– Ar tikėjote Dievą nuo vaikystės, ar įtikėjote vėliau?
– Man teko augti vaikų namuose, kur Dievo tikėjimo niekas neskiepija. Kai trylikametį mane įsivaikino, savo noru pasikrikštijau, priėmiau Pirmąją Komuniją, ir prasidėjo vaikiški tikėjimo žingsneliai. Tačiau tuo metu tikėjimas dar buvo paviršutiniškas – su vienais draugais eidavau į bažnyčią, su kitais neidavau.
O gilesnis tikėjimas jau atsirado atėjus pas brolius pranciškonus. Didžiausią lūžį patyriau pirmaisiais ugdymo metais, kai buvau kandidatas postulantūroje. Tie metai buvo maldos mokykla, ilgus vakarus sėdėdavome ir šnekėdavomės apie tikėjimą. Tada pradėjau geriau suprasti, kur atėjau ir ką darau.
– Jeigu paauglystėje į tikėjimą pernelyg nesigilinote, kaip atėjo mintis stoti į vienuolyną ir tapti kunigu? Tai gana radikalus posūkis.
– Jaunystėje buvau gerokai padūkęs, prastokai mokiausi ne tiek dėl to, kad buvau negabus mokslams, kiek iš apsileidimo. Prisimenu tokį įvykį, kai priešpaskutinėje ar paskutinėje klasėje per auklėtojos valandėlę reikėjo parašyti, ką toliau planuoju daryti gyvenime, kur studijuoti. Nežinojau, ką parašyti, tai atidaviau tuščią lapelį. Auklėtoja liepė baigti išsidirbinėti ir ką nors parašyti. Suolo draugas parašė, kad nori būti chirurgu, o aš pagalvojau, jog su savo pažymiais chirurgu niekaip netapsiu, tai juokais ir parašiau, kad stosiu į kunigų seminariją. Todėl dabar jaunimui sakau, kad su Dievu negalima juokauti, nes gali priimti už tikrą tiesą ir išpildyti jūsų žodžius (juokiasi).
Tačiau baigus vidurinę dėl tokio „gražaus“ ligtolinio paauglystės gyvenimo manęs į seminariją nepriėmė, bet pasiūlė eiti pas brolius. Pamenu, kaip dvasios tėvas J.Kauneckas pasakė: „Eik pas pranciškonus, ten tokius priima.“ Taip po kurio laiko ir atvažiavau į Kretingą ieškoti brolių. Nors mokykloje buvau juos matęs, jokio asmeninio santykio su pranciškonais neturėjau.
Nuvažiavęs į Kretingą susitikau brolį Antaną Grabnicką, kuris pradėjo mane klausinėti tikėjimo tiesų. Aš to egzamino neišlaikiau, sakė, esu netinkamas, dėl to iš dalies apsidžiaugiau, o iš dalies truputį nuliūdau. Tačiau kaip tik tuo metu pro šalį ėjo brolis Benediktas Jurčys. Su juo labai ilgai kalbėjomės šventoriuje, dalijomės mintimis, taip užsimezgė santykis, ir po metų jis paskambinęs pasakė, kad, jeigu dar noriu stoti į brolius, galiu susirasti brolį Astijų Kungį. Tada dar ilgai galvojau, ar tikrai noriu, ar nenoriu, ar man reikia, ar ne, bet nutariau pabandyti. Tada atvažiavau į Kauną ir prasidėjo mano pranciškoniškas kelias, savo gyvenimo kelio ieškojimas.
– Kas jus užkabino pranciškoniškame dvasingume, kad nusprendėte pasilikti pas brolius?
Kartais įsijautus atrodo, kad ištiko didžiulė problema ir gyvenimo drama, bet pasižiūrėjęs per paprastumo prizmę ir pasitikėdamas Dievu supranti, jog tavo problema tėra degtuko svorio.
– Pranciškoniškame dvasingume man patinka paprastumas. Paprastai, bet neprastai žiūrėti į visus įvykius, viską, kas vyksta aplinkui. Kartais įsijautus atrodo, kad ištiko didžiulė problema ir gyvenimo drama, bet pasižiūrėjęs per paprastumo prizmę ir pasitikėdamas Dievu supranti, jog tavo problema tėra degtuko svorio.
Taip pat susižavėjau šv. Pranciškumi dėl jo paprasto žmogiško santykio su žmonėmis, noro būti tarp žmonių, kažką prasmingo daryti ne tik dėl savęs, bet ir kitų žmonių gyvenimuose.
– Sakėte, kad nuo jaunystės buvote padūkęs, sunkiai paklūstantis taisyklėms, o dabar esate davęs neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadus. Ar klusnumo įžadas nesuvaržo jūsų laisvės?
– Man atrodo, kad mūsų laisvę labiausiai apriboja nenoras imtis atsakomybės. O įžadus būtų galima palyginti su kelio ženklais, kurie padeda važiuojantiems pasiekti kelionės tikslą. Kaip taisyklės ir kelio ženklai padeda išvengti avarijų, taip ir evangeliniai patarimai, kuriuos duoda pašvęstojo gyvenimo nariai, yra tos rodyklės, kad neprašautume pro šalį.
Aišku, būna visko, bet išbandymai reikalingi tam, kad patikrintum save, ar neišklydai iš kelio. O įžadai mano laisvės neapriboja, nes darau tai, ko norėjau, tai, ką priėmiau laisva valia, kam pasakiau „taip“.
– Kaip atrodo jūsų kaip brolio diena? Kaip ji skiriasi nuo pasauliečių dienotvarkės?
– Mūsų diena prasideda paprastai, kaip ir visų žmonių – prausimusi, pusryčiais, malda. O vėliau prasideda kasdienis darbas: susitikimai su žmonėmis, pokalbiai, tarnavimas parapijoje.
Nemanau, jog tai labai skiriasi nuo paprasto žmogaus gyvenimo. Galbūt didžiausias skirtumas tas, kad paprastas žmogus tiek daug per dieną nesimeldžia kaip pašvęstojo gyvenimo brolis ar sesuo. O aš šiuo metu einu Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotojo pareigas, tad aštuonias valandas per dieną praleidžiu gimnazijoje ir jaučiuosi kaip normaliai dirbantis žmogus. O grįžęs į broliją jungiuosi į bendrą gyvenimo ritmą, bendruomeninę maldą, patarnavimus žmonėms.
– Yra galvojančių, kad į vienuolynus įstoję kompleksuoti žmonės, kuriems sunku įsitvirtinti visuomenėje. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?
– Yra manančių, kad į vienuolyną eina žmonės, kurie nori užsidaryti nuo pasaulio ir jau nieko daugiau apie pasaulį nenori girdėti. Galiu paliudyti, jog tokie žmonės pirmiausia ir neišbūna vienuolyne. Mes esame iš pasaulio ir paskirti pasauliui. Mūsų įkūrėjas šv. Pranciškus Asyžietis, kurdamas bendruomenę, nenorėjo, kad ji būtų uždara, pasislėpusi nuo pasaulio ir virtų savo sultyse, bet norėjo, kad eitų į žmones, eitų į pasaulį.
Neįsivaizduoju brolio, kuris būtų užsidaręs ir nenorėtų nieko girdėti ir klausyti. Tada jis neatliktų savo misijos.
Aš pats nuolatos domiuosi politika, nė vienos dienos stengiuosi nepraleisti be žinių, be Lietuvos aktualijų. Juk pas mus ateina žmonių, ieškančių patarimų, atsakymų į nerimą keliančius klausimus. Šiandien nebeužtenka būti geru teologu, išmanančiu mokslą apie Dievą, tikėjimo dalykus. Reikia suprasti ir paprastą žmogaus gyvenimą, kaip jam pagelbėti, kaip padėti atrasti gyvenimo džiaugsmą, prasmę, tiesą, kryptį. Todėl svarbu galėti kalbėtis visokiomis temomis. Neįsivaizduoju brolio, kuris būtų užsidaręs ir nenorėtų nieko girdėti ir klausyti. Tada jis neatliktų savo misijos.
– Ar šiandien esate laimingas?
– Šiandien esu laimingas, bet pirmiausia stengiuosi būti geru žmogumi, tikinčiu žmogumi, ir kasdien melsdamasis prašau, kad Dievas padėtų man išlikti tikru žmogumi, kataliku ir, žinoma, Pranciškoniškosios šeimos nariu. Kaip aš atrodau Dievo akyse, nežinau, Dievas tik paskui pasakys, bet šiandien esu laimingas, nes savo gyvenime matau prasmę, kryptį ir tikslą.
