Ji prisipažįsta, kad nemėgsta būti vadinama gide, ir žodis „ekskursija“ jai nepatinka. Save ji vadina Vilniaus istorijų pasakotoja ir kviečia kartu pasivaikščioti po jos gimtąjį miestą.
Nuėjo į gidų kursus, nes norėjo rutinos
„Anksti baigiau mokyklą, man buvo tik 16 metų. Aišku, kad tada dar nežinojau, ką aš čia iš viso noriu gyvenime veikti. Mokslai sekėsi gerai, o į žurnalistiką patarė stoti artimieji, kurie sakė, kad jei mėgstu šnekėti ir tokia smarki esu, tai tiks žurnalistika“, – šypsosi Gabija.
Ji sako, jog jos gyvenime yra tokia keista taisyklė – „Vieną dieną prabudau ir nusprendžiau...“. Būtent taip ji prieš penkerius metus nusprendė baigti gidų kursus.
„Tikrai negalvojau, kad juos baigusi eisiu į kokią agentūrą ir sakysiu: „Samdykite mane“. Kam tada ėjau? Nejaugi tie, kurie baigia masažuotojų kursus, visi nori dirbti masažistais? Mano visi darbai – dirbau žurnaliste radijuje ir televizijoje, dėsčiau ekonominės ir vadybinės pakraipos studentams apie tai, kaip dirbti viešumoje, – nebuvo rutiniški. Keistai skamba, nes žmonės nori išvengti rutinos, o man kaip tik jos trūko. Vieną dieną reikėjo daug dirbti, kitą dieną – nieko, tada dirbi vakare ir paskui penktą ryto. Aš norėjau, kad mano gyvenime būtų kažkoks aiškumas, pavyzdžiui, kad turiu du kartus per savaitę būti kažkur tikslią valandą“, – pasakoja vilnietė.
Kursuose buvo keletas žmonių, jau dirbusių turizmo agentūrose, jie ir pasiūlė Gabijai padirbėti su užsieniečiais. Porą metų vedė ekskursijas Kernavėje, Trakuose, Vilniuje, kai kuriuose Latvijos objektuose anglų ir ispanų kalbomis.
O vieną dieną prabudusi...
Būtent taip ir nutiko – vieną dieną Gabija suvokė, kad ji žino žymiai daugiau negu reikia užsieniečiams: jiems reikia parodyti gražiausias, išskirtiniausias, labiausiai miestą pristatančias vietas.
Aš norėjau, kad mano gyvenime būtų kažkoks aiškumas, pavyzdžiui, kad turiu du kartus per savaitę būti kažkur tikslią valandą.
„Pasislėpęs nuo neatidaus žvilgsnio praėjimas tarp dviejų gatvių užsieniečiams įspūdžio nedaro, bet vilniečiams jis yra labai įdomus, nes tai jų mieste, bet jie apie tą praėjimą nieko nežinojo. Visokios istorijos – kas kur gyveno, su kuo susipyko, ką pirko, padarė-nepadarė – tai yra labai įdomu mums, jeigu dar sugebi susieti su kasdienybe, dabartinėmis realijomis. Užsieniečiams reikia paviršutiniškesnio pasakojimo, nereiškia, kad prastesnio, tiesiog ne tokio gilaus“, – prisimena pačią pradžią sprendimo vesti ekskursijas vilniečiams apie Vilnių.
„Man pradžioje buvo kažkaip nedrąsu. Pradėjau nuo draugų. Pirma ekskursija vilniečiams buvo kalėdinė: kas nutiko Vilniuje per žiemos šventes, ką per jas veikė katalikai, stačiatikiai, žydai, kur buvo pirmosios eglutės. Tas pats Vilnius, tik kitos istorijos; tos pačios vietos, tik kitoks požiūrio kampas. Pasakiau vienam kitam draugui ir žiūriu, kad čia man pagal norimų sudalyvauti šioje ekskursijoje žmonių skaičių kasdien Kalėdos pasidarė“, – juokiasi Gabija.
Kalėdinėje ekskursijoje dalyvavo ir kriminalistai, ir vaikų darželio auklėtojos, ir įvairių įmonių darbuotojai. Neretai po ekskursijos vis kas nors pasiteiraudavo moters, o kokių ji dar galinti pasiūlyti ekskursijų. Rimčiau apie kitas temas Gabija susimąstė, kai viena paskambinusi moteris ją išbarė.
„Ji pradėjo piktintis, kodėl nedarau ekskursijų, į kurias galėtų ateiti visi norintys, nes tiek daug žmonių neturi ką veikti. Tada pažiūrėjau Facebook'ą ir matau, kad bent jau šiame socialiame tinkle į ekskursijas niekas aktyviai nekviečia. Tik susikūriau profilį, ir pradėjo plaukti užklausos ir like’ai. Pirma ekskursija, paskelbta Facebook'e, įvyko 2015 m. gegužės 9 d. Prisirašė krūva žmonių. Surengiau dar antrą ekskursiją tą pačią dieną; iš viso atėjo pusė šimto žmonių“, – prisimena Gabija.
Dabar ji turi 14 atskirų ekskursijų temų ir neketina sustoti. Yra žmonių, kurie nuo tos pirmosios ekskursijos eina į visas. „Mane pačią tai nustebino. Nors pagalvojus, tai darau tą patį, ką darydavau ir anksčiau, – didelio informacijos kiekio, kurio tu neaprėpi akimis, apdorojimas ir pateikimas suprantama kalba. Ar šneki per radiją, ar dėstai studentams, ar vedi ekskursiją Vilniaus gatvėmis – esmė ta pati“, – įsitikinusi Gabija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rūta Repšienė – politikos mokslus baigusi vilnietė, kurią garsina bene skaniausias sostinėje „Napoleono“ tortas. Receptas
Galėtų kasdien rengti pasivaikščiojimus
Moteris sako, jeigu norėtų, ji galėtų daryti ekskursijas kasdien. Ir žiemos savaitgaliais į jos vedamas ekskursijas susirenka pilnos grupės. Per dieną ji surengia dvi ekskursijas, maždaug 60 žmonių per vieną dieną pasiklauso jos pasakojimų.
Kokia tokio ekskursijų populiarumo paslaptis? „Aš, – juokiasi Gabija. – Man sunku atsakyti, nes specialiai neieškojau kažkokio ingrediento, dėl ko žmonės eitų. Manau, yra daug priežasčių. Ne aš gi pirma sugalvojau tas ekskursijas rengti, jos vyko ir anksčiau, bet žmogus turėdavo nuspręsti, kad nori eiti į ekskursiją, pasidomėti, kur kas ką organizuoja, surasti agentūrą, ten pirkti bilietą. O Facebook‘as leido žmogui, kuris visai apie tai negalvojo, pasiūlyti ekskursiją, ir jis sprendžia „O kodėl gi ne?“. Buvo sužadintas susidomėjimas tų žmonių, kurie apie tai nieko nežinojo“, – sako G.Lunevičiūtė.
Per metus Gabija surengia daugiau nei 150 ekskursijų. „Man įdomiausia dirbti su vilniečiais, juos stebinti apie jų pačių miestą, pažiūrėti iš šono, iš viršaus į tą grindinį, kurį kasdien mindo. Mano pasakojimai apie Vilnių man pačiai labai patinka ir, manau, dėl to patinka kitiems“, – sako pašnekovė.
Vilnius – miestas su daugybe istorijų
Gal ekskursijų sėkmės paslaptis – pats Vilnius? Juk pastaruoju metu neįtikėtinai išaugo domėjimasis šiuo miestu.
Kuo daugiau žinau, tuo daugiau miesto klodų pamatau. Tai lyg naujos kalbos išmokimas, eidama gatve galiu skaityti miestą.
„Vilnius yra gilus, įvairiapusis, įvairiaspalvis miestas, kur kiekvienas kampas gali papasakoti savo istoriją. Bet nepasakyčiau, kad to nėra Kaune ar Kuršių nerijoje, ir kiekvienas mažesnis miestelis yra pilnas įdomybių. Žinoma, Vilnius, kaip didžiausias Lietuvos miestas, turtingas istorijų, jis yra įdomus pažinimui objektas, bet žymiai svarbiau, ar tu tas istorijas sugebi perskaityti, pamatyti ir papasakoti.
Vilnius yra mano gimtasis miestas. Apie jį pasakoti man lengviausia ir įdomiausia, nes galiu pridėti savo kitų žmonių atsiminimų, istorijų, tėvų, senelių pasakojimų, – sako moteris. – Mano pačios ryšys su mano miesto istorija iki tol, kol nepradėjau tuo domėtis specialiai, buvo labai menkas. Buvo mano gatvės, kur gyvenau, ir ta Senamiesčio teritorija, kur mokiausi. Kaip susipažįstant su žmogumi, taip ir su miestu – reikia skirti laiko, dėmesio. Miesto istorija – tai žmonių istorija. Didelio skaičiaus žmonių, vadinasi, labai turtinga istorija“, – sako Gabija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aurelija Ignotaitė: trys savaitės gyvenimo automobilyje, anglų kalbų studijų verslas ir nenoras turėti vaikų
Ji sutinka, kad šiuo metu Vilnius išgyvena savo populiarumo laikotarpį: gausiai leidžiamos grožinės ir istorinės knygos apie šį miestą.
„Bet nežinau, ar žmonės eina į mano ekskursijas, nes nori prisiminti pamirštą Vilnių. Gal... Aš kalbu apie Vilnių, nes čia gyvenu, dirbu, čia mano miestas, kuris man yra savas, artimas ir pažįstamas. Bet mano susidomėjimas Vilniumi nekilo iš meilės Vilniui, jis kilo iš smalsumo, noro pažinti ir istorijų, ne tik istorijos, pomėgio. Kuo daugiau žinau, tuo daugiau miesto klodų pamatau. Tai lyg naujos kalbos išmokimas, eidama gatve galiu skaityti miestą.
Su pažinimu man pradėjo rastis ir meilė. Niekada, matyt, nerėksiu, kad Vilnius – geriausias miestas. Yra puikių ir įdomių miestų, bet Vilnius man pačiai saviausias ir įdomiausias savo istorijomis, kreivomis gatvėmis, kvapais, skulptūromis, tradicijomis“, – sako Gabija.
Įdomiausia Vilniaus istorija
Atsakyti į klausimą, kokia gi Vilniaus istorija jai pati įdomiausia, Gabijai buvo per sunku. Nors kurį laiką pamąsčiusi pasakė: „Man didžiausias atradimas buvo Šv. Jonų bažnyčios angelai su persuktais sparnais. Aš juk į mokyklą kasdien eidavau Pilies gatve ir jų nemačiau! Jie yra taip „ant akių“ kiekvienam kiekvieną dieną! Aš tuo pasakojimu mėgstu užbaigti savo ekskursijas. Niekas jų nemato, o jie, pasirodo, ten sėdi jau pustrečio šimto metų”, – juokiasi Viniaus istorijų pasakotoja.
O sėdi jie ten todėl, kad, pasak vienos vilnietiškos legendos, Dievas angelus paskyręs miesto prižiūrėti, žmonėmis rūpintis. Pabodo angelams ta pati gatvė, tie patys džiaugsmai ir rūpesčiai, tad pasiprašė perkeliami kur nors kitur. Visai nedaug jiems tereikėjo už tai padaryti – tiesiog parodyti laimingiausią ir nelaimingiausią miesto gyventoją.
Angelai nusprendė, kad didžiausia laime džiaugiasi žymiausias miesto turtuolis, o visus gąsdinantis valkata yra labiausiai pasigailėjimo vertas vilnietis. Ir vis tiktai – ne turtai, šlovė ir grožis vilniečius daro laimingus, tad liko angelai ten, kur buvę, ir toliau stebėti miesto gyventojus ir galvoti, kas yra ta laimė ar nelaimė. O kodėl sparnai persukti, abu žiūri į dešinę arba kairę puses? Gabija sako tai atskleidžianti atėjusiems su ja pasivaikščioti po Vilnių...
Nekviestiniai ekskursijų svečiai
Dalyvavę Gabijos ekskursijoje visuomet prisimena ne tik jos papasakotus įdomius faktus apie Vilnių, bet ir nekviestus ekskursijos svečius, kurie nejučia virsta jos dalyviais.
Pavyzdžiui, prie Aušros vartų visuomet atskuba pinigų prašytojai, kuriuos Gabija pažįsta vardais; užsukus į vieną Senamiesčio kiemą, galvą pro langą iškiša haskio veislės Bela, kuri minutę mielai pozuoja, o paskui išdidžiai grįžta namo. Kartą viena ponia pro langą pylė vandenį ant ekskursijos dalyvių, o kitame kieme vyriškis, išgirdęs Gabijos balsą, visuomet išlenda parūkyti ir pakomentuoti.
„Atsiranda keistas santykis su žmonėmis, kurių aš asmeniškai nepažįstu, bet jie ima dalyvauti mano pasakojimuose. Prisimenu vieną vyrą, kuris pats panoro papasakoti, kaip landžiojo po sinagogos griuvėsius, kokius malkų, anglių ir pūvančių lavonų kvapus jis prisimena iš pokario, kaip tame plikame skvere, kuriame stovime, jis kažkada su mama malkas pirkdavo. Tas žmogus vėliau surengė man asmeninę ekskursiją po savo prisiminimus ir vaikystės vietas, buvo labai įdomu klausytis jo istorijų“, – pasakoja Gabija.
Ekskursija negali būti suplanuota iki smulkmenų, ją dažnai pakoreguoja ir nesuplanuoti pasisakyti ar ką nors parodyti norintys vilniečiai. Kuo daugiau tokių malonių netikėtumų, tuo daugiau žavesio pasivaikščiojime po Vilnių su Gabija.
„Vieną šiltą vasaros šeštadienį kartu su ekskursijos dalyviais stoviu Vilniaus senamiestyje prie buvusios žydų parduotuvės. Ir šlitiniuoja toks vyras su ūsais, bet be marškinėlių į tą pastatą, o mums gi taip smalsu, kas viduje, mat durys ir langai užkalti, taip paprastai nepateksi. Gerai, kad mus pasikvietė į vidų, pasirodo, dabar ten – gyventojų sandėliukai. Tas ponas prisistatė vardu ir pavarde; pasirodo, jis ėjo pasiimti marinuotų burokėlių stiklainiuko, planavo darytis šaltibarščius. Tokie dalykai paverčia pasivaikščiojimą įsimintinu, o pastatas užkaltais langais tarsi atgyja “, – sako Vilniaus istorijų pasakotoja.
Labai smalsu, ar Gabija planuoja būti gide visą gyvenimą? „Nedaug ką planuoju, bet nemanau, kad po dvidešimties metų veiksiu tą patį. Ką veiksiu? Nežinau, bet, matyt, klausysiuosi žmonių ir jiems ką nors pasakosiu. Reikia atsibusti kurį rytą. ir tada aš būtinai ką nors sugalvosiu. Man gi taip būna“, – šypsosi Gabija Lunevičiūtė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jolanta Pileckienė: „Tekėjau už našlio su trim vaikais, o dabar jau esame laimingi penkių vaikų tėvai ir netgi seneliai!“
