– Vaikystėje visi turime didelių svajonių, įsivaizduojame, kuo būsime užaugę. Apie ką svajojote jūs?
– Prisimenu, kaip pirmoje klasėje reikėjo nupiešti, kuo norėčiau būti užaugęs. Tada nupiešiau traukinį, nes norėjau tapti garvežio mašinistu. Vėliau dar svajojau būti choro vadovu ir vargonininku. Tiesą sakant, mintis tapti kunigu taip pat sušmėžuodavo.
– Mintis tapti kunigu ateidavo net sovietmečiu, kai tikėjimas buvo tabu?
– Abu mano tėveliai buvo katalikai, tad beveik kiekvieną sekmadienį eidavome į Mišias. Po to, kai priėjau Pirmosios Komunijos, tapau Mišių patarnautoju. Gali atrodyti keista, bet tuo giliu sovietmečiu mano pagrindinė draugų grupė buvo iš bažnyčios. Tuo metu Telšių katedroje rinkdavosi ir laiką leisdavo didžiulis būrys jaunimo – vaikinų ir merginų, – gerokai daugiau nei šimtas žmonių. Taigi bažnyčia buvo pagrindinė vieta, kur aš leisdavau laisvalaikį.
– Kur link pakrypo jūsų kelias paauglystėje? Kuri sritis paėmė viršų?
– Kai buvau maždaug 16 metų, susipažinau su Telšių katedros choro vadovu Alvydu Šeduikiu, dainininkės Jurgos Šeduikytės tėvu. Jis man geranoriškai pasiūlė išmokti groti pianinu ir vargonais. Mielai sutikau ir jų namuose pradėjau lankyti privačias pamokas. Vėliau mano kelias vedė į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą Klaipėdoje, kur pradėjau studijuoti chorvedybą.
Tačiau kaip tik tuo metu, kai pradėjau studijas, 1989 metų rudenį, broliai pranciškonai grįžo iš pogrindžio į Kretingą ir pradėjo ten savo misiją. Jie skelbė Evangeliją labai paprastai, buvo labai atviri žmonėms, daug bendravo su jaunimu, drįso naudoti naujas evangelizavimo, Dievo žodžio skelbimo formas, ir tai mane labai traukė. Aplink brolius būrėsi didelė grupė tikinčio jaunimo. Taip ir aš pradėjau ketvirtadieniais važinėti į jaunimo Mišias, leisdavau Kretingoje savaitgalius, kol pastebėjau, kad daugiau laiko praleidžiu su pirmaisiais broliais pranciškonais, negu kažkur kitur.
– O kaip ir kada atėjo mintis, kad galbūt ir pačiam reikėtų tapti pranciškonu?
– Iš tiesų svarsčiau daug metų. Po mokyklos baigimo jau buvo prabėgę septyneri metai, kai visgi kreipiausi į brolius pranciškonus su troškimu įstoti į vienuolyną. Tai įvyko 1996 metais, tačiau jau nuo 1993-iųjų intensyviai svarsčiau, ką norėčiau toliau daryti gyvenime.
Didelį postūmį davė metai, praleisti katalikiškoje jaunimo misijų mokykloje, Anglijoje. Ten visus metus gyvenau nedidelėje bendruomenėje su jaunimu iš skirtingų pasaulio šalių. Rytą vakarą kartu melsdavomės, dieną liudydavome tikėjimą kitiems jauniems žmonėms Anglijoje, Airijoje, Slovakijoje. Ten pirmą kartą konkrečiai patyriau, ką reiškia gyventi bendruomenėje. Iki tol stebėdavau brolius pranciškonus labiau iš šono, o toje misijų mokykloje pats išbandžiau bendruomeninį gyvenimo būdą.
Grįžus į Lietuvą toks gyvenimas mane traukė vis labiau ir kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad norėčiau ir toliau gyventi bendruomenėje, dalintis savo gyvenimu su broliais, gyventi pagal tam tikrą maldos ritmą. Taigi galiausiai apsisprendžiau būti broliu pranciškonu ir kunigu.
– Kaip apibūdintumėte savo kasdienybę? Kokia yra pagrindinė jūsų kaip brolio veikla?
– Galbūt ne vienam atrodo, kad vienuolio pranciškono gyvenimas yra labai struktūruotas: kas rytą atsikeliame, meldžiamės, pusryčiaujame, skaitome Šventąjį Raštą, tada vėl meldžiamės ir taip toliau. Iš tiesų brolio pranciškono gyvenime dienos metu vyksta labai daug visko. Džiaugiamės, kai pavyksta išlaikyti maldos ritmą ir pavalgyti pietus, nes būna dienų, kai greitosiomis suvalgome kokį sumuštinį ir turime bėgti toliau.
Mano gyvenimas čia, Vilniuje, metams bėgant buvo labai skirtingas. Nuo darbo su jaunimu, muzikavimo, jaunimo centro steigimo, iki darbo parapijoje. Trejus metus dirbau Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonu. Būdavo dienų, kai sulaukdavau iki šimto skambučių įvairiausiais reikalais.
Stengiuosi kiekvieną kaip įmanoma maloniau priimti, nes dažnai nuo dėmesio žmogui ir santykio su juo priklauso, kaip žmogus žiūrės į visą Katalikų bažnyčią.
Tačiau, kad ir kokios būtų pareigos, daugiausia laiko praleidžiu bendraudamas su žmonėmis. Jie ateina ne tik dvasinių pokalbių, bet ir paprasčiausių patarimų. Stengiuosi kiekvieną kaip įmanoma maloniau priimti, nes dažnai nuo dėmesio žmogui ir santykio su juo priklauso, kaip žmogus žiūrės į visą Katalikų bažnyčią, nes pas pranciškonus ateina daug žmonių, kurie yra nutolę ir kas sekmadienį bažnyčios nelanko. Taip pat tenka šventinti žmonių namus, lankytis įvairiose darbo įstaigose.
Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu pavyksta skirti laiko sportui, o konkrečiai – bėgimui. Ši sporto šaka nuo jaunystės man labai priimtina, nes nereikia nei daug išlaidų, nei laiko. Užtenka turėti valandėlę ar pusantros ir jau galima nubėgti dešimt ar dvylika kilometrų. Prisimenu, kad ir mokykloje labai gerai sekdavosi sprinto rungtis, kaip lygus su lygiais rungtyniaudavau su kai kuriais sportininkais.
Tiesa, dėl intensyvios darbotvarkės būdavo taip, kad pradedu bėgioti, o po to vėl apleidžiu treniruotes. Tačiau, kai pernai į Vilnių gyventi atvyko brolis Evaldas Darulis, pradėjome bėgioti kartu ir jau metus reguliariai sportuoju. Labai džiaugiuosi, kad jau galiu nubėgti kilometrą mažiau nei per šešias minutes.
– Kas jus labiausiai žavi pranciškoniškame dvasingume?
– Popiežius Pranciškus ne kartą yra sakęs, kad Bažnyčia yra kaip karo lauko ligoninė. Todėl ir mūsų, kunigų bei vienuolių, gyvenime ne viską pavyksta sudėlioti tvarkingai. Mūsų gyvenimas yra ganėtinai spontaniškas. Nors tai yra nelengva ir būna tokių vakarų, kai krentu pavargęs ir miegu dvylika valandų, kad pailsėčiau, bet džiaugiuosi, jog galiu lydėti žmones per jų gyvenimą ir dalintis su jais savuoju.
Tai man ir yra brangiausia pranciškoniškame pašaukime, kad pranciškonai nuo pat šv. Pranciškaus laikų XIII amžiuje būdavo arti žmonių, tarsi žmonių broliai. Lankydamasis pas pranciškonus kitur užsienyje taip pat matau, kad nors gyvename labai skirtingose realybėse ir kultūrose, pranciškonai visada yra arti žmonių. Džiaugiuosi, kad daugelis žmonių nebijo į mane kreiptis, nebijo paskambinti kažko paprašyti net ir vėlai vakare.
– Ar turint tokią užimtą darbotvarkę užtenka laiko domėtis politika, visuomenės gyvenimo aktualijomis?
– Gerai, kad šiais laikais yra mobilieji telefonai ir žinių programėlės. Esu įsidiegęs keletą tokių programėlių ir skaitau naujienas tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis. Tad tikrai nemanau, kad būčiau atitrūkęs nuo politinių įvykių ar gyvenimo realijų. Taip susidarau vaizdą, kuo gyvena žmonės Lietuvoje ir pasaulyje.
– Kaip įvertintumėte iki šiol savo nueitą kelią?
Turbūt kiekvienas tikras pašaukimas nėra lengvas, ar tai būtų tėvystė, ar dvasinis kelias.
– Prabėgo 21 metai, kai tapau broliu pranciškonu. Šią akimirką galiu drąsiai pasakyti, kad esu laimingas dėl savo pasirinkimo. Kiekvieną kartą, kai pasakoju apie savo pašaukimą, noriu tą laimę paliudyti, kad suteikčiau galimybę ir kitiems jauniems žmonėms taip pat tapti laimingiems.
Žinoma, nesakyčiau, kad gyvenimo kasdienybė yra labai lengva, bet turbūt kiekvienas tikras pašaukimas nėra lengvas, ar tai būtų tėvystė, ar dvasinis kelias.
