Pokarantinė vasara tapo galimybe atrasti Lietuvą, o tūkstančiai aktyvaus gyvenimo mėgėjų šiemet galbūt pirmąjį kartą koją įkėlė į „Camino Lituano“ kelią, vedantį nuo Žagarės iki Lazdijų.
Lietuviškasis camino prisijungė prie tarptautinio tinklo ir jį galima tęsti toliau – Europos tarptautiniais šv.Jokūbo keliais pasiekiant Santiago de Compostela katedrą Ispanijoje ar Atlanto vandenyno pakrantę.
Per Lietuvą šis kelias veda 500 kilometrų, besidriekdamas per kaimus, miestus, miestelius, laukus, žvyrkelius, paupius ir miškus.
„Camino Lituano“ kelią per kelerius metus sukūrė apie šimtas entuziastų, nepasinaudojusių jokia europine ar kitų fondų parama, investavusių ne tik savo laiką, tačiau ir pinigus.
15min GYVENIMO pokalbis su vienu iš „Camino Lituano“ įkūrėjų Mariumi Minkevičiumi – apie kelio prasmę, žmones, piligrimystę ir gyvenimą einant.
– Apie „Camino Lituano“ šiemet sužinojo daugybė žmonių, tačiau jis juk nėra pirmametis? Kada ir kaip viskas prasidėjo?
– Pirmi mūsų susirinkimai įvyko 2016 metų rudenį, kai dalis keliautojų sugrįžome praėję ispanišką kelią. Mintis apie lietuviškąjį kirbėjo daug kam iš mūsų.
Kartą susėdome prie laužo, vakarojome ir pradėjome apie tai kalbėtis. Sakyčiau, kad tuomet ir buvo startas. Žinoma, tada dar nebuvo apžvalginių žygių, o tik ilgos kalbos ir diskusijos.
Pirmasis apžvalginis žygis įvyko 2017 metų vasario mėnesį. Ėjome iš Lazdijų į Lenkijos pusę, norėdami pamatyti, kaip veikia Lenkijos kelias, pasikalbėti su jo kūrėjais.
– Atsiradusi iniciatyva arba užauga, arba užgesta. Stebint keliaujančiųjų šiuo keliu pasidalijimus įspūdžiais socialiniuose tinkluose, panašu, kad šis kelias auga. Be to, pati juo ėjau vasaros pradžioje ir jai įpusėjus – žmonių eina vis daugiau.
– Atrodo, kad auga ir srautas yra. Nuo pat pradžių tai nebuvo vieno asmens projektas, užgaida. Tai – bendruomenės iniciatyva, projektas. Dažnai miniu pavyzdį, kad mes Lietuvoje turime labai daug lyderių, kurie žinomi pasaulyje kalbant apie sporto, meno, mokslo pasiekimus. Bet bendruomenės pergalių mes turime mažai.
Ne tiek svarbu, kad atsirado „Camino Lituano“ kelias, bet svarbu, kad jis subūrė bendruomenę, žmones.
Mūsų šv.Jokūbo kelio asociacija neturi vadovo. Mes turime valdybą, kuri koordinuoja procesą, yra valdybos pirmininkas, kuris koordinuoja valdybos darbą, bet tai nereiškia, kad tai yra asociacijos vadovas. Kas metus jis keičiasi. Toks asociacijos modelis stabdo greitą judėjimą, bet dėl to jis yra atviresnis – sprendimus priimame visi.
Tai tvarus, augantis procesas. O dabar jau įsijungė ir nepavaldžios jėgos – prie kelio jungiasi Lietuvos bendruomenės, dvarai, kitos iniciatyvos. Pavyzdžiui, daugeliui žinoma Beinoraičių klėtelė. Ne mes ją statėm, ne mes kvietėm, bet jie prisijungė prie kelio.
Praėjusių metų vasarą „Camino Lituano“ savanoriai geltonomis rodyklėmis ir šv.Jokūbo kriauklėmis kaip tik žymėjo kelią pro Beinoraičius. Išėjo viena moteris pasiteirauti, kas čia vyksta.
„Mano sūnus kaip tik šiuo metu eina šv.Jokūbo keliu Ispanijoje“, ‒ savanoriams pasakė ji ir pakvietė visus keliausiančius pro Beinoraičius būtinai užsukti paragauti ožkų sūrio.
Taip sutapo, kad jos sūnus kaip tik tą dieną pasiekė Santjago de Compostelos katedrą, o vakare, benaršydamas socialiniame tinkle, prie savo gimtųjų namų Lietuvoje pamatė „Camino Lituano“ ženklą. Atrodo, kad tai negali būti atsitiktinumas, tai ‒ ženklas. Ir dar tą pačią vasarą šeimininkai atvėrė klėtelės duris pro šalį keliaujantiems piligrimams.
Ir tokių pavyzdžių yra ne vienas. Pavyzdžiui, buvo suorganizuotas aklųjų žygis, kai į kelią išėjo 20 žmonių. Todėl aš manau, kad ne tiek svarbu, kad atsirado „Camino Lituano“ kelias, bet svarbu, kad jis subūrė bendruomenę, žmones.
Tokių judėjimų vyksta ir toliau. Kelio gyvumas priklauso ne vien nuo mūsų. Arba – net visai ne nuo mūsų. To mes, beje, ir siekiame – kad bendruomenės, žygeiviai, piligrimai priimtų kelią ir patys jį palaikytų. Savo asociacijos vaidmenį ateityje stengsimės mažinti. Juolab, kad mes visi turime savo darbus, savo veiklas, o tai – tik mūsų pomėgis, laisvalaikis.
– Kiek žmonių sukūrė šį kelią?
– Sakyčiau, kad nuo 2016 metų jų buvo apie šimtas. Nuolat gyvas, kintantis branduolys yra maždaug 25–30 žmonių. Čia dar nekalbant apie bendruomenes, kurios labai aktyviai prisijungia: savanoriškais pagrindais organizuoja kultūrinius renginius, veiklas. Tad dabar suskaičiuoti prisidėjusius žmones būtų neįmanoma.
– Kai teko eiti šiuo keliu, bendruomenių atstovai, sodybų, kur teko nakvoti šeimininkai visuomet minėjo jus – kad buvote užėję, kalbėjotės, aiškinote. Tie, kurie nedalyvauja įvairiuose Lietuvoje organizuojamuose komerciniuose žygiuose, galbūt net nesuvokia, koks darbas atliktas: sužymėtas visas kelias, atrasti maršrutai, vedantys ne asfaltais, atrastos nakvynės vietos, su jomis sutarta dėl priėmimo, paruošti kiekvieno etapo išsamūs aprašymai, kalbėta su bendruomenėmis.
Padarytas iš tiesų didelis darbas, ir visu tuo galima naudotis nemokamai. Kas finansavo visą šį projektą ir kiek kainavo kelio sukūrimas, gal jį rėmė Europos Sąjunga?
– Nėra tas darbas toks didelis, kaip gal atrodo, nes mes patys esame žygeiviai – taip ar taip einame, tik šiuo atveju tas ėjimas turi aiškią kryptį.
Kelias padarytas be jokių europinių ar kitų fondų pinigų. Tokia mūsų nuostata buvo nuo pat pradžių: pinigų nereikia. Lietuvoje viskas yra: mes bažnyčių nestatom, naujų muziejų nekuriame, viešbučių nerestauruojame. Galbūt vienoje ar kitoje nakvynės vietoje nėra komforto, bet to ir nereikia.
Kelias padarytas be jokių europinių ar kitų fondų pinigų.
Jei skaičiuotume mūsų asmeninius pinigus, į kelią yra investuota ne vienas ir ne dešimt tūkstančių eurų. Aš net nežinau visų kaštų. Pavyzdžiui, kiek kainuoja internetinės svetainės sukūrimas ir prižiūrėjimas? Kažkas tą daro jau ketverius metus. Iš savų lėšų.
Lygiai taip pat su visais žymėjimais, ypač laikinais (kelio kryptys šv.Jokūbo simboliu – geltonomis kriauklėmis – sužymėtos ant pakelės medžių, elektros stulpų, akmenų – aut.). Nusiperki dažų, sėdi į automobilį, važiuoji ir žymi. Neskaičiuoji, kiek kainuoja.
Dabar, kai tam tikrose atkarpose jau atsiranda stacionarus žymėjimas, prie to ima prisidėti savivaldybės. Kiekviena – pagal savo požiūrį, viziją. Vienos daro gražesnius kuoliukus, kitos – kuklesnius. Manau, kad tai jau yra sekantis šio kelio etapas, jo vystymasis. Iš pat pradžių juk daug kas nesuprato, kas čia bus.
Kai ėmėmės daryti šį kelią, vadovavomės piligrimine filosofija: padaryti pirmą žingsnį, o paskui žiūrėti, kaip bus. Pirmas taškas buvo Lenkijoje, kryptis – link Latvijos, vadinasi, kelias bus nuo Lazdijų iki Žagarės.
Tada atsiranda kriterijai – kad kelias neitų autostrada, kad būtų saugu žygiuoti, kad kraštovaizdis būtų kuo įvairesnis. Dar vienas iš reikalavimų, kad maždaug kas 25 kilometrus būtų nakvynės vieta. Tai nėra taip paprasta, čia ne Ispanija, kur dabar yra apstu nakvynės vietų.
– Sakėte, kad iš pat pradžių daug kas nesuprato, kas čia bus. Kaip jus priėmė bendruomenės, žmonės, kaip pavyko perduoti žinią apie piligriminį kelią?
– Sakyčiau, kad reakcijos buvo geranoriškos, gal tik nedaug žmonių ar bendruomenių žiūrėjo neigiamai. Bet taip, iš karto daug kas nesuprato.
Pavyzdžiui, ateini į nakvynės vietą ir klausi, ar čia galės nakvoti piligrimai, keliautojai. Pagrindinis klausimas buvo: kurią dieną ir kiek žmonių? Iš karto jiems buvo nesuprantama, kad tuo keliu nuolat eis žmonės, kad tas srautas bus nekontroliuojamas, kad mes už jį neatsakom, nevaldom piniginių santykių tarp nakvynės vietų ir žygiuotojų.
Tai tapo suprantama palaipsniui. O dabar aiškinimas yra gerokai lengvesnis ir suprantamesnis, bendruomenės tą priima gerokai aktyviau.
Pavyzdžiui, ateini į nakvynės vietą ir klausi, ar čia galės nakvoti piligrimai, keliautojai. Pagrindinis klausimas buvo: kurią dieną ir kiek žmonių?
Bet nesakau, kad ir pradžioje buvo sunku. Ne. Mes darėm kultūrinius, pažintinius, pristatomuosius žygius – kad bendruomenės pamatytų, kas ten per publika vaikšto. Pristatėme savo mintis, idėjas, tikslus, kaip mes žiūrime į aplinką, žmones. Tokie kultūriniai ir pažintiniai žygiai padėjo.
– Kiek žmonių jau praėjo šiuo keliu?
– Visą kelią nuo Žagarės iki Lazdijų, manau, kad įveikė per 100. O koją į jį įkėlė, praėjo bent po kelis etapus keletas tūstančių, gal net daugiau. Bet mes to nefiksuojam, ir gal tai ne mūsų užduotis. Galbūt tai žinoti svarbiau turizmo informacijos centrams – kiek žmonių apsilanko jų rajone. Arba gal tai svarbi informacija siūlantiems nakvynę, nes jiems reikia ruoštis kitam sezonui ir žinoti srautus.
– Nakvynės vietos pačios įvairiausios. Pamenu, kai mums teko nakvoti kaimo kultūros namų pagalbinėje patalpoje, ant sudedamų lovų. Viena unikaliausių nakvynės patirčių.
– Kai kur yra net lauko palapinės pastatytos. Bet šiaip dominuoja dvarai, kaimo turizmo sodybos, parapijos namai, klebonijos. Visos įmanomos vietos, kurias galima priskirti neprabangiai kategorijai. Antra vertus, ar kai kuriuos dvarus galima vadinti neprabangia kategorija? Turbūt ne.
Arba muziejus Paberžėje, kur piligrimai nakvoja Tėvo Stanislovo klėtelėje. Ten nėra prabangos, bet yra kitokia prabanga – dvasinė.
– Šis kelias – jau užbaigtas?
– Ne. Tyrinėjame ir kitus etapus. Kai jis eina viena arterija, sunku apimti visas įdomias vietas. Dabar mes pradedame žymėti kelią nuo Klaipėdos iki Šiaulių, tyrinėjame ir kitas vietas. Tačiau visos naujos atšakos viename ar kitame taške jungsis į pagrindinį kelią. Naujieji maršrutai kuriami tam, kad keliautojai galėtų pamatyti daugiau Lietuvos.
Smagi mūsų vizija: jei kiekvienas lietuvis per gyvenimą bent kartą pereitų Lietuvą skersai arba išilgai, sakytume, jog mums pavyko.
– Kalbant apie piligrimus, žygeivius, kokių nuotykių jie patiria?
– Pagrindinis nuotykis – pūslės ant kojų. Gal tai ne nuotykis, o kasdienybė. Ką pats matau internete, kuo žmonės dalinasi – tai emocijos, tai atviras ir nuoširdus bendravimas su vietiniais žmonėmis ir pakeleiviais. Tas kelias leidžia išsilaisvinti nuo kasdienių minčių, galvoti ir kalbėti apie ką tu nori. Šiame – kasdieniame – gyvenime mes pasisaugome, pasveriame žodžius, dažnai nutylime.
Kelyje, kai tu susitinki žmogų pirmą ir galbūt paskutinį kartą gyvenime, nežinai jo telefono numerio ar vardo, tada tampa labai lengva kalbėti apie bet ką. Ir tai labai padeda.
– Asmeniškai man šiame kelyje nėra tiek įdomūs etapai per miestus, kiek jie įdomūs per kaimus. Ir kartais einant kildavo mintis, ką kaimo žmonės galvoja apie tuos, kurie staiga jų per kaimus ėmė eiti?
– Neseniai rašėt apie Meilę iš Jakiškių dvaro, ir ji pasakojo, kad piligrimams šiose apylinkėse prilipo pingvinų pavadinimas. Taip, iš karto žmones tai stebino. Buvo ir replikų: kiek jums moka už tai, kad einat; ar jūs neturite ką veikti? Bet dabar tai tapo jau žinomu reiškiniu, atsiradęs kontaktas, šiltas bendravimas. Jie – piligrimas ir vietos žmogus – vienas kitam duoda labai daug. Be pinigų.
Tas kelias vadinamas lėtuoju turizmu, nes jei tik susėdi su kokia močiute šnektelėt prie kavos puodelio, laikas išsitęsia iki kelių valandų. Minčių ir žinių jos turi daug. Jos gal neturi ypatingo išsilavinimo, bet apdovanotos patirtimi ir išmintimi. Kartais vienas jų sakinys vertas daugiau, nei knyga.
Tas kelias vadinamas lėtuoju turizmu, nes jei tik susėdi su kokia močiute šnektelėt prie kavos puodelio, laikas išsitęsia iki kelių valandų.
Kai mes patys einame į apžvalginius žygius, sutinkame labai įdomių žmonių, atrandame vietų. Mes net rubriką sukūrėm, kurią pavadinome „Mažieji pasaulio centrai“. Pristatydami juos norime pasakyti, kad tikrasis gyvenimas verda ne niujorkuose ir ne čikagose, ne kituose didmiesčiuose. Tikrasis gyvenimas verda tokiuose atokiuose kampeliuose. Pavyzdžiui, Kleboniškio muziejus Radviliškio rajone.
– Antrosios Rumšiškės?
– Antrosios. Arba pirmosios. Reikia suprasti, kad žmonės, kurie pradėjo tai daryti, pradėjo nuo visiško nulio. Pradėjo iš savo entuziazmo ir tikėjimo. Dabar tai gražiai išpuoselėtas autentiškas kaimelis. Žmonės į tai įdėjo beprotiškai daug darbo ir labai tikėjo.
Arba Biržuvėnų dvaras, kur ponia Aldona, buvusi bibliotekininkė, žino, kas vyko tame dvare paskutinius 200 metų. Kiekvieną detalę, ir ji yra padariusi ekspoziciją. Tokių atradimų ne vienas.
– Gal per dažnai mūsų dėmesys yra sufokusuotas į didmiesčius, į miestus?
– Aš neneigiu miestų kultūros, kuri turi savo vertę ir prasmę. Tik mes miestuose gyvename per daug įsisukę, mes per daug pralekiam paviršium. Miesteliuose esi priverstas daugiau gilintis. Nesvarbu, ar tu kuri tą kultūrą, ar tu tik esi šalia jos – tu esi to dalis.
Viena iš mūsų bendruomenės narių, kuri priklauso trisdešimtmečių kartai, praėjusi piligriminį kelią Ispanijoje metė Vilnių, išvažiavo į Švenčionėlius, ten subūrė nuostabią bendruomenę, augina vaikus ir gyvena. Miestuose mes kartais pametame patys save.
– Teksto pradžioje citavau keliautoją Indrę, kuri dalinosi savo mintimis apie kelią. Jūsų nuomone, ką žmogui gali duoti kelias, buvimas su savimi? Esate minėjęs, kad grįžę žmonės net darbus pakeičia.
– Po kiekvieno veiksmo ar įvykio dalis mūsų kardinaliai pakoreguojame savo gyvenimą, dalis – šiek tiek. Taip ir šiame kelyje. Apie 10 procentų žmonių savo gyvenimą pakeičia kardinaliai: darbus, šeimas ar gyvenamas vietas. Kiti pailsi ir permąsto gyvenimą, kažką pakoreguoja, bet eina ta kryptimi, kuri buvo numatyta.
Kelias nieko ypatingo nepadaro, bet jis yra labai gera galimybė pailsėti, atstatyti savo jėgas ir pamąstyti apie tai, ką darai ir kodėl. Aš, grįžęs iš Santjago, gal 30–40 procentų darbų nebedarau, kuriuos dariau. Supratau, kad jie paprasčiausiai man buvo nereikalingi.
Atrodo, leki, darai, gazą spaudi, o sankaba išminta. Daug darbų buvo beprasmių, kurie atima jėgas, išbalansuoja nervų sistemą. Kelias duoda galimybę sustoti.
Miestuose gyvename per daug įsisukę, mes per daug pralekiam paviršium. Miesteliuose esi priverstas daugiau gilintis.
– Anądien feisbuke rašiau, kad atėjo laikas, kai į kelią noriu eiti viena, nes reikia rimtai pasikalbėti su savimi.
– Kai eini 30–40 dienų, tai daug minčių nėra. Tada galvoji, kiek eisi, kur miegosi, ką valgysi. Taip tik atrodo, kad daug dienų gali su savimi kalbėtis. Bet tam užtenka kokių trijų, ir jau esi pasikalbėjęs. Paskui eini, ir galva tuštėja.
O gal ji užsipildo dalykais, kurie yra gilesni? Nesakau, kad viskas dingsta, bet dulkės nereikalingos nupučiamos, viskas išsivalo.
Kelias suteikia tam tikrus pojūčius, kurių kasdien neturime prabangos pajusti.
