Būdama 21-ų ji sėdo prie taksi vairo, o po kelerių metų jau mokėsi valdyti vilkiką. Kaip pati sako, šios didžiulės mašinos žavėjo nuo vaikystės, o dar studijų metais įsėdusi į vilkiką, kai su drauge iš Vilniaus autostopu keliavo į Ispaniją, suprato, kad juo ne tik smagu važiuoti, bet ji šią mašiną nori ir vairuoti.
Su Migle susipažinome dar tada, kai ji dirbo taksi vairuotoja. Su pertraukomis keleivius Vilniuje ji vežiojo apie porą metų. Ir visada žinojo, kad ateis diena, kai su vilkiku išsuks į plačiuosius Europos kelius.
Jauna moteris neslepia, kad tiek dirbant taksi, tiek tolimųjų reisų vairuotojos darbą teko ir vis dar tenka susidurti su įvairia žmonių nuomone, vyrų vertinimu ir bendru požiūriu – ką veiki prie šitos mašinos vairo?
Nepaisydama aplinkinių nuomonės atkakliai savo norų siekusi jauna moteris šiandien gyvena taip, kaip jai patinka, o į reisus po Europos šalis vyksta ne viena, o su savo vyru. Apie smagiąją ir sunkiąją šio darbo pusę, santykius su žmonėmis, kolegų vyrų požiūrį, meilę keliui ir kitus pomėgius kalbamės su Migle.
– Dar prieš penkerius metus sakėte, kad jaučiate didelę aistrą mašinoms, labai patinka vairuoti. Kodėl jos jus visada traukė? Ką jaučiate vairuodama automobilį?
Kiekviena kelionė man nėra tiesiog kelionė, tai visada kelionė į save.
– Traukė dėl paties kelio, dėl laisvės pojūčio. Kiekviena kelionė man nėra tiesiog kelionė, tai visada kelionė į save. Kai gavau vairuotojo pažymėjimą, vakarais iš tėvo pasiimdavau mašiną ir važiuodavau pasivažinėti po naktinį Vilnių. Dieną daug judesio, triukšmo, naktį Vilnius kitoks, visas pasaulis kitoks.
Ir apskritai naktis man labai patinka. Juokauju, kad dėl manęs dienos galėtų išvis nebūti: rytas, vakaras ir naktis. Daug nakties matau savo gyvenime: ir kai dirbau kazino krupjė, ir kai vairavau taksi, ir dabar vairuoti man labiausiai patinka naktį. Keičiamės su vyru, kai aušta – prie vairo sėda jis, nes jam sunkiau vairuoti naktį, o man – dieną.
– Iš praėjusio interviu pamenu, kad iš keleivių vyrų sulaukdavote visokių klausimų: nuo to, kaip vyras leidžia dirbti tokį darbą, ar išvis turite vairuotojo pažymėjimą, iki replikų, kad moterims prie taksi vairo ne vieta ir pan. Ar taip buvo visus metus, kol dirbote taksi vairuotoja, ar tik, kol buvote jaunesnė?
– Tokių frazių sulaukdavau visada. Ir vertinimų būdavo visokių: nuo didžiulio palaikymo iki beveik niekinimo. Jei tą pamainą vairuodavau naują automobilį, dar pagarbiau žiūrėdavo. O jei seną, žvilgsniai būdavo paniekinantys, maždaug: „Kokiam čia lauže sėdi.“
Klausdavo, negi nėra geresnių darbų? Ir labai sunku būdavo paaiškinti, kad turiu savų priežasčių vairuoti taksi.
Klausdavo, negi nėra geresnių darbų? Ir labai sunku būdavo paaiškinti, kad turiu savų priežasčių vairuoti taksi.
Reaguodavau ramiai, veždavau, ir tiek. Jei matydavau, kad žmogus per daug nesukalbamas, nustodavau su juo bendrauti. Visi tokie dalykai ir išvargindavo: per daug dėmesio, kvaili klausimai, replikos, juokeliai ir pan. Į šį darbą dabar nebenorėčiau grįžti.
Su fūra dirbti daug lengviau, ramiau, didesni pinigai ir kur kas daugiau laisvės. Bendras bruožas – abu šie darbai dinamiški. Dirbdama taksi vairuotoja pusryčius galėjau valgyti kur nors Antakalnyje, o vakarienę – Trakuose, niekada nežinodavau, kur nuves kelias. Dabar irgi panašiai – atsibundu kur nors prie Barselonos, o pamainą baigiu Lisabonoje. Nežinau, kas bus kitą valandą, net jei ir žinau maršrutą, gal atšauks krovinį, galbūt teks perkabinti priekabas, bus didelė spūstis ar dar kas nors.
– Ar galėtumėte palyginti kolegų vyrų dėmesį ir atsiliepimus jūsų atžvilgiu, kai dirbote taksi vairuotoja ir dabar, kai vairuojate vilkiką? Kokie jie?
– Iš tikrųjų sulaukiu labai daug dėmesio, pravažiuodama stovėjimo aikštelėje matau, kaip visi net persikreipę pirštais rodo iš nuostabos, kad vairuoju vilkiką. Daugiausia žavisi, stebisi, bet yra visokių. Matydami prie vilkiko vairo, jie kur kas palankiau žiūri, tik neaišku, ar dėl to, kad didesnę mašiną vairuoju, ar dėl to, kad patys vairuotojai yra kiek kitokie. Stovėjimo aikštelėse neprašyti prieina pareguliuoti statant mašiną. Ir ne tik man, tarpusavyje vyrai irgi neretai taip geranoriškai elgiasi.
Prisimenant darbo prie taksi vairo laikus, buvo daug kolegų pavydo. Vairuotojai ten draskėsi dėl keleivių ir užsakymų, o man tada pats uždarbis nebuvo svarbus. Spėliodavo, kodėl dirbu tokį darbą. O man patiko ta kasdienybės loterija – kas bus toliau, ką šitas reisiukas man atneš, kokius žmones sutiksiu, kur atsidursiu.
Kolegos manydavo, kad dėl to, jog esu moteris, man keleiviai palieka daugiau arbatpinigių, visi nori su manimi važiuoti, nors taip nebuvo. Kartodavo, kad ne moteriai šitas darbas, kad man reikėtų namie arba kur nors biure prie kompiuterio sėdėti.
– Papasakokite, kaip viskas išsirutuliojo ir taksi vairuotojo kėdė virto vilkiko vairuotojo?
– Mintis, kad noriu vairuoti vilkiką, atėjo po kelionės autostopu į Ispaniją. Įsėdusi į tą mašiną supratau, kad pati ją noriu vairuoti. Pamaniau: „Kiti išmoksta vairuoti, ką – aš negaliu?“ Keliaudama pamačiau, kad Vakarų Europoje yra moterų, vairuojančių vilkikus. O pačios fūros man patinka nuo vaikystės, būdama maža žvilgsniu jas nulydėdavau į tolį, kai tranzitu važiuodavo per Zarasus. Stebėdavausi, kaip galima vairuoti tokią didelę mašiną.
– Užsiminėte apie keliones autostopu. Yra tekę taip važiuoti vienai? Nebaisu?
– Taip, yra. Pirmą kartą tranzavome dviese, o vėliau vykau viena. Daug kas klausė, kaip aš nebijau. O aš tada tiesiog galvojau, kad kaip tikėsiu, taip man viskas ir bus, tokius žmones prie savęs ir pritrauksiu. Taip ir buvo.
Įsėdusi į vilkiką, kai autostopu keliavau į Ispaniją, supratau, kad pati noriu vairuoti šią mašiną.
Čia gal kiek ištirpstu savoje aplinkoje, o kelionėje susirenku save, pojūčiai paaštrėja. Daug domėjausi kūno kalba, tad neblogai galėjau skaityti ir kitą žmogų, ir žinojau, kaip pačiai elgtis.
Sustojus kokiam vairuotojui žiūrėdavau, koks jo veidas, mimika, judesiai, kokia jo aplinka ir pan. Jei pajusdavau ką nors ne taip, pasakydavau, kad man ne pakeliui.
Kai esi vienas, neturi į ką įsikibti, visi pojūčiai paaštrėja. Baisoka būdavo tik išvažiuojant iš Lietuvos. Praeidavo dvi valandos, kol išdrįsdavau pakelti ranką. Praeini šitą etapą, paskui jau lengviau.
Su fūristais autostopu važiuoti saugiau, yra navigacijos, jie veža krovinį nustatytu maršrutu, yra matomi, o lengvoji – nusuks kur į šoną - ir ką tu tada? Žinoma, visko gali nutikti, visokių vairuotojų pasitaikyti. Aš pati irgi neišsišokdavau: kukli apranga, tvarkingai surišti plaukai, jokio makiažo. Net pokalbio temos iš vairuotojų į jokią nemalonią pusę nepakrypdavo, tik išleisdami paklausdavo, kaip nebijai.
– Išties drąsu, ne kiekviena mergina taip ryžtųsi. Ir vilkiką ne kiekviena vairuoja. Tad kalbant apie juos, kokia buvo to darbo pradžia? Ir kaip šalia jūsų jame atsirado jūsų vyras?
– Išsilaikiau teises ir nusitempiau jį paskui save. Jį irgi patraukė. Atsirado tinkamas mokytojas, pravažiavome porą reisų ir sėdau važiuoti savarankiškai. Iki Vokietijos mane palydėjo vyras, paskui jam reikėjo grįžti, o aš du mėnesius važinėjausi viena: Anglija, Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Belgija, Olandija ir t. t.
– Ar visada žinote, ką vežate?
– Būna, kad neleidžia dalyvauti pakraunant, leidžia tik ateiti užsidaryti priekabos duris. Yra buvę atvejų, kai viską pakrauna, uždaro duris ir uždeda plombą. Tik dokumentuose pamatai, ką veži. Juose pažymi, kad pakraunant nedalyvavai, todėl nesi atsakingas už tai, kas ir kaip pakrauta. O šiaip turi stebėti, jei kas nors neatitinka, rašyti vadybininkui.
– Pasienio punktuose vyksta patikros. Ar yra buvę kokių nors incidentų tikrinant vilkiką?
– Vilkikus gana retai tikrina. Daugiausia tai daro Lenkijos pasienyje, taip pat Anglijoje – čia tikrina dėl nelegalų. Dėl to likus 200 km iki Kalė uosto negalima stoti, kad nebūtų problemų. Pjausto tentus, lenda į palečių dėžes. Mes dirbame su šaldytuvu, bet vis tiek pavojinga, išlieka grėsmė, kad kur nors įsmuks.
– Kiek laiko tenka būti išvykus?
– Priklauso nuo įmonės. Vienos dirba vadinamaisiais ratais, t. y. iš Lietuvos ar kitų Baltijos šalių ką nors veža į Vakarų Europą. Paskui iš tų šalių gauna krovinius į mūsų pusę – Lenkiją, Lietuvą, Latviją. Toks reisas gali trukti dvi savaites, tris, kartais mėnesį.
Mes su vyru dirbame įvairiai. Turime geras rekomendacijas, tad įmonę pasirenkame pagal tai, kiek laiko norime būti išvykę.
Yra įmonių, kurios dirba vadinamosiomis kadencijomis. Nežinau, ar kitos šalys taip dirba, bet lietuviai, lenkai tikrai taip daro. Išvažiuoji dviem mėnesiams, o reiso pabaigoje gauni krovinį į namų pusę.
Yra reisų ir po Baltijos šalis – tiems, kurie savaitgalius leidžia namuose. Santykis, kai esi išvykęs ir gali grįžęs pabūti namuose, yra 2 ir 1. Taigi, jei esi išvykęs du mėnesius, mėnesį ilsiesi namuose.
Mes su vyru dirbame įvairiai. Turime geras rekomendacijas, tad įmonę pasirenkame pagal tai, kiek laiko norime būti išvykę.
– Kas sunkiausia dirbant šį darbą?
– Sunkiausia, kai reikia važiuoti, o nori miego. Pavyzdžiui, atstovi poilsio laiką dvi paras ir naktį gauni pakrovimą, o esi nemiegojęs visą dieną nuo ryto, vėlai vakare pakrovimas ir visą naktį turi vairuoti. Taip man pasitaikė, kai važiavau viena, buvo labai sunku.
Dirbant dviese galima pasikeisti. Būna, kai tikrai negali vėluoti pristatyti krovinį, neturi pasirinkimo. Važiuoji, sustoji penkioms minutėms, apibėgi porą ratų aplink mašiną ir toliau važiuoji. Kelias liejasi, o jei dar žiema – sninga, važiuoji 40 km / val. greičiu, o atrodo, kad skrendi 90.
Vairuojant šaldytuvą sunki ir vadinamoji pastajankė. Ištisai birbia, pirmą parą nieko, bet paskui labai sunku: sunku susikaupti, viskas erzina, negali miegoti. Sustoji pailsėti, atsikabini, bet tik metrą du, nes yra tekę girdėti apie atvejus, kai atkabintas priekabas pavagia – privažiuoja kitas vilkikas ir prisikabina.
Yra taisyklė, kad šaldytuvai niekada nestoja prie tentų. Arba nebent stoji galva prie uodegos, arba važiuoji į kitą stovėjimo aikštelę. Būna, kad kartais kas nors ateina ir išjungia šaldytuvą, tokiu atveju ir produkcija gali sugesti, jei miegodamas nepajusi.
Būna momentų, kai atrodo, kad laikas sustoja: važiuoji autostrada, kilometrai nesisuka, laikas nebėga, vaizdai nesikeičia, o vis tiek turi būti budrus ir atidus.
Naktį tave gali apvogti: nupilti degalų, nukrauti krovinio, teko girdėti ir apie įsilaužimus į kabiną, prieš tai prileidus į vidų nervus paralyžiuojančių dujų. Todėl tikrai ramiai miegasi tik saugomose aikštelėse.
Sunku būti ilgai nuo Lietuvos, imi tolti nuo artimų žmonių – rečiau mataisi, nebesieja bendras darbas, mokslai, veiklos.
Būna momentų, kai atrodo, kad laikas sustoja: važiuoji, važiuoji autostrada, kilometrai nesisuka, laikas nebėga, vaizdai nesikeičia, o vis tiek turi būti budrus ir atidus. Kai būni visiškai vienas, kartais vakarais atsėlina didžiulis liūdesys. Todėl dviese su savu žmogumi tikrai geriau.
– Ar neatsibosta?
– Neatsibosta, nes nedirbu šio darbo nuolatos. Manau, kad atbukčiau, jei tik ištisai vairuočiau fūrą ir neturėčiau kitų veiklų, nesimokyčiau ir pan. Šeštą septintą savaitę man jau pradeda trūkti oro, nebenoriu lipti į kabiną, nuolat atsidarinėju langus. Grįžusi dvi savaites net nenoriu žiūrėti į fūras, o paskui jau pradedu jas girdėti, matyti, vėl atsiranda trauka ir ilgesys (juokiasi).
– Gerai suprantu, kad dviese dirbti lengviau?
– Ir taip, ir ne. Dviese dirbti fiziškai sunkiau, reikia daug ištvermės. Važiuodamas vienas vairuoji 9 arba 10 valandų per pamainą, tada 9 ilsiesi. Kai dviese – turi 18–20 valandų vairavimo, vairuojama pasikeičiant. Tada stojama 9 valandų poilsiui. Keistis gali kiek nori. Vienam kartais būna labai liūdna ir vieniša, gal todėl tiek daug vairuotojų geria.
– Kaip manote, darbas drauge su vyru padeda ar kartais ir kenkia santykiams?
Grįžusi dvi savaites net nenoriu žiūrėti į fūras, o paskui jau pradedu jas girdėti, matyti, vėl atsiranda trauka ir ilgesys.
– Padeda! Būdami kelionėje mes labai gerai sutariame, o grįžus namo kiekvienam atsiranda savų reikalų, atrodo, kad čia labiau imame vienas kito nebesuprasti.
Ir kelionėje apsipykstame, jis pakelia balsą, aš šliūkšteliu ant jo vandens, jis ant manęs – pieno (juokiasi). Po valandos susitaikome ir galvojame, kaip galėjome vienas ant kito rėkti.
– Dirbant dviese, kai šalia vyras, lyg ir ramiau. O ką daryti, jei važiuojate viena, ir sugenda mašina?
– Kai vykau viena, buvau susigalvojusi įvairių variantų, ką ir kaip daryčiau. Jei sugenda vidury kelio, kvietiesi techninę pagalbą. Vakaruose tai priimta, ji iškart atvyksta. Yra buvę atvejų, kai teko pačiai išsikrauti ir vėl susikrauti paletes, kurių viena sveria 20–25 kg, o jų buvo 33. Netoliese sėdėjo du vokiečiai, gėrė kavytę ir žiūrėjo, kaip aš jas kraunu. Jei būtų buvę ukrainiečiai, garantuoju, kad tikrai būtų atėję man padėti.
– Nelabai draugiškas vyrų poelgis. Kaip jie į jūs apskritai reaguoja ir vertina?
– Senesnė karta sako, kad prieš dešimt metų vairuotojai vieni kitiems daugiau padėdavo, o prieš dvidešimt – dar labiau. Dabar vairuotojų labai daug, mašinas valdyti irgi lengviau, nei buvo anksčiau, yra navigacijos ir pan.
Prisirinko daug jaunų, kurie nori viską padaryti greitai, lengvai ir galvoja tik apie save. Nemažai yra ir nekultūringų žmonių, kai paklausai, apie ką jie kalba...
– Esate sakiusi, kad labai nepatinka, kai kas nors vadina „taksiste“, o ar vadina kas nors „fūriste“ ir kaip į tai reaguojate?
– Atsakau, kad aš ne fūristė, aš tolimųjų reisų vairuotoja (šypsosi). Tegu galvoja, kodėl.
– Kiekvienoje srityje verda savas gyvenimas, savas žodynas. Pasidalykite kokiais nors perlais iš vilkikų vairuotojų gyvenimo.
– Chodkė – laikas nuo tada, kai įsėdai važiuoti, iki kito sustojimo. Ji gali trukti tris keturias valandas. Dienos chodkė – devynias ar dešimt valandų. Sako: „Kiek per vieną chodkę daeisiu.“ Atstojus – pauzė, poilsis. Maidanas – vairuotojai ukrainiečiai (sudaro didelę dalį Lietuvos įmonių vairuotojų).
Sėdėdama aukštai vilkiko kabinoje jaučiuosi pakilusi virš kasdienybės. Kelias ramina. Bėgant kilometrams, kitaip teka mintys.
Varlės – prancūzai, pas Hitlerį – Vokietijoje, susirgau – vairuotojas gėrė ir jam bloga, gavau premiją – išrašė baudą, inkilas – greičio matuoklis.
– Kokiomis kryptimis vyksta jūsų reisai?
– Važinėjamės po visą Europą ir Skandinaviją. Nesame važiavę tik į Balkanus ir NVS šalis.
– Ar yra buvę kokių nutikimų, kurie įsirėžė į atmintį? Papasakokite apie juos.
– Kai tik išvažiavau viena, Prancūzijoje pasukau į suplūktą miško takelį apsisukti, bet neįvertinau situacijos ir įklimpau. Nepasimečiau, skambinau savo vyrui į Lietuvą, klausiau, kaip elgtis, po valandos pavyko išsikapstyti.
Kažkada navigacija buvo nuvedusi vietos reikšmės keliuku, kuris vis siaurėjo ir siaurėjo, žiūriu, jau kelio vidury auga žolė. Važiavau keliolika kilometrų ir galvojau, kad tik niekas iš priekio neatvažiuotų. Sykį buvome privažiavę tiltą su aukščio apribojimu 3,7 metro. O mašinos aukštis – 4 metrai. Iš lėto važiavome, aš vairavau, o vyras žiūrėjo, ar pratilpsime (juokiasi).
– Su vyru, kaip suprantu, jokių neaiškumų nebuvo – jis mielai pats sutiko dirbti šį darbą drauge su jumis. O kaip į visus vairuotojos darbo pasirinkimus reagavo jūsų šeima?
– Jie žiūrėjo atsargiai, bet leido man rinktis. Iš pradžių manė, kad juokauju. Dabar džiaugiasi, kad man patinka, kad turiu galimybę neblogai uždirbti, daug pamatau.
– Dėl ko dar patinka šis darbas?
– Čia man niekada nebūna sunku keltis. Rimtai. Sėdėdama aukštai vilkiko kabinoje jaučiuosi pakilusi virš kasdienybės. Kelias ramina. Bėgant kilometrams, kitaip teka mintys. Čia visą darbo dieną turiu laisvę galvoti apie tai, kas man svarbu. Klausausi muzikos. Man nereikia užimti galvos neįdomiais dalykais.
Kažkada, kai dar dirbau taksi, buvo įdomu pasiklausyti žmonių gyvenimo istorijų, pasikalbėti su tais, su kuriais šiaip gatvėje niekada nepasikalbėtum. Galėjau nemokamai išvažinėti visą miestą, ir man už tai dar mokėdavo. Po kiek laiko pradėjo slėgti kitų žmonių gyvenimo istorijos, primygtinai brukamos nuomonės, požiūriai, jų mąstymo būdas. Pradėjau jausti, kad savęs nebegirdžiu.
Gyvendama savo įprastą gyvenimą neretai ištirpstu ir savęs nebegirdžiu. O reise iškyla visi jausmai, slepiamos mintys, nes turiu labai daug laiko būti su savimi.
Esu iš tų žmonių, kurie viską sugeria. Jautriai reaguoju į apkalbas, manipuliacijas, mane išsunkia buvimas su žmonėmis, ypač tais, kurie agresyviai veržiasi į mano erdvę. Jie tarsi naikina mano pasaulį, lyg jis būtų visiškai nesvarbus, nes svarbūs tik jie ir jų nuomonė. Tik dėl to, kad moku kitus išklausyti, nereiškia, kad pati neturiu ką jiems pasakyti.
Šitame darbe taip nėra. Čia galiu būti savimi, nereikia prie kiekvieno taikytis, švaistyti savo energijos. Manęs kartais klausia, ar nėra taip, kad dirbdama šį darbą aš nuo ko nors, galbūt pati nuo savęs, bėgu? Priešingai, gyvendama savo įprastą gyvenimą neretai ištirpstu ir savęs nebegirdžiu. O reise iškyla visi jausmai, slepiamos mintys, nes turiu labai daug laiko būti su savimi. Kartais nuo to pavargstu, bet man geriau, nei nuolat būti tarp žmonių.
– Esate iš tų, kurie mieliau renkasi vienatvę arba tik artimų žmonių ratelį?
– Taip. Tačiau mėgstu viena vaikščioti po miestą tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Mėgstu stebėti juos. O dideliame rate pusiau pažįstamų jaučiuosi nejaukiai, tokiose grupėse yra daug įtraukiančių povandeninių srovių. Aš jų bijau. Labai nemėgstu apkalbų, išankstinių nuostatų, nenuoširdaus bendravimo.
Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl gi aš tokia jauna ir vairuotoja? Kodėl niekas nepagalvoja, kad tai, ką darau, man patinka, kad tai geriau nei tūkstantis psichologų? Šį darbą dirbu ne todėl, kad nieko daugiau nemoku, o todėl, kad man taip reikia, kad man taip patinka. Neariu nuo ryto iki vakaro, kasdien ir ištisus metus. Išvažiuoju tada, kada man reikia.
Šį darbą dirbu ne todėl, kad nieko daugiau nemoku, o todėl, kad man taip reikia, kad man taip patinka.
Tas pats ir kalbant apie krupjė, barmeno, padavėjo ir kitus panašius darbus. Ai, padavėja. O kad bent susimąstytų, kad gal šį darbą dirbančiam žmogui jis patinka.
Man ir pačiai buvo laikas, kai patikdavo ruošti kavą ir nešti ją su pyragėliais žmonėms, su jais pasikalbėti. Jei tai reikėtų daryti nuolat, galbūt nebepatiktų. Apie tai ir kalbu, kad kiekvienas galime pasirinkti, ką norime daryti ir kaip gyventi.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Jodinėju žirgais, šoku, užsiimu fotografija. Fotoįrangos į reisus neimu, nes saugau. Mėgstu skaityti, išvykdami su vyru visada pasiimame knygų. Ir, aišku, patinka kelionės.
– Dirbdami aplankote daug šalių. Kuri jų tapo mėgstamiausia? Ir ar turite laiko pakeliauti po šalį, kurioje būnate?
– Labiausiai patinka išdegęs, laukinis Ispanijos grožis, ispanų betarpiškumas, Portugalija su Atlanto vėjais ir draugiškais žmonėmis ir Norvegija. Fiordai, žuvėdros, atšiaurumas... Vasarą – poliarinės dienos.
Pakeliauti tenka. Priklauso nuo krovinių, kuriuos vežame. Jei žuvį – mūsų kryptis yra uostai. Kai tik turime laiko, išeiname pasivaikščioti, išvaikštome visus miestelius. Mašinoje nesėdime.
Blogiausia, kai tenka stovėti greitkelio aikštelėje, tada jau niekur nenueisi. O kai kurios dar ir tvora aptvertos, kad net į laukus neišeisi, kiurksai kaip į dėžutę suspaustas. Tada atsiverti knygą ir keliauji į ten. Toks jau darbas, niekada nežinosi: vieną dieną gali vaikštinėti prie jūros istoriniame mieste, kitą – sėdėti mašinų stovėjimo aikštelėje.
– O atostogų ar važiuojate? Ar grįžus norisi leisti laiką namuose?
– Važiuojame. Pastarosios kelionės buvo į Gruziją, Ukrainą, prieš tai buvome Bulgarijoje, Rumunijoje. Norisi į tą pusę, kur įprastai nenuvykstame. Dabar traukia Kazachstanas, Tolimoji Rusija, Azerbaidžanas, Iranas.
– Neseniai grįžote iš reiso. Kokie ateities planai? Kada vėl į kelią?
– Keistas tas jausmas, iš judančio pasaulio – į statišką, ir atvirkščiai. Dėl kito reiso dar nieko nežinome, kol kas čia turime visokių planų. Vėlų rudenį ir purviną žiemą visada traukia išvykti. Čia – lietus už apykaklės, o Pietų Europoje – saulė, mandarinai ir žydintys medžiai.
