Varžybos su vyrais – proga mokytis
Į oreivystę 45-erių vilnietė D.Rakauskaitė, kuri „ant žemės“ yra finansų analitikė, pateko neplanuotai ir ne tuo keliu, kuriuo paprastai žengia daugelis. Dažniausiai iš pradžių būna skrydis – padovanotas artimųjų arba draugų, o gal pasidovanotas sau pačiam. Vieniems valandos žvilgsnio į Žemę iš bemaž kilometro aukščio užtenka visam gyvenimui, kitus tokia adrenalino ir susižavėjimo dozė paveikia lyg dopingas – reikia dar ir dar... Kadangi nesinori kaskart pirkti „bilieto“, daugelis tampa žemės komandos nariais, kurie padeda pilotams pripūsti balioną, paleisti jį dangun, o galiausiai vėl supakuoti.
-
Viena tarp vyrų. Baikerė V.Valevičiūtė-Pelytė dukrą į keliones motociklu ima nuo 3 mėnesių
-
Viena tarp vyrų. Traukinio mašinistė A.Krikštaponytė: „Niekada nebuvau iš tų, kurios vien nagus lakuojasi“
-
Viena tarp vyrų. Nardytoja ir vandens gelmių fotografė T.Novikova: „Rykliai ne tokie grėsmingi, kaip atrodo“
D.Rakauskaitė šį etapą praleido. Pirmą kartą balionu kaip keleivė skrido 2004-aisiais ir netrukus sulaukė jau penkerių metų patirtį turėjusio Vilniaus Oreivystės centro piloto Aurimo Vengrio kvietimo tapti kolege. „Kaip komandos narė nebuvau dalyvavusi nė viename skrydyje. Keletą metų mano komandos nariai žinojo apie balionus daugiau už mane“, – prisiminusi pradžią, dabar juokiasi jau 12 metų pilotuojanti oreivė.
Daugeliui oreivystė tikriausiai atrodo dar aukštesnis pilotažas už lėktuvų valdymą, ką jau kalbėti apie varžybas (futbole viskas aišku – pataikei į priešininkų vartus, taškas yra, bėk gintis prie saviškių, o ką reikia daryti su balionais?): sudėtinga, pavojinga, reikia herakliškos jėgos… Ar jaunai moteriai neatrodė baugu? „Kadangi kvietė Aurimas, nekėliau klausimo, ar tai įmanoma, kad čia tik vyrams... Jei pasakė, kad pasimokysiu ir gausiu licenciją, net nepagalvojau, kad gali būti per sunku. Tiesiog ėjau ir mokiausi. Tuomet vienos merginos mokėsi“, – prisimena pašnekovė.
Stereotipą, kad oro balionus pilotuoti pajėgūs tik vyrai, galima mesti į šiukšliadėžę. Lietuvoje moterys tai pradėjo daryti dar Atgimimo laikais, licencijas nuo to laiko gavo bent 15. Pasaulyje moterų piločių, kaip spėja D.Rakauskaitė, gali būti pusšimtis. Tiesa, mažiau nei pusė rimtai užsiima sportu, kitos skraidina keleivius komerciniais balionais ir tik viena kita retkarčiai dalyvauja varžybose.
Pradėjus rengti moterų čempionatus paaiškėjo, kiek iš tiesų yra piločių moterų. Pernai Birštone vykusiame 2-ajame moterų pasaulio čempionate varžėsi 41 pilotė, 2010 metais Alytuje vykusiame 1-ajame Europos moterų čempionate dalyvavo 27 sportininkės. Tokie čempionatai pradėti rengti lietuvių iniciatyva. Tarptautinės aeronautikos federacijos (FAI) varžybų kategoriją – pasaulio ir žemynų moterų oro balionų čempionatus – pasiūlė „Nemunaičio“ oreivių klubo vadovas Gintaras Šurkus, kurio dukra Ieva Šuopytė taip pat yra pilotė.
D.Rakauskaitei patinka varžytis su vyrais: „Gali lavinti savo įgūdžius. Verčiau lygiuotis į geriausius nei į panašius į save. Jei yra nemaža konkurencija, gali stebėti kitus, iš jų mokytis ir kelti savo kvalifikaciją.“ Moterys bendrose varžybose labai aukštų vietų nepasiekia (tarp prizininkų jų apskritai nėra buvę), o jei rezultatai būna kuklūs, tai gerokai demotyvuoja. Todėl pašnekovė teigiamai vertina ir galimybę moterims rungtis tik tarpusavyje. Tuomet jos gali pasiekti neblogų rezultatų ir užimti geresnes vietas. „Užpernai Vengrijoje, kai vyko Europos čempionatas, pirmą kartą dalyvavo beveik 10 moterų. Moterys ankstesnėse varžybose pasiekė gerų rezultatų, turėjo neblogus reitingus ir pateko į rinktines. Anksčiau geriausiu atveju iš 80 pilotų būdavo dvi trys moterys.“
Moterims padeda psichologinis stabilumas
Minėtame Europos moterų čempionate Alytuje D.Rakauskaitė liko 13-a, bet jau iš kitų pirmenybių, kurios 2012-aisiais vyko Vokietijoje, parsivežė sidabrą. Tokios pačios spalvos medalį ji iškovojo ir 2015 metais Nyderlanduose surengtame Europos moterų čempionate. Abiejuose pasaulio moterų čempionatuose (2014-aisiais Lenkijos mieste Lešne ir pernai Birštone) sportininkė užėmė šeštas vietas. Savi orai ir vietos buvo itin palankūs lietuvėms – pastarosiose varžybose į aukščiausią dešimtuką pateko dar dvi lietuvės (pirmojo pasaulio moterų čempionato bronzos laimėtoja Agnė Simonavičiūtė užėmė penktą, jauniausia varžybų dalyvė I.Šuopytė – dešimtą vietas).
Prieš penketą metų Vokietijoje D.Rakauskaitė nusileido tik britei Lindsay Muir, kuri daugelio laikoma geriausia pasaulyje pilote. Iki 2000-ųjų britė dalyvavo penkiuose pasaulio ir trijuose Europos čempionatuose ir paprastai būdavo vienintelė moteris tarp dešimčių pilotų vyrų. L.Muir po dukart tapo šalies čempione ir laimėjo Moterų pasaulio taurę. Ji bene vienintelė iš moterų oreivių pasaulio čempionate yra patekusi į pirmąjį dešimtuką – užėmė šeštą vietą, kartą Pasaulio oro žaidynėse oro balionų kategorijoje iškovojo sidabrą – tai aukščiausi moterų pasiekimai tarptautinėse varžybose. Lyg to būtų negana, sportininkė (kuri dar buvo verslininkė bei mama) 2000 metais pasiekė ilgiausio ir tolimiausio skrydžio bei aukščiausio pakilimo pasaulio rekordus (žinoma, tarp moterų).
Tik laiko, patirties ir noro klausimas, kada moterys užlips ant nugalėtojų pakylos bendruose čempionatuose.
„Tik laiko, patirties ir noro klausimas, kada moterys užlips ant nugalėtojų pakylos bendruose čempionatuose, – įsitikinusi D.Rakauskaitė. – Jei moterims įdiegsi, kad joms neįmanoma pasiekti tokio rezultato, vien taip sugriausi galimybę laimėti. Bet jei įdiegsi mintį, kad tai įmanoma, tereikia treniruotis ir daug dirbti, galima viską pasiekti.“
Pašnekovė nesutinka, kad oreivystė – vyriškas sportas. „Manyčiau, kad viskas priklauso nuo noro ir galimybių. Vyrams gal fiziškai lengviau, pavyzdžiui, įrangą pakelti ir su ja susitvarkyti. Moterims gali būti sunkiau, reikia daugiau komandos narių. Panašiai kaip buriavime – moteriai jachtai suvaldyti reikia daugiau įgulos. Tiek ir skiriasi, visa kita vienodai“, – aiškina sportininkė.
Ji tvirtina per skrydžius nė karto nepastebėjusi, kad pritrūktų jėgos, ūgio ar kitos labiau vyriškos savybės: „Gal skraidymo stilius skiriasi – kaip, pavyzdžiui, variavimo. Moterys skraido šiek tiek švelniau, plastiškiau nei vyrai. Man užtenka ir sveikatos, ir fizinės jėgos skrydžio metu susitvarkyti.“ Priešingai, būti moterimi oreive gali net būti privalumas – pilotės esą dažnai būna psichologiškai stabilesnės už varžovus vyrus.
Kiti privalumai ir reikalingos savybės – bendražmogiški. „Sporte reikia tinkamo psichologinio pasirengimo ir mokėti skaičiuoti. Rezultatas priklauso nuo to, kaip gerai moki apskaičiuoti, pasirinkti tinkamus taškus ir skrydžio strategiją. Tai patvirtina ir rezultatai. Aiškiai matyti, kad pilotams, kurių darbai susiję su tiksliaisiais mokslais, geriau sekasi atlikti dabar per varžybas duodamas užduotis, kuriose yra daugiau skaičiavimo. Anksčiau užduotys buvo labiau susijusios su skrydžių technika“, – aiškina pašnekovė.
Nebuvo jokių nesusipratimų, kad esu moteris. Tiesa, kai buvau tik pradėjusi skraidyti, Latvijoje kartą nedavė skrydžio užduočių lapo. Turbūt nepagalvojo, kad esu pilotė.
O koks pilotų požiūris į dailiosios lyties konkurentes? Ar nevarsto kreivais žvilgsniais: ai, bobos, ką jos sugeba... Juoba kad ne viena pilotė ne tik išvaizdi, bet ir varžybose dalyvauja pasidažiusi, išpuoselėtais nagais. „Reikėtų pačių pilotų paklausti, – juokiasi D.Rakauskaitė. – Arba nepastebi, arba nenori pastebėti neigiamo nusistatymo. Priešingai – jaučiu labai daug palaikymo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nebuvo jokių nesusipratimų, kad esu moteris. Tiesa, kai buvau tik pradėjusi skraidyti, Latvijoje kartą nedavė skrydžio užduočių lapo. Turbūt nepagalvojo, kad esu pilotė.“
Gėrėtis peizažais ne visada būna laiko
Balionai, kuriais skraidinami keleiviai, dažniausiai priklauso oreivių klubams ar skrydžius organizuojančioms bendrovėms. D.Rakauskaitė varžybose dalyvauja su nuosavu balionu. Sportiniai balionai būna kitokie – mažesni (kai kurių krepšiuose telpa tik dujų balionai ir pilotas, kituose yra vietos ir pagalbininkui), dėl to manevringesni, bet pramoginiams skrydžiams netinkami. Norėdama sieti save su sportu, o ne komerciniais skrydžiais, pilotė įsigijo balioną ir keleivių nebeskraidina. Saugumas – bene svarbiausia priežastis, kodėl sportininkai turi savo balionus ir kitą įrangą. Juk aukštai ore kam nors sugedus ne vien skrydis nueis perniek, bet ir gali kilti grėsmė piloto gyvybei. Galų gale skrendant „nepažįstamu“ balionu gali būti sunku gerai atlikti užduotį.
Oreivystė – nepigus malonumas. Už naują sportinį visos komplektacijos balioną gali tekti pakloti 30–35 tūkst. eurų. Bet tai dar ne viskas – balionui su krepšiu vežioti reikia automobilio su priekaba, tad iš viso gali prireikti dukart didesnės sumos. „Maitinti“ reikia ne tik mašiną, bet ir balioną – jam pakilti į orą reikalingos dujos. Todėl D. Rakauskaitė treniruojasi tik jau nuvykusi į varžybų vietą ir specialiai į laukus skraidyti nevažiuoja – per brangu.
Kasmet vilnietė dalyvauja 4–8 varžybose. Jų skaičius priklauso ne tik nuo renginių gausos, bet ir nuo atstumo, kurį komandai su balionu tektų įveikti, laukiančių išlaidų. „Dabar kainos kyla. Anksčiau būdavo galima tilpti į 500 eurų, dabar vidurkis – 700–800 eurų. Jei varžybos yra aukštesnio lygio ar vyksta toliau, viskam prireiks ir 1000–1500 eurų“, – skaičiuoja sportininkė.
Jai labiausiai patiko skraidyti pilių pilnoje Prancūzijoje, Vokietijoje, iš kurios parsivežė Europos moterų čempionato sidabro medalį, ir JAV, kur prieš penketą metų dalyvavo pasaulio čempionate. Ten įspūdį padarė iš oro atsiveriantys vaizdai, klimatas, varžybų lygis, jose dalyvavę oreivystės profesionalai, kurių paprastai nesutinki, ir įgyta aukšto lygio praktika.
Paklausta, ar turi svajonių skrydį, kurį norėtų atlikti, šalį, virš kurios norėtų pakilti, ar varžybas, kuriose norėtų dalyvauti, D.Rakauskaitė ilgai nemąsto: „Šiuo metu neturiu. Mane labiau traukia pasiekti gerą asmeninį rezultatą, nugalėti save, o ne šalis aplankyti. Jei skrydžio užduočiai reikia išlaikyti aukštį ar nuskristi ilgesnį atstumą, būna, dar spėji aplink apsidairyti, bet jei reikia tilpti į trumpą laiką ar greitai pasirinkti kitą tašką, nelabai pavyksta.“
Kaip džiovinami drabužiai virto oro balionais
Norint tapti oro baliono pilotu, reikia baigti pilotų mokyklą, surinkti privalomas mokomųjų skrydžių valandas ir išlaikyti aviacijos egzaminus. Bet vien turėti balioną ir piloto licenciją nepakanka – ne tik moteris, bet ir vienas vyras nesusidoros. Norint pakilti į orą, reikia ir bent trijų žmonių komandos. O tuomet – kur vėjas neša...
Oro balionų varžybose svarbiausia yra tikslumas, būtent todėl pilotams būtina turėti gerus skaičiavimo įgūdžius. Oreiviai skraido su GPS duomenų fiksatoriais, todėl vis dažniau jiems duodamos virtualios užduotys – ore kirsti tam tikrus taškus, perskristi įsivaizduojamas figūras ir pan.
Bet akims maloniausios tradicinės užduotys, per kurias į taikinį mėtomi žymekliai – smėlio pripildyti delno dydžio maišeliai su pusantro metro ilgio uodega. Nepagavę palankaus vėjo, pilotai kartais praskrenda už kelių kilometrų nuo taikinio – ant žemės patiesto didžiulio kryžiaus, bet kartais pataiko taip tiksliai ir nusileidžia taip žemai, kad, persisvėrę per kupolo kraštą, žymeklį tiesiog padeda į centrą.
Vienose užduotyse pilotai skrenda iš nurodytos, kitose – iš pasirinktos vietos. Taikinio vietą (paprastai – sankryžos centrą) kartais gali išsirinkti pats pilotas. Vienoje užduotyje taikiniai gali būti keli, o pilotas pasirenka tą, šalia kurio arčiausiai skrenda. Kitoje užduotyje naudojami du kryžiai ir reikia pataikyti kuo arčiau abiejų. Kartais žymeklį reikia numesti kuo arčiau arba toliau pakilimo lauko (paskridus tam tikrą laiką ar nurodytoje zonoje – šiuo atveju svarbu pagauti kuo lėtesnį arba greitesnį vėją, todėl sportininkai skrenda labai žemai, kur vėjas būna nestiprus, arba kyla aukštyn). Kai kuriose užduotyse būtina ne taikyti į kryžių, o kaip įmanoma labiau pakeisti skridimo kryptį.
Oro balionai yra seniausias žinomas aparatas, padėjęs žmogui atsiplėšti nuo žemės.
Oro balionai yra seniausias žinomas aparatas, padėjęs žmogui atsiplėšti nuo žemės. Dar XVIII a. pabaigoje prancūzai broliai Josephas Michelis ir Jacques'as Étienne'as Montgolfier pastebėjo, kad virš ugnies džiovinamų drabužių kišenės pučiasi ir kelia juos aukštyn. Tai pakišo mintį, kad galima pagaminti labai didelius marškinius ir pakilti į orą. Tiesa, iš pradžių broliai galvojo, kad ypatingų keliančių dujų pilni dūmai, ir tik vėliau suprato, kad tereikia karšto oro. Iš maišams skirto storo lino jie pasiuvo rutulio formos balioną ir pirmiausiai paskraidino avį, antį ir gaidį, o netrukus – ir žmones.
Pirmieji lietuviai profesionaliais oro balionų pilotais ir technikais tapo 1988-aisiais. Tąmet jie pirmąsyk pasirodė ir Europos čempionate Lenkijoje – tiesa, tik kaip kartu vykusios šventės dalyviai.
