Vaikus laiko gyvenimo stebuklu
Prieš penkerius metus Vilniuje atsiradus Kalėdų traukinukui, Giedrė tapo jo Snieguole. Nepaisant to, kad dabar traukinuke darbuojasi dar dvi pagalbininkės, Giedrė savo pareigų taip lengvai nepaleidžia – tokia veikla jai labai patinka.
„Esu linkusi į renginių organizavimą, man toks darbas nesudėtingas – matau, ko reikia žmonėms, ką reikėtų koreguoti. Smagu aplinkiniams dalinti gerą nuotaiką, daug keleivių dėkoja, rašo, skatina, tai labai džiugina.
Mes važiuojame maršrutu, kuris šiek tiek trukdo eismui, bet žmonės geranoriškai praleidžia, mojuoja. Aš manau, kad traukinukas yra neatsiejama Vilniaus dalis“, – pasakoja mergina.
Snieguolės pagrindinės pareigos yra pardavinėti bilietus, išaiškinti keleiviams saugumo taisykles ir bendrauti su vaikais, kurie Giedrei kelia tik pačias gražiausias emocijas:
„Prasidėjus projektui, natūraliai atsitiko taip, kad traukinuke dirbti turėtų būtent Snieguolė. Vaikai kartais prisibijo Kalėdų Senelių, o prie Snieguolių jie eina, apsikabina, sako, kad myli. Jie neša mums įvairiausių dovanėlių, piešinių, savo gamintų sausainių. Visa tai yra labai gražu.“
Giedrės manymu, Snieguolės gali užmegzti artimesnį ryšį su vaiku nei Kalėdų Senelis, todėl reikalingi yra abu veikėjai, kurie turi skirtingas pareigas ir neužgožia vienas kito.
„Vaikai labiau linkę prieiti prie Snieguolės galbūt dėl to, kad asocijuojamės su mama, jie jaučia šiltesnį ryšį, jiems patinka ryškios kalėdinės kepurės, mūsų apranga, ir jie eina, džiaugiasi. Snieguolės vaidmuo yra ryškus net šalia būnant Kalėdų Seneliui. Greta stovinti Snieguolė turi tam tikrą vaidmenį, gal dėl to, jog tai yra moteris, kuri natūraliai švyti. Mano nuomone, reikia ir Kalėdų Senelio, ir Snieguolės – jie turi veikti kartu“, – įsitikinusi Giedrė.
Aš stengiuosi padėti vaikams, kad jiems čia būtų smagu.
Vis dėlto, kaip prisimena mergina, meilė vaikams jai kilo tik pradėjus dirbti traukinuke. Anksčiau apie bendravimą su jais daug negalvojusi, dabar sako, kad vaikai yra gyvenimo stebuklas, kuriuo reikia rūpintis:
„Tas ryšys atsirado daugiau pabendravus. Visuomenės problemos, liečiančios vaikus, mane labai jaudina, norėtųsi, kad visiems būtų gerai. Bet, kaip sako, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Tai savo ruožtu aš stengiuosi padėti vaikams, kad jiems čia būtų smagu.
Jeigu pamatome ar mums pasako, kad yra nuskriaustų likimo vaikų, tai jiems visada stengiamės rasti vietą. Vaikučių negalima skirstyti, bet manau, jog reikia padėti tiems, kurie gyvena sunkiau.
Yra vaikų, kurie ateina kone kasdien, jau atpažįstu juos. Per penkerius metus matau, kaip vaikas užaugo. Tokie momentai labai džiugina.“
„Liūdesys yra emocija, kurią reikėtų palikti namie“
Giedrė pasakoja, kad jos gyvenime vyrauja šiltos emocijos, o kolegos ją vadina šviesuliuku, kuriam padedant, visos problemos sprendžiamos žymiai lengviau. Pozityviai gyvenanti G.Šliažaitė ragina ir kitus nesilaikyti įsikibus į blogas emocijas.
„Šeimoje esu tas žmogus, kuris organizuoja šventes, kitus gražius dalykus. Man tai patinka, esu aktyvi, drąsi, nebijau žmonių. Stengiuosi piktas emocijas nustumti į šalį ir galvoti apie pozityvius dalykus.
Kaip mano tėtis visada mokė – net pačiame didžiausiame blogyje reikia rasti krislelį gėrio. Galbūt tai ir skatina būti tuo šviesuliu, stengiuosi kitus motyvuoti neliūdėti. Liūdesys yra emocija, kurią reikėtų palikti namie“, – įsitikinusi vilnietė.
Mergina neslepia, kad po darbo dienos traukinuke jaučiasi pavargusi, tačiau daugiau jėgų pareikalauja ne nuolatinis šurmulys, o atsakomybė, kurią jaučia už kiekvieną keleivį.
„Tai yra neeilinis darbas, esu atsakinga už kiekvieną keleivį, kurį pasodinu, turiu stebėti, kad ir vairuotojas nedarytų klaidų. Pats triukšmas manęs nevargina, prie jo netgi pripranti – dabar kasdienybėje ir šiaip pilna triukšmo.
Tik pradėjus dirbti, pirmos dienos buvo sunkios, bet po kurio laiko susigyveni, išmoksti, ir šiandien man tai yra paprasta bei smagu. Šypsotis nepavargstu, kadangi tai darau ir nedirbdama, manau, kad šypsena paliečia žmogaus vidų“, – sako G.Šliažaitė.
Gyvenime Giedrė vadovaujasi posakiu „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Susidurdama su žmonių abejingumu ar negatyviomis emocijomis, ji stengiasi nusišypsoti ir pasidomėti, kaip sekasi, o tik tada kalbėti apie reikalus. Anot G.Šliažaitės, šypsena dažnai padeda pralaužti bendravimo ledus.
Kalėdos – gražiausia metų šventė
Per žiemos šventes vis rečiau paspaudžiant šalčiui ir pasningant, žmonės dažnai užsimena, kad visai nejaučia kalėdinės nuotaikos. Tą girdinti Giedrė šypsosi ir sako, kad Snieguolės darbas jai dėl to ir patinka, jog gali įsijausti į švenčių sūkurį.
„Čia yra kalėdinės nuotaikos perteklius: šalia yra eglutė, vaikai, traukinukas, kalėdinės dainos, galbūt ir sniegas aplankys. Man labai gražios visos dekoracijos, kai miestai, namai puošiasi, stengiasi įgyvendinti tą Kalėdų stebuklą. Žmonės vieni kitus sveikina, motyvuoja, padeda atrasti Kalėdas“, – švenčių nuotaikas pastebi Giedrė.
Visur skubantys žmonės kartais pamiršta švenčių svarbą. Giedrė pasakoja, kad net ir turėdama daug darbų, visada stengiasi reikalus sudėlioti taip, jog išeitų grįžti namo ir būti su šeima.
„Aš vis dar tikiu, kad Kalėdos yra pati gražiausia metų šventė. Pernai vos nenutiko taip, jog per 28-erius metus pirmą kartą būčiau praleidusi Kūčias, bet susiėmiau ir vakare grįžau namo. Yra darbai, bet reikia puoselėti ir šventę, nes jei tu pats to nedarysi, niekas kitas už tave to nepadarys. Man Kalėdos yra ta šventė, kurią turi švęsti šeima – visi turi susitikti ir rasti tam galimybių“, – sako vilnietė.
Dovanojimas yra Kalėdų tradicija, šventė susideda iš eglutės, dovanų ir buvimo su artimaisiais.
Pastaraisiais metais šventinis šurmulys neapsieina be didžiulių spūsčių ir skubėjimo, kurie išbando žmonių kantrybę. Tačiau G.Šliažaitė tokios tendencijos nevertina blogai:
„Tas kalėdinis skubėjimas išeina natūraliai. Visi esame pasidarę labai vartotojiški: skubame, einame, perkame, darome. Bet pasigilinus, kiekvienoje šeimoje yra tradicijų, kurių vis tiek yra laikomasi. Galbūt yra patiekalas, kurį šeima kiekvienais metais gamina nepaisant to, kad visa kita perka jau pagamintą. Galbūt ji turi tradiciją per Kalėdas eiti prie eglutės. Viskas šiek tiek tapo lyg reklama, bet tai nėra blogai.
Skubėjimas pirkti dovanas taip pat yra tam tikra dalis. Nuskambės kiek savanaudiškai, bet kalėdinės dovanos, kad ir kokios jos bebūtų, vis tiek yra reikalingos. Dovanojimas yra Kalėdų tradicija, šventė susideda iš eglutės, dovanų ir buvimo su artimaisiais.“
Paklausta apie ypatingą gerumą, kurį daugelis jaučia žiemos švenčių metu, Giedrė šypteli: „Šventės papildomo noro dalintis gėriu man neprideda. Aš visais metų laikais esu gera, pozityvi, daug šypsausi. Tą skatinu daryti ir kitus.“
