Kaip anksčiau rašė 15min, rugsėjo 27 dieną įsiplieskė įnirtingi susirėmimai tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Tarp šalių jau kelis dešimtmečius rusena konfliktas dėl etninių armėnų kontroliuojamo Kalnų Karabacho, atsiskyrusio nuo Azerbaidžano per kruviną karą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Nė viena iš šalių šiuo metu neketina nusileisti: ignoruojami tarptautinės bendruomenės raginimai paskelbti paliaubas ir sugrįžti prie jau ilgą laiką įstrigusių derybų dėl regiono likimo.
Vykstant politiniams nesutarimams, nuo jų kenčia paprasti gyventojai, kuriems taip pat kliūna kulkos, griūva namai, daugybė jų žengia į karštuosius taškus kovoti už savo šalį.
Dailės akademijos studentė Armine Sargsyan, gimusi ir augusi Vilniuje, šiuo metu ypač išgyvena dėl Armėnijoje likusios savo giminės. Pasak jos, padėtis tėvynėje sunkiai protu suvokiama.
– Armine, jūs jau gimėte ir augote Lietuvoje. Kaip čia atsidūrė jūsų tėvai?
– Prieš man gimstant, Armėnijoje buvo ankstyvasis dešimtasis dešimtmetis – labai sunkus laikas, žemės drebėjimo pasekmės, pirmasis Arcacho (Kalnų Karabacho) karas… Šalis liko be elektros, dujų ir vandens. Pastarojo duodavo tik tam tikromis valandomis, bet niekas nežinojo, kada, todėl net iki šiol pas mano močiutę yra refleksas vonioje laikyti porą vonelių, pripiltų vandens.
Motina pasakojo, kaip senelis, būdamas išsilavinęs inteligentas, buvo priverstas deginti knygas, kad galėtų sušildyti vieną kambarį, kuriame gyveno šeima. Todėl močiutė išsiuntė mano mamą pas prosenelę į Vilnių, kol situacija pagerės. Lietuvoje padėtis po Sovietų Sąjungos griuvimo buvo stabilesnė.
Tie senoliai, kurie atsisako evakuotis ir sėdi šaltuose rūsiuose, tie jauni vaikinukai, kurie nepasako savo motinoms tiesos, kad stovi pirmoje fronto linijoje – visi jie yra mano giminė
– Vis dar turite giminių Armėnijoje?
– Mano močiutė ten gyvena kartu su pussesere, taip pat visa mano vyro giminė. Tiesą sakant, aš jaučiu, kad dabar visi armėnai man yra giminė – tie senoliai, kurie atsisako evakuotis ir sėdi sirenų ūžesyje, šaltuose rūsiuose, tie jauni vaikinukai, kurie nepasako savo motinoms tiesos, kad jie stovi pirmoje fronto linijoje ir rizikuoja savo gyvybėmis, tos moterys, kurios renką maistą ir reikiamus produktus kariams – visi jie yra mano giminė. Po turkų vykdyto armėnų genocido šeimos jausmas tarp visų armėnų yra neatsiejama mūsų dalis.
– Ar galite paprastais žodžiais paaiškinti, kas ir kodėl šiuo metu vyksta jūsų gimtinėje?
– Rugsėjo 27 dieną Azerbaidžano valdžia, iš anksto suplanavusi puolimą, 7 val. ryto atakavo Arcachą ir jos civilines zonas, taip planuodami per 3 dienas atlikti karinį taktinį manevrą ir okupuoti visą Arcacho regioną. Šiuo metu, praėjus 11 dienų, galime teigti, kad jie ne vieni, jų užnugaryje jiems aktyviai padeda Turkija su savo naikintuvais, konsultantais ir ISIS samdomi teroristai, kurie atkeliauja į Azerbaidžaną kariauti prieš krikščionišką armėnų tautą.
– Nors ir gimėte ne Armėnijoje, įsivaizduoju, kad matant tokius įvykius iš šalies, širdį ne ką mažiau skauda, tiesa?
– Yra dvi neatsiejamos dalys – tėvynė ir gimtinė. Mano gimtinė Lietuva, o tėvynė Armėnija, dabar kaip niekad stipriai jaučiu tai. Skauda, kad paprastas žmogus bejėgis sustabdyti politinius žaidimus, skauda, kad visi broliai krikščionys tyli, laikas bėga, žmonės žūva, namai griūna, o didieji politiniai žaidėjai stebi galvodami tik apie savo karo lauką.
Pavyzdžiui, dabar Rusijoje gaudo protestuoti norinčius armėnus ir sodina į areštinę. Laukia, kada armėnai nusilps, nebepajėgs kariauti prieš tiek daug priešų vienu metu ir prašys rusų pagalbos. Rusų valdžia labai mėgsta, kai jiems visi būna po padu. Bet kodėl Vakarai nepadeda armėnams būtent dabar, kai jie turi šansą bent kiek išeiti iš rusų įtakos? Kur broliai krikščionys?
Kur jūs, broliai krikščionys?
– Ar jūsų artimieji ten saugūs? Kaip jie jaučiasi? Ar jiems visko pakanka?
– Mano artimieji šiuo metu yra Jerevane, o kiti Vanadzoro mieste, arčiau Gruzijos – kol kas tai sąlyginai saugesnė zona. Bet niekas nežino, ko galima tikėtis, jei Turkija įsitrauks su visa savo agresyvia jėga ir teroristais.
– Kalbatės kasdien?
– Su jauniausiais giminaičiais kalbamės per saugias, „neperklausomas“ programėles arba balso pranešimus. Su močiute bandau nekalbėti, jos aukštas kraujospūdis, o aš nemoku slėpti emocijų, todėl nenoriu jai kelti streso.
Daugiausiai tai būna palaikymo skambučiai, nors ir vyksta be sentimentalių žodžių. Dažnai skambinu ir prašau, kad man tiesiog pasakytų, kad „viskas bus gerai“, ir padedu ragelį.
Su giminaičiais kalbamės per saugias, „neperklausomas“ programėles.
– Jūsų artimieji nesiruošia eiti į frontą?
– Turiu brolį iš tėvo pusės, su kuriuo pradėjom bendrauti internetu tik prieš metus. Aš jo niekada nemačiau gyvai, bet per susirašinėjimus ir skambučius labai suartėjome. Jis taip pat dailininkas, prieš kelis mėnesius baigė tarnauti kariuomenėje. Pagal Armėnijos įstatymus, po tarnystės žmogaus metus neima į karą. Bet mūsų premjeras per televiziją prašo, kad visi, kas neseniai buvo kariuomenėje, užsirašytų kaip savanoriai, labai jų trūksta. Ėmiau bijoti, kad galiu taip ir niekada gyvai jo nebepamatyti. Tačiau jis mane nuramino, kad liks Jerevane. Pasak jo, gali būti, kad turkai gali pulti iš kitos pusės, ir jis bus reikalingas ten.
– Kaip šiuo metu ten atrodo gyvenimas? Kokios vyrauja nuotaikos?
– Armėnijoje paskelbta karo padėtis. Daug procesų yra sustoję, nes visi vyrai masiškai važiuoja į karą. Visos įstaigos, kurios gali kažkuo padėti frontui, tuo ir užsiima. Atrodo, kad visa šalis padeda mūsų vyrams kariauti. Patikėkite, čia ne Arcacho klausimas, čia apskirtai armėnų kaip tautos egzistavimo klausimas. Turkija po 100 metų grįžta prie armėnų genocido „užbaigimo“.
Todėl visi yra neįtikėtinoje įtampoje ir susivienijime. Visos motinos, kurių vaikai karo zonoje, kas dieną tikrina žuvusiųjų sąrašą. Vieni priglaudžia evakavusias mamas su vaikais, kiti renka pinigus. Sostinės gatvėse pilna žmonių, buriasi studentai, renka maistą, kitus reikalingus daiktus kareiviams. Žmonės neša tai, ką turi – drabužius, produktus, vandenį. Viena močiutė atnešė vilnonę paklodę – tiesiog tai, ką turėjo.
Prieš kelias dienas pusseserė atsiuntė nuotrauką, kurioje matyti, kaip Jerevane gatvėje stovi vaikai ir pardavinėja savo žaislus, taip rinkdami pinigus kareiviams.
Merginos siunčia saldumynus su vyrus palaikančiomis žinutėmis. Eilė vyrų stovi prie karo komisariatų ir reikalauja juos leisti ginti tėvynę. Kai vieno vyro nepaėmė į karo zoną, nes jis netarnavęs armijoje, jis bandė duoti kyšį, kad tik ten patektų. Iš užsienio masiškai atvažiuoja armėnai, jie taip pat stoja į frontą.
Kai vieno vyro nepaėmė į karo zoną, nes jis netarnavęs armijoje, jis bandė duoti kyšį, kad tik ten patektų.
– Kas jus labiausiai jaudina dėl šiuo metu ten vykstančių įvykių? Dėl ko labiausiai baiminatės?
– Man labai skaudu, kad Vakarų politikai iš šiltų patogių ofisų siunčia tuščius raginimus realiai nieko nedarydami, net žinodami, kad radikalūs islamistai žudo mūsų 18–19 metų vyrus. Žino, kad Stepanakerte naudojamos kasetinės bombos (jos oficialiai uždraustos) ir kasdien miršta dešimtys civilių.
Baisu, kad prognozės apie „pan turkizmą“ gali išsipildyti ir gali vėl įvykti armėnų genocidas. Gal Vakarų žmonės to nesupranta, bet patikėkite, būtent dabar sprendžiasi armėnų tautos likimas! Man tiesiog baisu.
Liūdna, kad dabar labiausiai vertinama nafta, dujos, pinigai, įtakos, bet ne žmonės ir krikščioniškos vertybės. Norisi verkti, ne dėl baimės, bet dėl liūdesio ir bejėgiškumo. Jaučiu gėdos jausmą, kaip Europos pilietė.
Šią dieną armėnai turi tik vieni kitus, drąsią širdį, kurios nesudaužysi, kol fiziškai nesunaikinsi. Kol kas kovojam su savo drąsia širdimi prieš naftodujų pinigus, Azerbaidžano klaną, turkų naikintuvus ir jų teroristus.
– Labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių apie šią situaciją imtų garsiai kalbėti, tiesa?
– Kai žmonės žinos, kas iš tikrųjų vyksta, tikiu, kad netylės. O politikai juda tik tada, kai jaučia, kad labai daug žmonių yra nepatenkinti. Kita vertus, žmonės patys gali pareikšti savo palaikymą ir protestą.
– Kaip kiekvienas gali prisidėti, kaip gali išreikšti protestą?
– Internetas davė žmonėms didelę galią jų nuomonėms išreikšti, jie gali sužinoti apie viską, turėti kritinį mąstymą ir savo nedideliais žingsniais įvesti sankcijas prieš agresorius ir terorizmo palaikytojus.
Tad aš kviečiu visus, kas neabejingas tam, kad mažoje Armėnijoje dabar kasetinėmis bombomis ir teroristų rankomis žudomi vaikai, moterys, taikūs gyventojai, visi gali išsakyti savo protestą ir nepirkti daiktų, ant kurių parašyta „Made in Turkey“. Kitaip dalis jūsų sumokėtų pinigų keliauja tų kasetinių bombų naudojimui ir teroristų honorarams. Mano mažai tautai labai reikia kiekvieno Lietuvos gyventojo pagalbos.
– Kokie galimi šių nesutarimų baigties scenarijai? Kokios jūsų šeimos prognozės?
– Tikras sprendimas gali įvykti tik tada, kai Azerbaidžanas taps bent kiek demokratiškas ir galima bus kalbėti ne apie karą, bet apie taiką. Bet kol kas…
Mūsų šeimos draugai gyvena Stepanakerte. Mano vyras paskambino ir pasiūlė, kol vyksta karas, persikelti gyventi į mūsų senelių namus Vanadzore, tai jis taip supyko, kad tokį dalyką siūlo! Jie tiki, kad apsigins ir jiems nieko nereikia. Jūs neįsivaizduojate, kokie yra Arcacho žmonės – jų niekada iš protėvių žemės neiškrapštysi, jie kaip žemaičiai – niekada nepasiduos.
– Visgi įsivaizduoju, kad gimus laisvoje šalyje, nemačius iš arti karinių konfliktų, ir pačiai turėtų būti sunku suvokti, ką šiuo metu išgyvena jūsų artimieji?
– Mačiau, kaip mano vyras ieško skrydžio bilietų į Armėniją, ir iki galo nežinau, ar jau nupirko, bijau išgirsti. To pakako, kad suprasčiau, ką jaučia Armėnijos žmonės, žinodami, kad jų artimieji yra karo zonoje. Man labai sunku tą jausmą paversti į žodžius. Tiesiog labai sunku.
– Ir jo niekas nesulaikys?
– Apie visa tai nekalbame šeimoje, visi labai jautriai reaguoja. Bet žinant jį, jei bus proga – jis tikrai važiuos.
