliau viskas pasikeitė. Liūdna matyti, kad Lietuvoje povandeninio pasaulio grožis taip sparčiai nyksta. Žvejai, po vandeniu naudojantys tinklus, sunaikina visą augmeniją.
– O kaip į jūsų profesiją reaguoja šeima?
– Puikiai! Nardo ir mano vyras, ir vaikai. Na, išskyrus mažiausią dukrą, jai dar kiek per anksti. Šiaip nardymu esu užkrėtusi jau beveik visus giminaičius bei draugus, net ir tėtį „panardinti“ sugebėjau (juokiasi).
– Tad ar įsivaizduojate savo gyvenimą be nardymo?
– Jokiu būdu. Žinote, kaip kai kuriems žmonėms būna alergija nuo šunų ar katinų, tai jei staiga man atsirastų alergija vandeniui, aš net nebežinočiau, kur dėtis (juokiasi). Be vandens gyventi negalėčiau, jame aš jaučiuosi puikiai, taip, kaip ir ant žemės. Vanduo mane traukė visada – kaip ir visos jo sporto šakos, man patinka viskas, kas su vandeniu susiję.
Tik padangės kažkodėl visai netraukia – nei aš skraidyti mėgstu, nei su parašiutu ar kokiu oro balionu praskristi norėčiau (šypsosi).
