23-ejų mergina yra vienintelė ugniagesė moteris Vilniuje ir viena vos iš keletos dirbančių moterų ugniagesių Lietuvoje.
Irmantė lygiai taip pat, kaip ir jos kolegos vyrai, vyksta gesinti gaisrų, gelbėja automobiliuose po avarijų prispaustus žmones, likviduoja avarijų padarinius, o prireikus – talkina medikams ir policijai.
Interviu portalui 15min Irmantė neslepia, kad ši profesija tikrai nėra lengva, tačiau tikina jos nenorinti keisti į jokią kitą.
– Irmante, papasakokite, kuo taip patraukė ugniagesės profesija?
– Kartu su dviem vyresnėmis seserimis užaugau Švenčionių rajone, Želabų kaime. Mama tuo metu buvo namų šeimininkė, o tėtis ugniagesys. Kai buvau maža, lankiau meno mokyklą, tad laukdama pamokų tas kelias valandas leisdavau gaisrinėje pas tėtį.
Man visuomet patikdavo tas specifinis gaisrinės kvapas, pietūs ir, žinoma, bendravimas su pačiais ugniagesiais. Tuo metu buvau gal antroje klasėje, tačiau su tėčio kolegomis ugniagesiais teko bendrauti dar tada, kai net į mokyklą nėjau, nes būdavo šventės su šeimomis. Pamenu, ir vasarą, kai gaisrinėje aplankydavau tėtį, ar tai būtų darbo diena, ar sekmadienis, jo kolegos ugniagesiai manęs visada prašydavo, kad nueičiau jiems parnešti ledų (šypsosi).
Taigi taip po truputį bendraudama su ugniagesiais, vis lankydamasi gaisrinėje, pažintį su šios profesijos specifika pradėjau dar vaikystėje, o ir gaisrus mačiau jau nuo mažų dienų – kaime jų būdavo gana nemažai.
– Kokius pirmuosius didesnius gaisrus prisimenate dar iš vaikystės?
– Pirmasis pamatytas gaisras tikriausiai ir buvo pats įsimintiniausias. Pamenu, tada man buvo apie dešimt metų. Su šeima Kūčių vakarą važiavome į vakarines mišias, kai pamatėme, kad visai netoliese, gretimame kaime, dega namas.
Kaip šiandien atsimenu, kokia greita buvo tėčio reakcija – nubėgo pas kaimynus iškviesti ugniagesių, o paskambinęs grįžo prie namo ir išlaužė jo duris. Deja, ugnis jau buvo pasiglemžusi beveik visą namą, tad tėtis be apsauginių drabužių negalėjo patekti į jo vidų.
Galima sakyti, užaugau tikrame ugniagesių kaime.
Visai netrukus atvyko ir ugniagesiai, gaisras buvo užgesintas, o mes toliau galėjome vykti savais keliais. Kaip ir turėjome, nuvažiavome į mišias. Bažnyčioje žmonės labai keistai į tėtį žiūrėjo, nes nuo jo sklido stiprus dūmų kvapas, o aš stovėjau šalia jo ir be galo didžiavausi. Tik vėliau sužinojome, kad tame name sudegė žmogus...
Kitą gaisrą mačiau būdama dvylikos metų. Vasarą užsidegė kaimynų sandėliukas, tad kartu su vaikystės draugais bėgome pasižiūrėti ir „padėti“. Begesindami gaisrą ugniagesiai dar ir mus vandeniu apipylė, tik įsivaizduokite, kokia didelė atrakcija mums tai buvo (šypsosi). Vėliau su draugais ėjome į mišką ieškoti to vaiko, kuris padegė sandėliuką – visas kojas nusidilginome, bet jį radome. Tad ugniagesiams tikrai padėjome.
Vasarą apskritai su kaimynų vaikais dažnai padėdavome ugniagesiams su šakomis gesinti degančias žoles. O ir iš mūsų vaikiškos kompanijos, kurioje buvo šeši vaikai (du vaikinai ir keturios merginos), dabar gaisrinėje dirba du vaikinai, aš ir mano sesuo, kuri šiuo metu yra Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorė. Galima sakyti, kad užaugau tikrame ugniagesių kaime (juokiasi).
– Tad baigus mokyklą abejonių dėl profesijos tikriausiai ir nekilo?
– Dar kai buvau maža, tėtis dažnai sakydavo, kad pirma moteris gaisrinėje bus mano dukra. Vis dėlto aš pati būdama maža apie ugniagesės gelbėtojos profesiją labai negalvojau. Dar besimokydama mokykloje svajojau, kad studijuosiu mediciną ir užaugusi būsiu kokios nors srities gydytoja. Bet sužinojusi, kiek daug tam reikia mokytis, tą mintį greitai atmečiau (juokiasi).
Tik baigusi mokyklą nusprendžiau studijuoti konditeriją, tad persikrausčiau gyventi į sostinę ir stojau mokytis į Vilniaus kolegiją. Joje pasimokiau tris mėnesius ir nusprendžiau mokslus sustabdyti, studijų specifika man nelabai patiko, nes visi mokslai labiau sukosi apie chemiją, ne apie maisto gaminimą, tad supratau, kad tai – ne man.
Dar kai buvau maža tėtis dažnai sakydavo, kad pirma moteris gaisrinėje bus mano dukra.
Galiausiai vienas mano vaikystės draugų papasakojo, kad stoja mokytis į ugniagesių gelbėtojų mokyklą, paragino pabandyti ir mane. Na, ir susigundžiau.
Nuėjau, pridaviau dokumentus ir dar dvi dienas turėjau laukti atsakymo iš valdybos viršininko, ar gali moteris eiti mokytis dirbti ugniagese, nes tuo metu tai buvo pirmas toks atvejis. Leidimą stoti gavau, tada turėjau pereiti reikiamas fizinio pasirengimo, psichologines, sveikatos atrankas ir gavusi gerus įvertinimus, kartu su tuo pačiu vaikystės draugu ir buvusiu kaimynu pradėjau mokytis.
– Kiek laiko truko mokslai? Ar nekilo abejonių dėl profesijos pasirinkimo dar mokantis?
– Mokslai truko devynis mėnesius. Besimokant jokių abejonių dėl profesinio pasirinkimo tikrai nebuvo, galbūt daug kas tikėjosi, kad aš ilgai neištempsiu, juk buvau vienintelė mergina, o ir fizinio pasirengimo ten reikėjo gana nemažo...
Neslėpsiu, iš pradžių tikrai buvo sunkoka, namo grįždavau nusėta mėlynių, bet tai manęs neatbaidė, nes jau tada supratau, kad tikrai noriu būti ugniagese.
– Prieš kiek laiko įsidarbinote ir kaip į šį pasirinkimą sureagavo šeimos nariai, kaip priėmė kolegos darbe?
– Kol nebuvau įstojusi mokytis, apie mano planus sužinojęs tėtis be galo apsidžiaugė – paskambino visiems savo draugams ir gyrėsi: „Mano dukra – būsima ugniagesė“ (juokiasi). Ir dabar jis labai džiaugiasi mano darbu, visada pagiria ir įvertina pasiekimus. Juokaudamas dažnai sako, kad jau dabar esu daugiau už jį pasiekusi, nors gaisrinėje jis išdirbo 23 metus ir prieš ketverius metus išėjo į pensiją.
Aš pati gaisrinėje dirbu jau dvejus su puse metų, o kolegos mane priėmė labai šiltai.
Mama taip pat reagavo puikiai, žinote, kaip sakoma: jei vaikas laimingas, laimingi ir tėvai. Šiuo metu net ir mama tam tikra prasme prisideda prie ugniagesių gerovės. Vienai vokiečių firmai ji siuva apsauginius drabužius ugniagesiams.
Aš pati gaisrinėje dirbu jau dvejus su puse metų, o kolegos mane priėmė labai šiltai, tik iš pradžių sulaukdavau priekaištų, kad į visus kreipiuosi „jūs“. Greitai nuo šito buvau atpratinta (juokiasi).
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Ugniagesiai dirba pamaininį darbą – taigi dirbame kas ketvirtą parą. Viena pamaina trunka 24 valandas, o tada tris paras ilsiesi.
Darbas prasideda nuo 7.30 val., bet visada reikia ateiti anksčiau, kad galėtum persirengti, pasiruošti, tad atvykstu jau apie 7 valandą. Tada einu priiminėti technikos, tikrinti automobilių, surašyti viską į tarnybos knygą, vėliau būna kavos pertraukėlė, po jos einame į klasę, kur vyksta teorinės paskaitos. Yra nustatytas tvarkaraštis ir kiekvieną dieną būna vis kitokia tema.
Paskui būna praktinės užduotys iš normatyvų, po jų einame pietauti, vėliau jau reikia vykdyti kokius nors viršininko nurodymus. Štai, pavyzdžiui, trečiadieniais ir šeštadieniais pas mus gaisrinėje būna švaros diena, tad plauname ir tvarkome garažą. Daug laiko sportuojame, vasarą dažnai ir tinklinį pažaidžiame. O nuo 22 val. mums būna poilsio laikas.
Apsirengti turime per 40 sekundžių, o susiruošti ir išvažiuoti iš garažo – vos per minutę nuo tada, kai gautas iškvietimas.
Žinoma, neatsiejama darbo dalis būna ir iškvietimai – tada jau nesvarbu, ką tu darai – valgai, miegi, esi duše ar tualete, reikia greitai viską mesti ir važiuoti. Apsirengti turime per 40 sekundžių, o susiruošti ir išvažiuoti iš garažo – vos per minutę nuo tada, kai gautas iškvietimas.
– Ar dažnai pasitaiko iškvietimų? Keliese į juos važiuojate?
– Iškvietimų tikrai pasitaiko dažnai, ir ne tik į gaisrus. Dažnai esame kviečiami į pagalbą policijai arba medikams, į eismo įvykius, kai reikia vaduoti prispaustus žmones, atidaryti duris, būna, kad reikia budėti prie rastų sprogmenų ar, pavyzdžiui, tenka surinkti gyvsidabrį.
Kokio dydžio komandos reikia, labai priklauso nuo iškvietimo pobūdžio, jei tai gaisras – jo dydžio. Pavyzdžiui, pas mus pirmame skyriuje važiuoja penki žmonės: pamainos vadas, vairuotojas, skyrininkas ir du ugniagesiai. Jei gaisras didesnis, važiuoja dar ir antras skyrius.
– Kaip sekėsi dirbti pačioje pradžioje?
– Ganėtinai įsimintinas ir gal kiek juokingas buvo pats pirmasis gaisras, kurį teko gesinti jau pradėjus dirbti. Tada gavome iškvietimą į vieną butą – degė to buto durys. Kai gaisras buvo suvaldytas ir užgesintas, reikėjo butą patikrinti. Tamsoje ten mažai kas matėsi, tačiau tikrindama lovą kažką ant jos užčiuopiau.
Aišku, iš pradžių pamaniau, kad ten žmogus, greit pasikviečiau kolegą ir sakau: „Žiūrėk, čia žmogus.“ Vis dėlto pakėlus antklodę galiausiai pasirodė, kad užčiuopiau ne žmogų, o katiną. Jį išnešėme į lauką ir jis atsigavo. Paskui buvo juokinga, bet iš pradžių išsigandau ir aš pati, ir dar kolegas išgąsdinau. Tad buvo gana įdomi patirtis kaip pirmam gaisrui (juokiasi).
Nepamirštamas būna ir pirmasis gaisras, kuriame yra neišgyvenusių žmonių. Man toks gaisras buvo tik praėjus metams nuo darbo pradžios. Pamenu, tada buvo Naujųjų metų naktis, gavome iškvietimą, kad dega namas, kuriame gyvena kelios šeimos. Atvykus mums iškart pranešė, kad dega viena namo pusė ir namo viduje dar gali būti žmogus.
Užsidėjome kaukes ir su kolega ėjome į namo vidų. Namas degė atvira liepsna, visur buvo pilna dūmų... Tik kai gaisras buvo užgesintas, sužinojau, kad negyvą žmogų rado mano kolega. Taip pirmą kartą savo darbe susidūriau su mirtimi. Žinoma, buvo nemalonu, tačiau stengiuosi į tai pernelyg jautriai nereaguoti, kitaip juk negalėčiau tokio darbo dirbti.
– Kokie būna dažniausi sunkumai, su kuriais susiduriate gesindami gaisrus? Kas jums pačiai darbe būna baisiausia?
– Sunkumų būna pačių įvairiausių: tai žarna butų laiptinėse susipainioja ir pro ją vanduo neprateka, tai prie gaisro vietos autokopėčios privažiuoti negali, tai žmonės, apimti pernelyg didelių emocijų, neleidžia dirbti. Visokių atvejų pasitaiko.
O dirbant gaisre tikriausiai baisiausia būna, kai reikia eiti į atvira liepsna stipriai degantį namą. Tada eini vidun ir galvoji, kad tik kokios lubos nesugriūtų ar sija neužkristų... Ypač baisu būna, kai vyksti gesinti namo, kurio viduje yra dujų balionai – būna baisu, nes tie balionai gali sprogti bet kurią akimirką.
– O ką darbe sunkiausia atlaikyti emociškai?
– Tikriausiai žmonių riksmus, nesvarbu, kur atvažiuoji, ar į gaisrą, ar likviduoti avarijos, girdėti tą skausmo ar išgąsčio lydimą žmonių riksmą būna nelengva. Tai gana stipriai paveikia, bet turi šias savo emocijas nuvyti šalin ir daryti, ką reikia, nes toks jau darbas.
– Kaip į jus, kaip į moterį ugniagesę, reaguoja tie, kuriuos gelbėjate?
– Labai įvairiai (juokiasi). Būna tokių žmonių, kurie palaiko, drąsina, sako: „O mergina, kokia šaunuolė.“ Bet būna ir tokių, kurie vos ne akis drasko, pyksta, kad būtent mergina juos gelbėja.
Neretai žmonės bando veržtis į degančius ar jau užgesintus namus, norėdami pasiimti ten esančius daiktus, nuo to dažnai tenka sulaikyti.
Buvo net toks incidentas: gelbėjome moterį iš degančio kambario, o ji ne tik kad nesileido gelbėjama, bet dar ir užpuolė mane, kolegos turėjo ją nuo manęs atitraukti.
Išties gana dažnai būna, kad apimti įvairių emocijų žmonės net nesuvokia, ką daro. Jie išsigandę, apimti panikos, o tu turi išlaikyti šaltą protą ir juos išgelbėti ar sulaikyti nuo neapgalvotų veiksmų. Neretai žmonės bando veržtis į degančius ar jau užgesintus namus, norėdami pasiimti ten esančius daiktus, nuo to dažnai tenka sulaikyti.
Net jeigu namas ir nedega atvira liepsna, į jį žmonėms eiti jokiu būdu negalima, nes vis tiek galima apsinuodyti smalkėmis ar kur nors paslysti ir susižeisti, jeigu namas jau užpiltas.
– Kas kelia didžiausią motyvaciją darbe? Ar per visą dirbtą laiką nekilo abejonių dėl pasirinktos profesijos?
– Jokių abejonių tikrai nekilo, darbas man be galo patinka ir jo į jokį kitą nekeisčiau. Stengiuosi šioje srityje kuo daugiau tobulintis – šiuo metu VGTU studijuoju gaisrinę saugą, esu jau antrame kurse, tenka dalyvauti ir ugniagesių varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Kas labiausiai patinka darbe? Mane žavi ugnis, gebėjimas padėti, pagelbėti. Patinka ir juntamas adrenalinas, galimybė būti ten, kur patekti gali ne visi, vaizdai, kuriuos galiu matyti per gaisrą pastato viduje, kai dar nėra uždūminta.
Mane žavi ugnis, gebėjimas padėti, pagelbėti. Patinka ir juntamas adrenalinas, galimybė būti ten, kur patekti gali ne visi, vaizdai, kuriuos galiu matyti per gaisrą pastato viduje.
Be galo patinka ir tai, kad dirbant šį darbą reikia daug sportuoti, kelti sau iššūkius ir juos įvykdyti – tiek sau, tiek kitiems įrodyti, kad tu gali ir kartais gali netgi daugiau nei pats iš savęs tikiesi.
Tai darbas, reikalaujantis gana tvirto charakterio, stiprių nervų, pernelyg jautrūs žmonės čia tikrai nedirbtų. Ir mane pačią ši profesija šiek tiek pakeitė, tapau rimtesnė, atsakingesnė.
– Ar rekomenduotumėte kitoms moterims rinktis šią profesiją?
– Nerekomenduočiau (juokiasi). Aš pati užaugau gaisrinės aplinkoje, mačiau, kaip čia vyksta darbas, mano ir tėtis, ir prosenelis buvo ugniagesiai, tad man ši profesija įaugusi jau nuo vaikystės. Stodama mokytis jau žinojau, kur einu.
Žinojau, kad tai sunkus darbas, reikalaujantis didelio fizinio pasirengimo ir emocinio nusiteikimo, čia tikrai nėra lengva ir galbūt ne kiekviena moteris čia ilgai išdirbtų.
Tikrai nepakanka manyti: „Na, jei jau ji sugeba, tai sugebėsiu ir aš.“ Nebūtinai. Ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Aš pati visiškai sutinku, kad tai yra vyriška profesija (šypsosi).
– Irmante, minėjote ne kartą dalyvavusi ugniagesių varžybose, kas paskatino jose dalyvauti ir kokie laimėjimai?
– Esu dalyvavusi ir Lietuvos, ir Europos varžybose. Lietuvoje dažniausiai būnu vienintelė moteris, tad čia konkurencijos nėra (juokiasi).
Taip pat esu dalyvavusi varžybose Lenkijoje, ten mūsų tandemas su Laurynu Urbonavičiumi užėmė trečią vietą, kitą kartą dalyvavome su moterimi ugniagese iš Lenkijos ir pelnėme pirmąją vietą.
Dalyvavau ir Europos čempionate Prancūzijoje, ir mišrioje tandemų poroje su Laurynu, ir moterų tandemų poroje su kolege iš Lenkijos pelnėme antrąsias vietas, asmeninėje įskaitoje likau penkta.
Varžybose daugiausia dalyvauti paskatino kolegos ir, žinoma, noras sau įrodyti, kad galiu.
– O kokia būnate ir ką veikiate laisvalaikiu?
– Laisvalaikiu dažniausiai mėgstu pamiegoti (juokiasi). O šiaip esu tokia, kaip ir visos merginos, ilgą laiką lankiau meno mokyklą, kur šokdavau pačius įvairiausius šokius, jau nuo vaikystės be galo tai mėgstu. Dar patinka dainuoti.
Vasarą mielai važiuoju į gamtą, rengiame įvairias išvykas, prie ežero, su pirtimi. Ir sukneles patinka nešioti (šypsosi).
– Ką kaip ugniagesė gelbėtoja patartumėte Lietuvos žmonėms?
– Valyti kaminus, nerūkyti lovose, nepalikti gaminamo maisto be priežiūros, mokyti vaikus jau nuo pat mažų dienų, kad nereikia žaisti su ugnimi.
Siūlyčiau daugeliui įsigyti ir dūmų detektorių. Jis juk daug nekainuoja, o pasitarnauja tikrai labai stipriai.
