Vyras išėjo tėvystės atostogų
Linos vyras Kristupas – vienintelis žmogus, kuris buvo šalia kiekvieną dieną pasaulį išvydus jųdviejų pirmagimiui.
„Buvo sausio pabaiga, apie jokius gimdymus net negalvojome – juk vaikas turi gimti kovo gale! Todėl pilvo maudimą net nepalaikėme sąrėmiais. Be to, kaip apie juos žinoti, kai gimdai pirmą kartą? Juokas, bet pagalvojau, kad magnio trūksta, tai dar jo išgėriau. O paskui jau teko važiuoti į Antakalnio ligoninę. Juokėsi daktarai iš to mano magnio... Po keturių valandų ir pagimdžiau“, – penkerių metų istoriją prisimena Lina.
Kadangi vaikelio padėtis buvo netinkama – jis pilve sėdėjo, teko daryti cezario pjūvį. Gimusį sūnelį Lina matė vos kelias sekundes, nes buvo iškart išneštas.
„Pirmą kartą sūnų pamačiau ekrane – vyras buvo ir nufilmavęs jį man, ir nufotografavęs. Būtent Kristupas buvo žinių ir vaizdų pernešėjas, ryšio tarp manęs ir vaiko palaikytojas“, – sutuoktiniu džiaugiasi moteris.
Vyras mėnesiui išėjo tėvystės atostogų. Tačiau tas mėnuo greitai „susivalgė“ – būtent tiek laiko Lina su Dominyku gulėjo ligoninėje.
„Kai grįžome su vaiku namo, susidūrėme su realybe – vyro pagalbos kaip tik tada labiausiai reikėjo, o jis kitą dieną jau turėjo išeiti į darbą – baigėsi atostogos. Ankstukų šeimoms iš tiesų tai yra išbandymas. Regis, dabar jau yra įstatymu įteisinta, kad jeigu gimdymas komplikuotas, tas tėvystės atostogas galima ir nusikelti“, – pasakoja Lina.
Gimsta nemokėdami kvėpuoti ir netgi verkti
Per anksti gimęs kūdikis – ne tik jo mažo svorio ir išgulėtų mamos pilve savaičių statistika. Po tais jautriais skaičiais slepiasi dar ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, ankstukai dažnai gimsta nemokėdami nei verkti, nei kvėpuoti (dėl nesubrendusių plaučių), neturi jie ir čiulpimo įgūdžių.
Štai Linos ir Kristupo Dominykas gimė 31 nėštumo savaitę, sverdamas 1700 g – jam reikėjo ne tik priaugti svorio, bet ir subręsti, kad išsivystytų reikalingos funkcijos, pavyzdžiui, čiulpimo.
Reikėtų dar paaiškinti, kad gimus tokio svorio vaikui, viskas vyksta ne taip, kaip įprasta. Niekas neguldo kūdikio mamai ant krūtinės, neįvyksta ir pirmasis žindymas krūtimi. Kūdikis atskiriamas nuo mamos ir apgyvendinamas stikliniame namelyje – inkubatoriuje.
Mus buvo užplūdę dviprasmiški jausmai: vaikelis gimė – kaip ir gerai, turėtum džiaugtis, o negali, nes ateitis absoliučiai neaiški.
Kokios mintys tuomet lindo Linai į galvą, kai sūnus – kitame Antakalnio ligoninės gale, o vienintelis būdas su juo būti – tai nutraukinėti pieną ir gyventi vyro perduodamomis žiniomis?
„Diena nuo nakties nelabai skyrėsi, para tapo tokia vienoda, kad jokioms mintims net vietos nebuvo – kūdikio maitinimams reikėjo pieno kas tris valandas nutraukti.
Galvoju, kad realiai nelabai ir suvokiau, kas tuo metu vyko.
Gimus Dominykui, nei mes patys, nei artimieji nebuvome tam pasiruošę ir nežinojome, kaip reaguoti. Mus buvo užplūdę dviprasmiški jausmai: vaikelis gimė – kaip ir gerai, turėtum džiaugtis, o negali, nes ateitis absoliučiai neaiški. Tą džiaugsmą gimus vaikui nuveja kryptingas darbas ir susitelkimas.
Pagimdyti – viena, o svarbiausia – nesiblaškyti ir daryti viską, kad vaikelis sustiprėtų. Tiesą sakant, minčių, kad jis neišgyvens, net neturėjau – nė vieną akimirką nesuabejojau. Galvojau, kad viskas privalo būti tik gerai – kito kelio nėra. Jaučiausi rami“, – pasakoja dabar jau dviejų berniukų – Dominyko (5 m.) ir Viliaus (2,5 m.) – mama.
Tikėjimas mamos pieno galia
Tačiau streso, žinoma, vis tiek buvo. Ir kaip Linai būdinga, ji puolė jo malšinti skaitydama knygas. „Turėjau pasiėmusi Gary Chapmano knygą „Penkios vaikų meilės kalbos“, tad ją ligoninėje ir skaičiau. Tačiau nelabai ką iš to skaitymo teprisimenu“, – šypsosi Lina.
Antakalnio ligoninėje Bylų šeima praleido savaitę: Lina nutraukdavo pieno, o jį sūnui nešdavo vyras. Kai moteris sustiprėjo, pati nuėjo pažiūrėti, kaip laikosi Dominykas.
„Pamenu, gal kokią ketvirtą dieną gydytoja leido jo pėdutę pakutenti – sako, pienas tada geriau man gaminsis. Tas jausmas – prisiliesti prie savo vaiko – nerealus. Tai buvo vienintelis kontaktas per tą savaitę“, – prisimena moteris.
Po savaitės gyvenimo skyrium, Lina su naujagimiu buvo pervežta į Santariškes – ten jau apsigyveno vienoje palatoje, bet Dominykas dar augo ir tvirtėjo inkubatoriuje.
Lina sako, kad visas jos darbas ligoninėje būdavo pritraukti pieno. Rankomis, nes pientraukiu nepavykdavo. Beje, ne visoms ankstukus pagimdžiusioms moterims to pieno būna: neišnešioto vaikelio gimdymas, stresas ir pan. Tačiau Lina labai tikėjo, kad pieno reikia sūneliui, kad tik piene slypi visa sveikata ir gėris, kuris išgelbės sūnų.
Gal atrodžiau kaip fanatiška Jehovos liudytoja, tačiau buvau taip įtikėjusi ta pieno galia, kad kito kelio nemačiau. Krūtimi Dominyką maitinau iki 1,4 metų.
„Kai mus išrašė po mėnesio, Dominykas svėrė daugiau kaip 2 kg. Ir kas labai svarbu, jau turėjo išvystytą čiulpimo refleksą, valgė iš buteliuko. Tačiau aš labai norėjau, kad žįstų krūtį. Neįtikėtina – paragavę buteliuko, paprastai mažyliai krūties nebeima, o man pavyko.
Aš maniau, kad mano pienas – tai tarsi aukso lašai jam, mano meilė, mano apsauga. Gal atrodžiau kaip fanatiška Jehovos liudytoja, tačiau buvau taip įtikėjusi ta pieno galia, kad kito kelio nemačiau. Teko pavargti, padirbti, bet krūtimi Dominyką maitinau iki 1,4 metų. Kitos mamos pasiduoda, neturi kantrybės – atseit, nevalgo vaikas krūties, ir nereikia. O aš buvau užsispyrusi. Todėl dabar visiems kartoju, kad pienas gaminasi smegenyse”, – šypsodamasi pasakoja L.Bylienė.
Nardo kaip tikras Vandenis
– Ankstukų renginyje, kuriame dalyvavau, buvo pabrėžiama, kad anksti gimę kūdikiai dažnai yra genijai: Pablas Picasso, Isaacas Newtonas ir kt. Kuo ypatingas jūsų Dominykas?
– Lyginti vaikus sunku, nes iš tiesų jie yra labai skirtingi. Aš pati esu iš trijų vaikų šeimos; tėvai sako, kad mus auklėjo vienodai, tačiau visi užaugome labai skirtingi žmonės.
Aš nuolat tvirtinu, kad ankstukai yra arčiau dangaus, kažkokie išties palytėti ir nepraradę ryšio su Dievu. Dominykas nuolat stebina neįtikėtina intuicija.
Pavyzdžiui, sausio mėnesį buvome sanatorijoje, vartėme knygeles. Knygelių daug, todėl siūlau ją kažkaip pasižymėti, sakau: „Gal nupiešk ant jos…“ Padarau pauzę ir pagalvoju, kad labiausiai tiktų namukas. O Dominykas po kelių sekundžių ir sako: „Gerai, tada namuką.“ Tik lėtai teištariau: „Gerai …“
Kadangi taip nutinka gana dažnai, tai pasidalinau pastebėjimais su vyru. Tačiau jis veja tą mintį apie aiškiaregystes šalin ir sako, jog čia gal visai kiti dalykai, gal gerai vaikas fiksuoja, įsimena. Bet kaip pakomentuoti tai?
Štai einame gatve, o Dominykas sako: „Tėti, tuoj čia pravažiuos BMW, pamatysi.“ Ir iš tiesų – pirmoji mašina išlindusi buvo būtent BMW! Arba ryte dar būname namuose, o jis žino, kuri auklėtoja jį pasitiks darželyje. Žodžiu, nežinome, kas tai yra, bet tokiomis akimirkomis išties suklūstu ir juo stebiuosi.
Jis puikiausiai nardo – nuo pusės metų. Vandenyje jis jaučiasi puikiai – o ar gali būti kitaip, nes gimęs po Vandenio ženklu. Pati galvoju, kad šaltas oras, baseinas ir mano pienas jo imunitetą labai sustiprino. Dominykas ir serga ypatingai – ūmiai ir trumpai, maždaug per parą pasveiksta. Pakyla temperatūra, ir organizmas puikiausiai susitvarko. Tomis vadinamosiomis rimtomis ligomis ir nesame sirgę. Jaunėlis Vilius serga dažniau ir sunkiau nei Dominykas.
– Plaukikas, puikios intuicijos… Kuo dar apdovanotas jūsų pirmagimis?
– Dominykas turi labai gerą atmintį visokioms smulkmenoms. Pro jo akis nepraslys nė menkiausia mano aprangos detalė: nauji auskarai, surišti plaukai ir pan. Įsidėmi viską iki smulkmenų! Jis pats pirmas namuose pastebės kitaip perstatytus daiktus ar naują interjero elementą.
Nežinau, gal ir kiti vaikai tokie – sudėtinga kažką sakyti, auginame tik du. Tačiau Dominykas, būdamas dvejų metų, nemokėjo kalbėti, tardavo tik kelis žodžius iš dviejų skiemenų. Tačiau nuo dvejų metų jis jau pažįsta raides! Tačiau turi charakterį: pasakyčiau „einam parašyti raidelių“, tai užsispirtų ir neitų. Jis turi pats užsimanyti, pats susigalvoti, labai nepareguliuosi. Kada jis nori tai daryti, paima popieriaus lapą, parašo, o atnešęs paklausia: „Ar gerai parašiau?“
– Lina, o kai laukėtės antrojo vaiko, jautėte nerimą, kad galite irgi pagimdyti anksčiau?
– Buvo pokštas irgi tą pačią 31-ąją nėštumo savaitę. Vargino mane beprotiškas kosulys. Nuvažiavome pas gydytojus: vaistų gerti negalima, dėl kosulio į ligoninę neguldo... O kosulys baisus, net aplinkiniai dėbčiojo priėmime nepalankiai. Bet sumojo pasiųsti į ginekologijos skyrių – ten ir paguldė, suleido vaistų, nes tikrai buvo nekokia savijauta. Pilvas didelis, kosėji, spazmai.
Ligoninėje praleidau savaitę – kažkaip mane pastatė ant kojų. Jeigu to nebūtų buvę, dar neaišku, gal irgi būčiau pagimdžiusi ir tą vaiką anksčiau.
Padeda kitoms neišnešiotukų mamoms
Dominykas ir Vilius jau užaugo – dabar Lina padeda kitoms mamoms, yra asociacijos „Neišnešiotukas“ mentorė, savanorė, prisidedanti prie kai kurių asociacijos sumanymų, projektų.
Santariškių klinikose karts nuo karto organizuojami susitikimai, paramos grupės „Mama – mamai“, kuomet neišnešiotukų mamos kalba gimdyvėms, gulinčioms skyriuje su savo anksti gimusiais kūdikiais.
Mamos labiausiai verkia dėl skaudžių medikų žodžių, o ne dėl neišnešiotų savo vaikų.
„Įkvepiame jas, skatiname pozityviai nusiteikti, tikėti ir pasitikėti. Atsiranda toks bendrumo ryšys ir užkrečianti pozityvi energija: mamos mato – va, joms pavyko, tai ir mums pavyks. Esu netgi ėjusi į tuos susitikimus su Dominyku, nešusi jo nuotraukų. Ir kai jos mato, kad tas vaikas irgi buvo gležnas, mažutis, o dabar štai laksto, smalsauja, jos patiki, kad nieko nėra neįmanomo.
Mamos išsikalba. Joms to labai reikia, nes dažnai būna paliekamos nežinioje, apimtos nerimo, kuris neretai nurieda ašaromis“, – pasakoja Lina apie susitikimus.
– Ką jos pasakoja?
– Savo patirtis, savo istorijas. Ir dažnai jas graudina ne per anksti gimusio vaikelio gimimas, o pirmiausia – medikų požiūris. Patikėkite, moterys pripasakoja tokių istorijų... Yra tikrai dėmesingų, rūpestingų, atsakingų, fantastiškų medikų, kurie kalbasi su tais „leliukais“, prisimena jų vardus, visad lanko su šypsena, atjauta. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie mesteli: „Kažin ar tas vaikas išgyvens“, „Jums gal nereikėjo gimdyti“ (užuomina į vyresnį amžių), „Vaikas greičiausiai bus neįgalus“ ir pan.
Aš pakraupau nuo tų mamų pasakojimų, ką joms sako medikai – tie žmonės, kurie turėtų priimti, paguosti, nuraminti, suteikti viltį. Tokie nekorektiški komentarai išsprūsta iš personalo įvairiose grandyse – nuo priimamojo iki reanimacinės palatos, nuo seselių iki daktarų.
Emocijos labai skaudžios. O juk psichologinis aspektas čia labai svarbus: moteriai ir taip teko išbandymų – reikėjo išnešioti kūdikį, jį pagimdyti. o pagimdžius dar išgirsti tokius dalykus... Neturėtų taip būti. Atėjęs į šeimą neišnešiotukas yra išbandymas visai šeimai, tačiau mama nerimauja labiausiai. Jos būsena ir taip prasta, nežino, kas toliau bus, o bet koks neatsargus medikų žodis tą moterį suluošina, sugniuždo.
– Joms neabejotinai praverstų profesionali pagalba.
– Taip. Medikus galima suprasti – kūdikių daug, darbas lyg konvejeriu, jautrumas atbukęs. Tėvams kūdikio gimimas yra įvykis, o medikams – kasdienybė. Tačiau vis tiek reikėtų pasistengti būti jautresniems, žmogiškesniems, nes mamos labiausiai verkia dėl skaudžių medikų žodžių, o ne dėl neišnešiotų savo vaikų.
Juk atsidūręs medikų rankose esi kitoks, negali nieko kontroliuoti – iš esmės esi nuo jų priklausomas. Todėl tokie neatidžiai parinkti žodžiai labai skaudina.
O dar per anksti gimęs vaikas.... Kai pati esu tai patyrusi, tą būseną apibūdinčiau vienu žodžiu – šokas. Nors kai lyginu su kitų šeimų patirtimi – kai naujagimis dūsta, kai gimdyvei blogai, regis, man nieko labai nerimastingo ar baisaus ir nenutiko.
– Jūs būnate šalia tokių mamų ir matote jų savijautą. Ko joms reikėtų?
– Jautraus požiūrio, supratimo, kalbėtis apie patį gimdymą, apie vaikus. Juk susitinka ten moterys su labai skirtingom patirtim ir išgyvenimais: vienai kūdikis gimė prieš tris savaites, kitai – prieš du mėnesius, kažkuriam vaikeliui reikėjo akies operacijos, kitam – širdies, kažkurios moters vienas iš dvynukų neišgyveno...
Joms išgyventi sudėtingą laiką padeda tai, kad gali pasidalinti, išsikalbėti. Kai išgirsta mūsų, ankstukų mamų, istorijas, joms palengvėja. Matyti ir žinoti, jog kažkam padėjai, kai to labiausiai reikėjo, manau, yra labai prasminga.
