– Akademiniame pasaulyje buvote žinoma kaip filologijos mokslų daktarė. Papasakokite savo pašaukimo istoriją, kaip mokslininkė tapo vienuole.
– Mano pašaukimo istorija yra labai ilga, nes Viešpats vis kvietė, o aš atsikalbinėjau. Pirmasis Dievo prisilietimas įvyko baigiant vidurinę mokyklą ir tada sąmoningai priėmiau Sutvirtinimo sakramentą bei atradau maldos grožį. Pamenu, kad su pirmaisiais nepriklausomybės metais į Lietuvą plūstelėjo įvairių dvasingumų banga.
Turbūt Dievas, norėdamas apsaugoti mane nuo tuščių klaidžiojimų, leido suprasti, kad prasmingiausias yra vienuolės gyvenimas.
Tačiau mažame provincijos miestelyje apie vienuolynus buvo žinoma tikrai nedaug, o ir man pačiai atrodė, kad negaliu man Dievo duotų talentų užkasti į žemę. Turėjau labai geras mokytojas, kurios skatino piešti, rašyti rašinius, dalyvauti konkursuose. Taip apsisprendžiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Vėliau, kai jau parašiau ir apsigyniau daktaro disertaciją apie XVIII a. antros pusės LDK pamokslininkus, kurį laiką dirbau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Ir būtent tuo metu, kai jau atrodė, jog atsiveria plačios mokslinio darbo perspektyvos, pajutau dvasinio gyvenimo skurdumą ir kaip tai slegia.
Po mano minėtojo dvasinio pakilimo neilgai trukus atėjo pirmasis išbandymas, kuriam aš buvau akivaizdžiai nepasiruošusi – susirgo mamos brolis, mano krikšto tėvas. Aš iš visos širdies pradėjau melsti jam išgijimo ir tuo metu buvau įsitikinusi, kad jis turi pasveikti, kitaip nė būti negali. Tačiau po metų jis mirė ir po šio įvykio aš pradėjau tolti nuo Bažnyčios ir grimzti į nuoskaudų bei gyvenimo absurdo klampynę.
Per tuos metus tikriausiai išgyvenau visą netikinčio žmogaus tamsą ir net neįsivaizduoju, kaip būčiau išlipusi iš tos duobės, bet sužinojau apie Gdanske organizuojamus lenkų kalbos kursus ir nusprendžiau juose dalyvauti. Kursai vyko prie pranciškonų konventualų bažnyčios ir jų metu turėjome galimybę pabendrauti su broliais pranciškonais. Grįžusi iš Lenkijos aš pati Vilniuje susiradau konventualų bažnyčią ir ten praleidau daugybę valandų tiesiog žvelgdama į apiplėštas, išniekintas tos bažnyčios sienas, ir man atrodė, kad tai labiausiai atspindi mano pačios vidų.
Netgi klausiau Viešpaties, ar Tu pajėgsi atstatyti tai, ką aš sugrioviau iki pat pamatų. Taip prasidėjo mano ilgas grįžimas į Tėvo namus. Kurį laiką dar gyvenau mintimi, kad galėčiau likti pasaulyje ir tarnauti Dievui, bet labai greitai keitėsi mano pomėgiai ir tai, kas man buvo labai brangu – kultūrinis gyvenimas, teatras, koncertai – tarsi neteko savo patrauklumo ir didžiausia atgaiva tapo šv. Mišios ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija.
Gyventi vienuolyne man atrodė tarsi panirti į meilės šaltinį. Tikrai neatėjau nusivylusi meile, bet atvirkščiai – trokšdama mylėti ir sekti mylinčiu Jėzumi.
– Kodėl pasirinkote būtent šv. Klaros seseris ir pranciškoniškąjį dvasingumą?
– Kadangi Viešpats man leido sutikti brolius pranciškonus, kažkaip savaime buvo aišku, kad noriu būti Pranciškoniškoje šeimoje ir šią bendruomenę priėmiau kaip savo tikrą dvasinę šeimą, kurioje visos esame skirtingos, bet kartu ir papildome viena kitą.
Iš tikrųjų mes turime visa, kad galėtume būti laimingi, tiktai kartais sunku atmerkti akis ir pamatyti, kaip dosniai esame apdovanoti.
Pranciškoniškame dvasingume mane labiausiai traukia paprastumas, gyvenimas džiaugsmo, dėkingumo dvasia, nes iš tikrųjų mes turime visa, kad galėtume būti laimingi, tiktai kartais sunku atmerkti akis ir pamatyti, kaip dosniai esame apdovanoti.
– Kaip atrodo seserų kasdienis gyvenimas? Regis, ribota erdvė sumažina veiklos galimybes.
– Iš pirmo žvilgsnio uždaras „klauzūrinis“ gyvenimas gali atrodyti monotoniškas, nes kasdien ta pati dienotvarkė, tie patys žmonės, ribota erdvė. Ir išties būna tokių laikotarpių, kai sunku, kai reikia išbūti su Jėzumi, paslėpusiu savo dievystę ostijos mažume ir tarsi įkalinusiu save tabernakulyje. Tačiau po kiekvienos tamsos ateina diena ir po kiekvieno kryžiaus – prisikėlimo rytas.
Kalbant apie mūsų darbus, tai yra tiesiog paprastas gyvenimas: namų ruoša, valgio gaminimas, darbas darže ir sode. Gyvendama vienuolyne aš vėl pradėjau piešti ir labai džiaugiuosi galėdama vėl grįžti prie knygų.
Mūsų diena prasideda 5 val. ryto malda koplyčioje, paskui atliekame mąstymą pagal tos dienos Šventojo Rašto skaitinį, meldžiamės rožinį, švenčiame Mišias ir tada 9 val. prasideda darbo laikas. Žiemą būdingesni darbai viduje – rankdarbiai, ikonų tapymas, straipsnių rašymas. Šiltuoju metų laiku daugiau dirbame lauke.
Tad visa dienotvarkė paremta darbu ir malda, o Reguloje ir Konstitucijose yra pabrėžta, jog tai turi būti paprasti rankų darbai, kad mintys visada kiltų į Dievą. Tai, ką man asmeniškai tenka daryti, daugiausiai yra dvasinės literatūros studijos, pranciškoniškų tekstų rašymas.
– Kaip palaikote ryšį su išoriniu pasauliu?
– Mūsų ryšys su pasauliu – tai pirmiausia žmonės, kurie kreipiasi prašydami maldos užtarimo. Mes nešame jų rūpesčius ir sunkumus prie Viešpaties kojų ir mums tai yra galimybė išgyventi dvasinę bendrystę, netgi, sakyčiau, dvasinę motinystę. Nors bendravimas yra ribotas, turime galimybę susitikti su artimaisiais, draugais, pabūti pokalbių kambaryje. Didelė paguoda yra Jėzaus žodžiai šventajai Faustinai, kad „aš neišskiriu mane mylinčių širdžių“. Todėl pasitikiu, kad būtent Jėzus gali pasirūpinti man brangiais žmonėmis.
Iki šiol išliko šilti santykiai su kolegomis iš akademinės srities. Rašydama straipsnius, analizuodama šaltinius galiu pasitarti, pasikonsultuoti. Pamažu dirbdami atradome, kad mums visiems svarbus dvasinis gyvenimas, ir manau, kad būtent dėl to dvasinio ryšio išliko ir stiprūs profesiniai saitai.
Be to, internetas jau tapo mūsų gyvenimo dalimi sprendžiant dalykinius klausimus ar norint gauti informaciją.
– Ar esate laiminga taip radikaliai pakeitusi gyvenimo kryptį?
– Manau, jog būtų labai paprasta pasakyti, kad esu laiminga. Tačiau vis dažniau susimąstau, kad turėčiau klausti, ar kitiems žmonėms yra gera būti šalia manęs, ar seserims nešu džiaugsmą, paguodą. Vieno dvasininko žodžiais tariant, ne taip svarbu, ką aš darau, svarbiau, kas vyksta šalia manęs, kai aš kažką darau.
