Ketvirtus metus socialinę politiką Vilniaus universitete studijuojanti Greta gimė ir užaugo Ignalinoje. Keliones, kalnus, slidinėjimą, sportą, fotografiją ir žvejybą mėgstanti pašnekovė save vadina gamtos vaiku, užaugusiu ant ežero, miškų apsuptyje. Nors šiuo metu gyvena Vilniuje, tarnauja gimtajame krašte – Didžiosios kovos apygardos aštuntoje rinktinėje, Ignalinos 807 kuopoje, nes, kaip pati sakė, Krašto apsaugos savanorių tarnyba paremta savo krašto, kurį pažįsti geriausiai, gynyba.
Kariuomenę mergina vadina ne tik darbu, bet ir laisvalaikiu, pomėgiu, kuris užima itin daug vietos jos gyvenime. Tarnauti kariuomenėje ji apsisprendė dar būdama septyniolikos, o vykstant mokyklos išleistuvėms, vietoj vakarėlio, kuriame šėlo klasės draugai, ji su kitais savanoriais jau kasė apkasus.
„Buvo įvairių svarstymų, ką veiksiu po mokyklos. Norėjau studijuoti architektūrą, sportą, paskui – istoriją. Mano mama yra gydytoja, tai visad sulaukdavau klausimų, ar ir aš užaugusi būsiu gydytoja? Atkirsdavau, kad ne, nebūsiu, – šypsodamasi pasakojo Greta. – Galiausiai nuėjau į kariuomenę savanore, o studijuoti pasirinkau socialinės politikos mokslus.“
Apie šiuos gyvenimo vingius, tarnybą, iššūkius, taikliosios šaulės pareigybę, šeimos ir draugų vertinimus Greta papasakojo ir mums.
– Kokios mintys ir kokie vėjai atpūtė į Krašto apsaugos savanorių pajėgas?
Buvau septyniolikos, kai supratau, kad noriu būti čia ir ne kur nors kitur.
– Nuo vaikystės buvau kietoko, gal net sunkaus charakterio, todėl daug kas sako, kad man net tinka čia būti. Berods, buvau septyniolikos, kai supratau, kad noriu būti čia ir ne kur nors kitur. Tada išvažiavau į savaitės trukmės šaulių stovyklą, skirtą paaugliams. Mane žiauriai užkabino kariška aplinka, tvarka. Tada ir pamaniau, kad ir aš noriu į kariuomenę.
Kai mokėmės dvyliktoje klasėje, keletas klasiokų, jau sulaukę aštuoniolikos, nuėjo savanoriauti, pasiklausinėdavau jų, kaip ten viskas, taip ir atsirado noras pačiai ten patekti. Niekad neužmiršiu dienos, kai vilkėdama trumpą suknutę įėjau pro kuopos duris ir ištariau: „Noriu į savanorius.“ (juokiasi)
Taip čia ir atsidūriau. Tai įvyko dvyliktos klasės pabaigoje, tad, kai visos klasiokės į feisbuką kėlė nuotraukas iš išleistuvių, mes kasėme apkasus (šypsosi).
– Kodėl pasirinkote būtent taikliosios šaulės pareigybę?
– Nuo pat pirmų dienų iš kariuomenės ėmiau viską, dalyvavau visose pratybose, mokymuose, papildomuose kursuose ir pan. Pareigybės, kvalifikacijos įgyjamos per kursus, o jų baigiau nemažai ir įvairių. Kai Lietuva nusipirko ginklus, kuriuos mes dabar ir naudojame, – maždaug 6 kg sveriančius FN SCAR, ir jie atkeliavo pas mus į kuopą, paprašiau vado, kad siųstų mane į kursus, nes labai noriu išmokti šaudyti. O tai man gerai sekėsi ir labai užkabino. Sakyčiau, instruktoriaus dėka gimė meilė ginklams, susiformavo ir tam tikras požiūris į juos.
Dar vienas dalykas, prisidėjęs prie vidinio pašaukimo, kad kariuomenėje tarnauti nėra lengva, norint čia daugiau pasiekti irgi nėra lengva, o ten, kur lengva, man neįdomu, todėl esu čia.
– Koks tas požiūris?
– Ginklas skirtas apsiginti, tačiau jis yra daugiau nei tik metalo gabalas. Žiūri į jį ne tik kaip į daiktą, kuriuo gali ką nors nušauti. Tai – tavo įrankis, už kurį esi atsakingas, kuriuo turi rūpintis.
– Dėl kokių priežasčių žmonės renkasi tarnybą ir ar sunku patekti į savanorių gretas?
– Nėra sudėtinga, atliekama medicininė patikra, minimalios sveikatos problemos tikrai neužkerta kelio tapti bent jau savanoriu.
Žinoma, viena svarbiausių ir pagrindinių priežasčių yra krašto gynyba. Kiti į kariuomenę eina dėl pinigų, nes savanoriams už dalyvavimą pratybose yra mokama. Treti tai traktuoja kaip savęs išbandymą. Tad priežastys tikrai įvairios, bet, nepaisant jų, labai svarbi čia ir motyvacija.
– Kokios priežastys pastūmėjo jus čia ateiti?
– Mane čia atvedė vidinis jausmas, tas pats jausmas paskatino pasilikti ir siekti karjeros kariuomenėje. Iš tiesų savo giminės medyje esu tarsi balta varna, nes iš šeimos narių, neskaitant priverstinės sovietinės tarnybos, niekas netarnavo. Dar vienas dalykas, prisidėjęs prie vidinio pašaukimo, kad kariuomenėje tarnauti nėra lengva, norint čia daugiau pasiekti irgi nėra lengva, o ten, kur lengva, man neįdomu, todėl esu čia (šypsosi).
Kariuomenė keičia požiūrį, labai išugdo atsakomybę, ryžtą, tačiau čia būnant labai svarbu aiškiai žinoti, ko nori, ir to siekti.
– Tarnaujate trejus su puse metų. Kokiomis savo įžvalgomis apie tarnybos teikiamą naudą galėtumėte pasidalyti? Ką duoda kariuomenė?
– Keičia požiūrį. Tai priežastis, kodėl palaikau ir šauktinių tarnybą. Labai išugdo atsakomybę, ryžtą, tačiau čia būnant labai svarbu aiškiai žinoti, ko nori, ir to siekti. Negali savęs viduje paleisti, nes tada labai greit gali palūžti, pasiduoti. Sakyčiau, sau turi būti gana griežtas.
Čia išmokstama dirbti komandoje, mokomasi rasti kompromisus, sutarimą. Tai labai aktualu, kad ir tokiais atvejais, kai esi tris paras nemiegojęs, pavargęs, šlapias, nepavalgęs ir vis dar turi eiti ir ką nors daryti, išlenda visų ožiai, prasideda nesutarimai. Čia labai svarbu gebėti išlaikyti darnų bendravimą grupėje. Mane tarnyba išmokė konkretumo, greitai į viską reaguoti, priimti sprendimus.
– Sakote, turi „savęs nepaleisti, nes gali palūžti“. Kokios aplinkybės tam turi įtakos?
– Labai elementarūs dalykai: šlapios kojos, nuovargis, tarpusavio nesutarimai, užsimanysi namo. Todėl ir sakau, kad turi labai tvirtai žinoti, kodėl čia esi. Man padeda tai, kad visada nusiteikiu gerokai blogesniam variantui, nei įsivaizduoju. Ir pastebiu, kad tai visada pasiteisina. Kai prispaudžia sunkumai, būna lengviau.
– Kas buvo sunkiausia per tuos trejus su puse metų?
Yra buvę keletas nemalonių situacijų, kai tarsi per aplinkui buvo pasakyta, kad ko nors nedarysiu, nes esu moteris.
– Taip ir maniau, kad šito klausite (šypsosi). Galvojau apie tai ir negaliu išskirti vieno dalyko. Kai pasiseka visam skyriui, tai būna ir bendra, ir asmeninė motyvacija judėti į priekį. Kai kyla nesutarimų, jie visada sprendžiami, tačiau būna tokių variantų, kai jautiesi visiškai demotyvuotas.
– Mūsų ciklo pavadinimas išduoda, kad kalbiname moteris, kurių profesija traktuojama kaip vyriška arba jos dirba vienos tarp vyrų. Kariuomenėje moterų mažuma. Su kokiu pirmu vyrų požiūriu teko pačiai susidurti ir kaip jis ilgainiui pasikeitė?
– Yra buvę keletas nemalonių situacijų, kai tarsi per aplinkui buvo pasakyta, kad ko nors nedarysiu, nes esu moteris. Tačiau šitiems atvejams neteikiu labai daug reikšmės ir sakyčiau, kad iš esmės nepatyriau požiūrio, jog esu nuvertinama ar kaip nors neigiamai vertinama vien todėl, kad esu moteris.
Esu pastebėjusi tokių dalykų su kitomis merginomis. Ir esu įsitikinusi: čia labai svarbu tai, kokį įvaizdį ir nuomonę apie save sudarai, taip tave ir priima. Jei atėjusi ieškosi nuolaidų, lengvatų, tada taip į tave ir žiūrės, nevertins kaip sau lygios. Yra ir čia stereotipų, pavyzdžiui, jei esi šviesiaplaukė, gali dažniau sulaukti tokių komentarų kaip „blondinė“, ir, jei suklysi, tau tai bus primetama.
Kalbant apie moteris kariuomenėje, turiu gana griežtą nuomonę, ypač išvaizdos klausimu, kaip jos, čia tarnaudamos, turėtų atrodyti. Daugelis su manimi gali ir nesutikti, tačiau man nepriimtinas ilgų nagų, dirbtinių blakstienų ir panašus įvaizdis.
Man patinka Norvegijos kariuomenės pavyzdys, kaip moterys yra pozicionuojamos ir tai, kad niekam nesukelia klausimų, jog, tarkime, tankų būrio vadė yra moteris. Pas mus sukeltų ir dar gal įvairių replikų. Tad iki to reikia subręsti ne tik kariams, bet ir civiliams.
Iš tiesų kariuomenė duoda labai daug teigiamų asmeninių dalykų. Nesu linkusi skirstyti, kad čia vyrų vieta, o čia – moterų. Galbūt yra tokių pozicijų, kur moterims dėl fizinių dalykų būtų per sunku, tačiau esu už tai, kad sąlygos ir galimybės visiems būtų vienodos. Jei neturi žinių, tai viena, tačiau tik ne todėl, kad esi moteris.
– Daugelis kariuomenę vadina vyriškumo mokykla. Kaip jūs vertinate šį posakį?
– Nelabai sutikčiau. Sakyčiau, kad kariuomenė labiau gyvenimo mokykla, kur tiek vyrai, tiek moterys gali išmokti labai naudingų asmeninių dalykų. Tą vyriškumą daugelis sulygina su drausme, o drausmė iš esmės reikalinga visiems, nes suteikia konkretumo, išmoko racionaliai mąstyti ir greitai priimti sprendimus. Žinoma, kalbu ne apie muštrą.
Tą vyriškumą daugelis sulygina su drausme, o drausmė iš esmės reikalinga visiems, nes suteikia konkretumo, išmoko racionaliai mąstyti ir greitai priimti sprendimus.
– Kaip reagavo tėvai, draugai, sužinoję, kad pasirinkote kariuomenę?
– Močiutė visada sakydavo, kad eičiau į policiją, nes sutvarkysiu visus, kuriems reikia drausmės (šypsosi). O tėvams pasakiau tik tada, kai jau užsirašiau. Net nepamenu, kokia buvo jų reakcija, bet daugiau pritarianti. Tik mama vis juokauja, kad jei bus karas, uždarys mane ir neišleis (juokiasi). Žinoma, čia juokais. Mato, kiek man tai reiškia, kiek tam skiriu laiko ir pastangų.
Apskritai mano pažįstamų ratas – daugiau vyrai. Gal ir natūralu, nes esu kariuomenėje. Draugių panelių ne tiek daug ir turiu. Klasiokės, su kuriomis artimiau bendraujame, sakė, kad čia tikrai mano vieta (juokiasi).
– Keletą kartų užsiminėte apie savo charakterį. Kokia esate? Kokios savybės jums padeda?
– Esu užsispyrusi gerąja prasme, na, kartais išlenda ir tas neigiamas užsispyrimas (juokiasi). Nesu linkusi daryti to, ko nemėgstu, nenoriu ir kas man neįdomu. O jei ko nors noriu, siekiu to. Man labai padeda motyvacija, kaip ir visiems tikriausiai, jei esi užsivedęs, motyvuotas, tada kur kas lengviau įveikti visus sunkumus.
Pamenu, kai pradėjau tarnybą, iš manęs ėmė interviu, ir tada į klausimą, kodėl čia esu, atsakiau, kad įrodyčiau, jog ir moterys gali. Dabar visiškai taip nebemanau, nes nieko čia neįrodinėju ir nemanau, kad to reikia. Tavo įvertinimas ateina savaime, kai žmonės mato tavo darbus, rezultatus. Įrodinėti gali nebent tik sau.
Esu labiau individualistė, tad man taikliosios šaulės pareigybė labiau prilipo. Daugeliu atvejų nuo tavęs vieno priklauso – pataikysi ar ne. Aš labai mėgstu prisiimti atsakomybę. Ir net pagal visą mano charakterį ši pareigybė man tikrai tinka.
Visada save laikiau savarankišku žmogumi. Malonu, kai kiti siūlo pagalbą, bet jei galiu, viską darau pati. Jei tai parašysite, mama labai juoksis, nes vienas pirmųjų mano žodžių buvo „pati“ (juokiasi).
– Pasitaiko atvejų, kai nežinantys taiklųjį šaulį gali pavadinti ir snaiperiu, tačiau tai nėra tas pats. Kuo šios pareigybės skiriasi?
– Krašto apsaugos pajėgose nėra tokios pareigybės kaip snaiperis. Skirtumas tarp jų, kad taiklusis šaulys dirba kartu su skyriumi, tai reiškia, kad eina į užduotį kartu su kitais kariais. Snaiperis yra profesinės karo tarnybos karys. Jis dirba atskirai nuo skyriaus ar būrio, dažnai poromis. Kitas skirtumas – taiklusis šaulys taikinius naikina mažesniu atstumu nei snaiperis. Gal teko girdėti, kaip kanadietis snaiperis, berods, iš 3,5 km nukovė taikinį.
Gal ir skambi ši frazė, bet man degančio parako kvapas yra toks pat skanus, kaip kitam kavos.
Skiriasi ginklų specifikacija, kalibrai, nuotoliai ir pan. Ginklai, kuriuos turime ir naudojame mes, skirti šaudyti iš 600 metrų atstumo. Tačiau, priklausomai nuo oro sąlygų, šaulio įgūdžių ir kitų aplinkybių, į taikinį galima pataikyti ir iš didesnio atstumo. Snaiperio pareigybė yra įslaptinta, apie tai nėra kalbama.
– Papasakokite apie tarnybą ir kaip vyksta pratybos: šaudote tikrais šoviniais, kas yra taikiniai?
– Tarnyba dabar vyksta savaitgaliais, atvyksti į kuopą – pratybos, paskaitos, mokymai, šaudyti važiuojame į poligonus. Per metus tarnybai skiriama 30 dienų, tačiau jei turi noro, motyvacijos ir galimybių, gali tam skirti ir kur kas daugiau laiko. Kuopos pratybose dažniausiai dalyvauja apie 50 žmonių, kurių didžiąją daugumą sudaro vyrai, esame trys keturios merginos.
Kai vyksta paprastos lauko taktikos pratybos, šaudome imitaciniais šoviniais, kurie tik sukelia garsą ir šiek tiek ugnies išeina iš vamzdžio. Per kovinius šaudymus, kurie dažniausiai būna du kartus per metus, šaudome tikrais koviniais šoviniais, o taikiniai – popieriniai, įvairūs nuleidžiami taikiniai. Kartais susigalvojame savų, kad būtų įdomiau šaudyti, susistatome, pavyzdžiui, skardines.
– Moterys ir ginklai – iš pažiūros sunkiai suderinami dalykai. Koks jūsų pačios požiūris į tai?
-
Viena tarp vyrų. Karinio laivo vyr. leitenantė A.Aleknaitė – apie darbą jūroje, prietarus laive ir „puponautų“ gelbėjimą
-
Viena tarp vyrų. Nardytoja ir vandens gelmių fotografė T.Novikova: „Rykliai ne tokie grėsmingi, kaip atrodo“
-
Viena tarp vyrų. Medžiotoja R.Tamošiūnaitė: „Dramblio ar liūto nušauti negalėčiau“
– Mano požiūris tiek į moteris kariuomenėje, tiek į moteris ir ginklus dažnai skiriasi nuo daugelio, kurie mano, kad moterims kariuomenėje – ne vieta. Aš taip nemanau. Dėl ginklų – iki atėjau į kariuomenę, apie juos išvis nemąstydavau, o kai pradėjau tarnauti, tai tapo natūralu. Gal ir skambi ši frazė, bet man degančio parako kvapas yra toks pat skanus, kaip kitam kavos. Užteko „susipažinti“ su ginklais, ir ta meilė iškart gimė.
– Treniruojatės kaip taiklioji šaulė, kuri esant reikalui, dalyvautų tam tikrose operacijose. Galima įsivaizduoti, kad ši pareigybė apima tik taikinių naikinimą.
– Daugelis civilių taip ir mano, kad viskas, ką veikiame, tai tik lakstome po miškus su ginklais. Ši pareigybė nėra tik šaudymas į taikinius. Čia įeina ir žvalgyba, taikinių aptikimas, identifikavimas, informacijos rinkimas, maskavimasis ir reikalui esant – prioritetinių taikinių naikinimas.
– Ar kada susimąstėte apie tą momentą, kaip viskas atrodytų ir kaip jaustumėtės?
– Šaučiau. Aišku, dabar čia lengva taip kalbėti, kai sėdime konferencijų salėje ir kalbamės apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Tačiau, kiek save pažįstu, žinau, kad jei reikėtų, aš tai padaryčiau. Kita vertus, kodėl tada čia esu? Ir puikiai suprantu, kad kol to nepatirsiu, nesuprasiu, kas tai yra.
– Užsiminėte apie maskuotes. Papasakokite, kas naudojama maskuotėms?
– Priklauso nuo to, kur esi. Esmė – maskuojiesi tuo, kas yra tavo aplinkoje. Jei esi viržių pievoje ir maskuosiesi eglių šakomis, atrodys juokingai. Maskuotė nėra tik vaizdinė: nusidažyti veidą, prisikaišioti šakų. Tai yra ir garsas, ir kvapas – juos irgi reikia maskuoti. Beje, moterims užmaskuoti kvapą yra kur kas sunkiau, nes jis stipresnis nei vyrų. Tad iššūkių čia netrūksta.
