15min tęsia ciklą „Viena tarp vyrų“ – apie drąsias, ryžtingas moteris, kurių profesijos vertinamos kaip vyriškos ir kurios dažnai dirba vienos tarp vyrų. „Lietuvos geležinkelių“ Vilniaus lokomotyvų depo Kauno ceche dirbanti A.Krikštaponytė yra vienintelė moteris Lietuvoje, valdanti keleivinį ir prekinį traukinius. Kauno ceche ją supa apie šimtas kolegų vyrų, o visoje Lietuvoje jų yra apie šešis šimtus.
Paklausta, kaip jaučiasi dirbdama viena tarp tiek vyrų, jauna moteris teigia neteikianti tam pernelyg daug reikšmės, o jaučiasi gerai ir puikiai sutaria su kolegomis, nes, kaip byloja senas posakis, „su vyrais viskas paprasčiau“.
Realybe virtusi paauglystės svajonė
Pasirinkti lokomotyvo mašinisto specialybę nusprendžia ne kiekvienas. Ir Agnė nesvajojo apie tai nuo vaikystės. Tiesą sakant, ir pati nelabai gali paaiškinti, iš kur tas noras atsirado.
Visiems vaikams patinka traukiniai, ir man jie patiko. Tačiau net ankstyvoje paauglystėje nebuvo minčių, kad norėčiau valdyti traukinį.
„Visiems vaikams patinka traukiniai, ir man jie patiko. Tačiau net ankstyvoje paauglystėje nebuvo minčių, kad norėčiau valdyti traukinį. Daug jais važinėdavau kaip keleivė, ilgainiui ėmė vis labiau patikti, kai pradėjau svarstyti, kokią specialybę rinktis, jaučiau, kad mašinisto traukia labiausiai“, – pasakoja pašnekovė.
Rinkdamasi studijas buvo pasvarsčiusi ir apie dizainą Vilniaus dailės akademijoje, nes vienoje Kauno profesinių mokyklų studijavo spaudos maketavimą, taip pat apie užsienio kalbos filologiją, bet galiausiai suprato, kad tikrasis pašaukimas – lokomotyvo mašinisto specialybė.
Baigusi ją Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykloje tapo mašinisto padėjėja ir iškart pradėjo dirbti. Po metų buvo išsiųsta į mašinisto kursus, gavo visą gyvenimą galiojantį mašinisto vairuotojo pažymėjimą ir jau porą metų pati valdo traukinį bei turi savo padėjėją.
„Ką tu čia veiki?“
A.Krikštaponytės teigimu, nusprendusi pasirinkti šį kelią ji sulaukė daugiau palaikymo nei priešiškos nuomonės. „Tėvai ir draugai reagavo normaliai, gal dėl to, kad niekada nebuvau iš tų, kurios vien nagus lakuojasi, – juokėsi pašnekovė. – Žinoma, yra jiems čia egzotikos, bet visi artimi žmonės visada palaikė. Veikiausiai dėl to, kad niekas neatkalbinėjo, ir buvo lengviau apsispręsti eiti šiuo keliu.“
Norint įgyvendinti savo svajonę visada tenka įdėti pastangų. Agnei šios pastangos buvo geležinė kantrybė ir užtikrintas apsisprendimas, kad ji tikrai nori tai daryti.
„Dar būdama vidurinėje parašiau profesinei mokyklai ir pasiteiravau dėl šios specialybės, nes skaičiau, kad ji skirta vaikinams. Klausiau, ar priima merginas, sakė, kad ne. Tąkart viską užmečiau, bet stojau į geležinkelio eksploatavimą kolegijoje. Kai buvau trečiame kolegijos kurse, įstojau į profesinę mokyklą ir vienu metu baigiau abi. Iš pradžių studijose teko susidurti su bendramokslių ir dėstytojų požiūriu: „Ką tu čia veiki? Ar tikrai čia pataikei?“
Kadangi prieš tai studijavau spaudos maketavimą ir grupėje tebuvo keturios merginos, nesijaučiau čia kaip į vandenį įmestas šuniukas, buvau pratusi prie vyriško kolektyvo. O ilgainiui visi apsiprato ir viskas stojo į savo vietas“, – šypsodamasi sako Agnė ir priduria, kad jei norėtų, galėtų dirbti stoties budėtoja, eismo valdymo srityje, bet važinėti jai smagiau.
Kolegos netikėjo, kad ilgai užsibus
Su kolegomis iš pradžių irgi ne viskas vyko it sviestu patepta. „Manė, kad ilgai neištempsiu, greit pabėgsiu“, – juokiasi pašnekovė.
Tačiau įsitikinę, kad ji niekur nedings, priėmė, rūpinasi ir vertina kaip sau lygią. „Mato, kad čia ne kokia anekdotinė blondinė, kuri nesusigaudo, kur yra ir ką daro, – šypsosi Agnė. – Būdavo, kad pradžioj darant tam tikrus darbus pasisiūlydavo juos atlikti už mane. Sakydavau, kad galiu pati, bet nesipriešindavau jų norui padėti. Jei vyrai demonstruoja džentelmeniškumą, reikia leisti jiems tai daryti.“
Pirmas darbas rytais – pasitikrinti alkotesteriu
Agnės darbo laikas ir valandos svyruoja: gali tekti dirbti dieną arba naktį, gali iškviesti anksti rytą gali tekti ir šventes praleisti prie lokomotyvo pulto. Grafikas yra, tačiau visko jame nesuplanuosi, sako pašnekovė. Iš Kauno cecho keleiviniai traukiniai važiuoja į Šiaulius, Balstogę, keleiviniai ir prekiniai – į Kybartus, prekiniai – į Vaidotus, Šeštokus. Agnė važiuoja visur, išskyrus Lenkiją.
„Į Lenkiją dar nevažinėju, nes nemoku kalbos. Kaip tik lankau kursus“, – sako mašinistė.
Jei mašinistas užmigtų prie pulto, traukinys tiesiog sustotų.
Pirmas veiksmas kasdien atvykus į darbą – atlikti medicininę patikrą, t. y. pasitikrinti alkotesteriu. „Tada pasirašai dokumentus ir eini tikrinti šilumvežio: stabdžių, tepalų ir kitų dalykų, kitaip tariant – ar jis tvarkingas. Turiu padėjėją, tad dabar tikrina jis, bet aš procese taip pat turiu dalyvauti. Paskui vyksti į Palemoną pasiimti sąstato, prisikabini ir važiuoji, kur reikia“, – apie darbo ypatumus pasakoja A.Krikštaponytė.
Dienomis, kai lieka dirbti ceche, kur vyksta šilumvežių remontas, rūpinasi jais – tenka įvaryti į angarą ar iš jo išvaryti, iš vienos vietos į kitą perstatyti keleivinius traukinius ir pan.
Automobilių vairuotojai skirstomi pagal kategorijas, mašinistai – pagal klases, jos yra III, II ir I. Agnė kol kas yra be klasės, norint ją įgyti, pasak moters, reikia didesnio darbo stažo.
Bekalbant apie mašinisto ir padėjėjo darbą, paaiškėja gana įdomus faktas – jei mašinistas užmigtų prie pulto, traukinys tiesiog sustotų. Pasirodo, taip sutvarkyta apsaugos sistema – praėjus tam tikram laiko tarpui ir išgirdus pypsėjimą reikia paspausti specialų mygtuką. Jo nepaspaudus traukinys sustoja.
Nelengvas, bet pats mieliausias širdžiai
-
Viena tarp vyrų. Karinio laivo vyr. leitenantė A.Aleknaitė – apie darbą jūroje, prietarus laive ir „puponautų“ gelbėjimą
-
Viena tarp vyrų. Baikerė V.Valevičiūtė-Pelytė dukrą į keliones motociklu ima nuo 3 mėnesių
-
Viena tarp vyrų. Alpinistė V.Tūbutytė: „Einu į kalnus dėl jausmo, kurį galiu patirti tik ten“
Paklausta, kokių savybių reikia norint dirbti tokį darbą, pašnekovė nedvejodama išskiria racionalų mąstymą, šaltą protą, kad greit priimtum sprendimus esant kritinei situacijai – įvykus gedimui, pamačius žmogų ant bėgių ir pan. Taip pat atsakomybę – jos čia tenka prisiimti labai daug. Ir punktualumą bei gebėjimą susitvarkyti su stresu, kurio čia taip pat nemažai.
Mašinistui fiziškai dirbti daug netenka, tačiau yra labai daug taisyklių, kurias kiekvienas privalo žinoti. „Į tai įeina eismo taisyklės, visi greičiai visuose kelio ruožuose, signalizacijos, techninio naudojimo taisyklės. Reguliariai vykdoma jų žinojimo patikra – laikomi egzaminai“, – pasakoja Agnė.
Paprašyta įvardyti, kas šiame darbe jai sunkiausia, kiek pasvarsčiusi nutaria, kad nieko išskirtinio nėra. „Būna įtampos, pervargsti, bet nepasakyčiau, kad yra kas nors labai sunkaus. Apie kitą darbą tikrai nesvarstau, net neįsivaizduoju, kuo kitu galėčiau būti, jei ne mašiniste ir apskritai ne geležinkelininke. Lėktuvai, skraidymai manęs niekad netraukė, o traukinys – dunda, romantika... Čia jaučiuosi savo vietoje, gera „ant dūšios“, smagu“, – šypsodamasi sako A.Krikštaponytė.
Mokosi kalbų ir siuva drabužėlius sūnui
Automobilio ji nevairuoja ir juokaudama klausia: „Kam prasidėti su tomis mažomis mašinomis?“ Dviračiu taip pat teigia nemokanti važiuoti. Ir apskritai nėra aktyvaus laisvalaikio mėgėja.
Jei ir planuočiau išvykti į užsienį, tai tik kaip mašinistė, bet ne skrosti silkių į Norvegiją. Geriau uždirbti mažiau, bet daryti tai, kas patinka.
„Esu labiau namisėda, man patinka pasivaikščioti, paskaityti knygą, pažiūrėti filmą. Aktyviais sportais neužsiimu. Vaikystėje turėjau svajonę įsigyti siuvimo mašiną. Tad prieš gimstant sūnui ją nusipirkau. Prisėdu kartais pasiūti jam drabužėlių“, – pasakoja viena mažametį sūnų auginanti Agnė.
Save įvardija kaip labai žingeidžią – patinka daug sričių ir daug ką nori išbandyti. „Man labai patinka kalbos, moku anglų, vokiečių, rusų, bulgarų, dabar mokausi lenkų, mėgstu keliauti. Bulgarų išmokau metus praleidusi Bulgarijoje pagal „Erasmus“ programą. Paskaitų daug nebuvo, labiau teko mokytis savarankiškai, pas juos geležinkely atlikau praktiką. Viskas labai patiko – ir aplinka, ir žmonės, ir maistas“, – teigia pašnekovė.
A.Krikštaponytė gimė ir užaugo Kaune, čia baigė ir dalį mokslų (kitus – Vilniuje – red. past.), pasirinko praktiką, o galiausiai ir darbo vietą. Paklausta, ar niekada neplanavo išvykti į užsienį, Agnė sako, kad jai ir savoj gimtinėj gera gyventi. „Jei ir planuočiau, tai tik kaip mašinistė, bet ne skrosti silkių į Norvegiją. Geriau uždirbti mažiau, bet daryti tai, kas patinka. Laimės už pinigus nenupirksi“, – šypteli lokomotyvo mašinistė.
Yra skirtumas, kokį traukinį valdyti
Važiuodamas mašina sprendimus gali daryti greičiau, valdant traukinį juos tenka daryti iš anksto.
Didžiausias keleivinių traukinių greitis Lietuvoje siekia 120 km per valandą, prekinių – 90. „Nepamenu, kokį ilgiausią traukinį yra tekę valdyti – gal daugiau kaip 50 vagonų. Kiekvieno sąstato ilgis priklauso nuo konkrečiame maršrute esančių stočių ilgio – privalai tilpti stoties teritorijoje. Vežamo krovinio svoris taip pat nustatomas atsižvelgiant į maršrutą, kuriuo važiuosi – ar yra įkalnės, ar nėra, kokios jos ir pan.“, – pasakoja A.Krikštaponytė.
Pasak jos, tikrai yra skirtumas, kokį traukinį valdai. Turi mintinai žinoti kelią: kur kalnas, kur nuokalnė. „Važiuodamas mašina sprendimus gali daryti greičiau, valdant traukinį juos tenka daryti iš anksto. Kalbant apie keleivinius ir prekinius traukinius yra skirtumas juos valdant ir jais važiuojant. Man labiau patinka prekiniai, nes kiekviena kelionė būna skirtinga – kinta traukinio svoris, ilgis. Valdyti keleivinį ne taip įdomu“, – sako Agnė.
Moters teigimu, vežant pavojingus krovinius (sprogstamosios, degiosios medžiagos) kiekvienas vagonas būna pažymėtas specialiu lipduku, kuriame nurodyta, koks krovinys vežamas. „Jei nutiktų nelaimė, galima paskambinti atsakingiems asmenims, susakyti lipduke esančią informaciją, jie pagal tai tau pasakys, ką turi žinoti ir ką daryti“, – darbo specifikos detalių atskleidžia A.Krikštaponytė ir pasidžiaugia, kad jos kely nelaimingų nutikimų dar nepasitaikė.
